Išeivių rašytojų gyvenimas tapo mano gyvenimu. Pokalbis su knygos „Kazys Bradūnas. Archyvai” autore Virginija Paplauskiene

Raimundas Marius Lapas.

Skaitant pageltusius, apsitrynusius „Kultūrinio priedo” puslapius, dėmesį patraukia nuotraukos. Jų ne per daug, meniškos, aiškios, visada iliustruojančios tekstą. Kiek daug puikaus moderno atstovų būta! Ir kažkada tau nepriimtinas stilius tampa labai patrauklus. Manau, kad tik geras meno žinovas sugebėtų taip aiškiai, nuosekliai atskleisti moderno pasaulį, Kaziui Bradūnui grožis svarbus buvo visur, ir jis tą grožį mokėjo atskleisti. Kitas, iš karto krentantis į akis dalykas – „kultūringa”, nerėžianti akies, nekreipianti į save ypatingo dėmesio, t.y. išdėstyta dešinės pusės kampuose, reklama. Ir įdomiausia, kai jos buvo galų gale atsisakyta, niekas jos ir nepasigedo. Ir, žinoma, vedamieji! Jie buvo talpinami ,,Kertinėje paraštėje”, pasirašomi įvairiausiais pseudonimais, santrumpomis. Tik išimtinais atvejais buvo rašomi kitų asmenų. Juose Kazys Bradūnas ir atsiskleidžia pirmiausia kaip puikus politikas…

Danutė Jokimaitytė

O, mūsų geros, brangios raidės,
Dabar po visą žemę išbarstytos,
Pamokykit ir mus jon atsigulti
Lygiai, ramiai, prasmingai,
Kaip jūs į knygų puslapius …

Kazys Bradūnas

Vargu ar išeivijos lietuvių sostinėje Čikagoje 8-ame bei 9-ame dešimtmetyje įvykdavo koncertas, paroda, literatūrinis vakaras be Kazio Bradūno. Jo visur būta. Nuolat besišypsantis, visuomet džiaugsmingai lydimas savo mylimos gyvenimo draugės žmonos Kazimieros, poetas troško kultūros. Jo alkis – nepasotinamas. Iš kur jis sėmėsi tokios dvasinės energijos?

Šie metai yra paskelbti Kazio Bradūno metais. Šimtmetis nuo jo gimimo. Tėvynėje tęsiasi poeto minėjimai, literatūrinės vakaronės. Per radiją skamba laidos apie kūrėją. Leidžiamos knygos. Lietuvos pašto valdyba poeto garbei išleido net atmintinį pašto ženklą… O čia, JAV? Poetą prisimins ne tik Čikagos, bet ir Washington, DC, bei New Yorko lietuviai.

Čikagoje šįsyk Kazį Bradūną nutarta „ištempti” iš jo dažnai lankytų Jaunimo centro koridorių. Nebus jis „ištremtas” ir į tolimąjį Lemontą. Jis netrukus sugrįš į savo tikruosius namus – į „Draugo” redakciją, kurioje poetas praleido du kūrybingiausius gyvenimo dešimtmečius.

Balandžio 7-osios vakarą vėl gausiai susirinksime į jau pamiltą „Draugo” kultūrinę vakaronę. Šįsyk mūsų ypatinga viešnia – Maironio muziejaus Kaune išeivijos literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė. Vakaronės išvakarėse kalbamės su gerb. Virginija apie jos naują knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai”.

Esate parengusi ne vieną išsamią knygą apie „šiapus” rašytojus. Kadaise Teresė Landsbergienė yra tvirtinusi, kad Jūs daugiau žinote apie jos vyro brolį rašytoją Algirdą Landsbergį nei jis pats! Ko pati šeima nežino – klausk visa žinančios Paplauskienės! Iš kur tas nepasotinamas alkis mūsų rašytojams? Juk Jūs augote tarybinėje santvarkoje?

Dėkoju už gražius vertinimus. Išeivių rašytojų gyvenimas ir kūryba man yra artima. Esu parengusi stambias monografinio pobūdžio knygas: „Išėję sugrįžti”; „Gražina Tulauskaitė-Babrauskienė”; „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai”; „Antanas Gustaitis”; „A. Vaičiulaitis. Italijos vaizdai”; „Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos keliais”; „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę”. Praėjusiais metais išėjo knyga „Kazys Bradūnas. Archyvai”. Esu dėkinga Lietuvių rašytojų draugijai (JAV), jos ilgametei pirmininkei, šviesios atminties Stasei Vanagaitei-Petersonienei, kuri įvertino mano nuopelnus ir už išeivių rašytojų archyvų parvežimą, tvarkymą ir skelbimą išrūpino premiją ir apdovanojo Padėkos raštu. Tai mano pirmasis ir vienintelis įvertinimas.

Kalbėdama apie savo darbą norėčiau cituoti Seneką: „Jeigu nori nedirbti, pasirink tą sritį, kuri taptų tavo gyvenimu”. Tad išeivių rašytojų gyvenimas tapo mano gyvenimu. Aš keliauju jų gyvenimo ir kūrybos keliais – per Lietuvą – Vokietiją – Italiją – Ameriką.

Esu gimusi Šiaurėje, Vorkutoje, tremtinių tėvų – Domicelės (šviesios atminties) ir Mindaugo Babonų šeimoje. Tad patikėkite – augau tikrai ne sovietinėje santvarkoje – o savo Tėvų sukurtoje erdvėje. Mums – trims sesutėms ir broliui – buvo įskiepyta meilė tėvynei, jos rašytam žodžiui.

Tremtyje baigiau rusų mokyklą, bet puikiai suvokiau ir vertinau žodžius Dievas, Laisvė, Tėvynė. Kitaip negalėjo ir būti – mano Tėčio, Mindaugo Babono, močiutė – Maironio sesuo Kotryna Mačiulytė-Lipčienė. Vorkutoje, barake, nuolat skambėjo Maironio, partizanų dainos ir giesmės. Čia glaudėsi ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, „Sakalo” leidyklos direktorius Antanas Kniūkšta, kurie rūpinosi manimi iki savo gyvenimo pabaigos. Grįžusi į Lietuvą, pradėjau dirbti anuometiniame Literatūros muziejuje, kuriam vadovavo Marija Macijauskienė. Čia dirbo ir Antanas Kniūkšta, kuris supažindino mane su daugelio išeivių kūryba ir gyvenimu. Savo močiutės sesers Danutės Lipčiūtės-Augienės dėka 1989 metais pirmą kartą išvykau į privačią kelionę į Ameriką. Sutikau, bendravau ir artimiau susipažinau su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, Juozu Girniumi, Vincu Maciūnu, Bronium Kvikliu ir kitais. Toje pirmoje kelionėje susipažinau ir su poetu, redaktorium Kaziu Bradūnu. Anuomet savo lagaminuose parsivežiau pirmuosius 600 originalių eksponatų.

Papasakokite plačiau, kaip Jūsų keliai susikirto su poetu Kaziu Bradūnu – žmogumi bei kūrėju?

Atvykusi į Čikagą savo dėdės Juozo ir Adelės Grinų buvau nuvesta į Jaunimo centrą, kur vyko Kazio Bradūno parengtas iš Rochesterio atvykusio rašytojo Jurgio Jankaus kūrybos vakaras. Poetas pakvietė mane į savo namus Marquette Parke. Peržengusi jo kuklaus namo slenkstį nustebau, pamačiusi preciziškai sudėliotą gausią archyvinę medžiagą, vaizdžiai kalbant – namai buvo „užtvindyti” kultūros paveldo.

Kazys Bradūnas dirbo prie unikalaus studijinio leidinio „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990” (išleista 1992 m.). Anuomet jo namuose kaip ant delno vėrėsi visa išeivių epocha… Daug kalbėjom ir gavau leidimą – atsirinkti visą pluoštą unikalios archyvinės medžiagos. Tai, ką anuomet pamačiau Kazio Bradūno namuose, mane sujaudino iki pat gilumos. Tai buvo pasišventęs kultūros ir meno žmogus, „sergantis nepagydoma” šviesuolio liga. Dar kitą dieną buvau jo darbo vietoje – redakcijoje. Jis nesėdėjo redakcijoje sudėjęs rankas, o kaip pasakų nykštukas pasiraitojęs rankoves lakstė nuo vieno preso prie kito, kurie spausdino „Draugo” priedą. Vėliau mes su Kaziu ir jo žmona Kazimiera bendravome iki pat jų paskutinių gyvenimo dienų. Abu tikėjo ir pasitikėjo manimi… ir todėl didelė dalis archyvinės medžiagos yra Maironio namuose. 

Turėčiau priminti, kad su daugeliu išeivių rašytojų ir jų giminaičių artimai bendravau ir bendrauju. Minėtini – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kostas Ostrauskas, Jurgis Jankus, Stasys Santvaras, Vytautas Antanas Jonynas, Jurgis Blekaitis, Antanas Gustaitis, Julija Švabaitė-Gylienė, Birutė Pūkelevičiūtė, Algirdas Landsbergis, Pranas Visvydas ir kt. Iš Birutės Nagienės ir jos sūnaus Gintaro gavau visą Henriko Nagio archyvą. Iš Lenkijos parvežtas ir Juozo Kėkšto archyvinis rinkinys. Sukaupta nemažai Vytauto Mačernio medžiagos; parsivežiau ir visą Pauliaus Jurkaus rinkinį. Kultūros paveldas įgauna neįkainojamą vertę, todėl ir norisi pasidalinti ir parodyti tuos visus stebuklus, kuriuos sukūrė per daugiau nei 60 metų mūsų išeiviai.

Ir ryžotės apie  K. Bradūną rašyti knygą… Su kokiais sunkumais susidūrėte?

Esu laiminga, kad pavyko parengti ir išleisti žemininkui-lankininkui Kaziui Bradūnui skirtą knygą. Joje tapiau ne tik poeto, redaktoriaus, bet ir visos žemininkų-lankininkų kartos paveikslą. Tad tikrai buvo svarstytinų atrankos dalykų – viskas atrodė ypač svarbu ir reikšminga. Tad vis „priaugindavau” tekstą – atsirasdavo naujos medžiagos… bet turėjau padėti tašką. Ši knyga savo apimtimi yra didžiausia iš visų mano parengtų. Tačiau drąsiai galiu teigti, kad galėjo būti ir dar didesnė, jei būtų buvę daugiau pinigų. Parengiau projektą ir gavau iš Kultūros tarybos dalinį finansavimą, kitą dalį į spaustuvę pervedė Elena ir Lionė Bradūnaitės, kurios gavo 300 vienetų knygų. 

Šaltokas, akademiškas pats knygos pavadinimas „Kazys Bradūnas. Archyvai”… Ar taip norėta išlaikyti tęstinumą (praeityje Maironio literatūros muziejus išleido „Salomėja Nėris. Archyvai”, „Petras Babickas. Archyvai”)? Jūsų leidinių seriją pavadinčiau nuostabiais albumais, per kurių prizmę galima vaizdžiai, tarsi romane, susipažinti su išėjusiais Anapilin kūrėjais.

Norėčiau patikslinti – archyvinius leidinius sumaniau ir pradėjau leisti pirmoji. Vėliau pasirodė ir kitos knygos. Iš pirmo žvilgsnio tai specifinės, tačiau unikaliausios knygos. Filologiniame moksliniame diskurse tokių nėra buvę.

Knygą sudaro dvi dimensijos: vaizdinė ir tekstinė. Per biografinio lygmens tekstus: dienoraščius, užrašus, atsiminimus, „gyvus liudijimus” veriasi visa epocha. Itin vertinga medžiaga yra epistolografija – laiškai, traktuojami kaip autobiografija. Per juos veriasi reikšmingi įvykiai, spalvingos rašytojų gyvenimo nuotrupos. Tarsi iš mozaikos gabalėlių dėlioju paveikslus. Visa surinkta ir mano parvežta medžiaga turi būti prikelta naujam gyvenimui.

Jūs su didele meile ir pagarba „pagimdėte” albumą. Ar Kaziukas „išėjo” toks, kokio Jūs motiniškai norėjote ir įsivaizdavote?

Būsiu atvira – baigusi darbą beveik visada galvoju, kad galėjau dar geriau… Tačiau, kaip mano patarėja, mokytoja, konsultantė profesorė Viktorija Skrupskelytė sako – reikia padėti tašką. Tad jau dabar yra kaip yra… Viliuosi, kad ateityje bus ir toliau tyrinėjama bei aptariama…

Koks, Jūsų manymu, ryškiausias K. Bradūno kūrybinis laikotarpis – tarpukaris, lagerių gyvenimas Vokietijoje, pirmieji emigracijos metai Baltimorėje, redaktoriavimas Čikagoje, pensininko metai „Vėjų mieste” ar saulėlydis Lietuvos sostinėje?

Į Jūsų klausimą atsakyčiau vienareikšmiai – visi poeto Kazio Bradūno kūrybiniai laikotarpiai spalvingi, derlingi ir turiningi.

Tačiau perversmą ne tik Kazio Bradūno poetinėje erdvėje, bet ir visoje lietuvių literatūroje padarė žemininkai jau Vokietijoje – minėtinos knygos „Apeigos” ir poema „Maras”. Vėliau „Morenų ugnys”, „Sidabrinės kamanos”. Turtingiausias – Čikagos laikotarpis.

Vilniuje apibendrindamas savo kūrybą poetas parengė ir išleido dvi stambias knygas – „Sutelktines”. Reikliausias kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas vertino: „Nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio viskas eina kylančia linija”. Tad ką galima dar pridėti – viskas išlaikyta tobulai.

Netrukus lankysitės Čikagoje. „Draugo” redakcijoje vyks Jūsų albumo sutiktuvės. Prisiliesime prie jo gausybės autografuotų knygų. Prisiminsime susitikimus su redaktoriumi ir poetu. Kas Jums primena K.  Bradūno ryšį su „Draugu”?

Šis žmogus buvo Dievo apdovanotas ypatinga charizma, talentais – jis jautė kada, kur ir kaip berti grūdą, kad jis duotų dešimteriopą derlių. Pradėjęs redaguoti „Draugo” priedą pakeitė jo veidą: įvedė naujus kultūros, meno, teatro skyrius. Pradėjo rašyti apie kultūrinę situaciją Lietuvoje, supažindino su iš Sovietų Sąjungos pasitraukusiais šviesuoliais. Jam rūpėjo, kad lietuvis išeivis po sunkios dienos atgautų jėgas, būtų pakylėtas į kitą – meno ir grožio pasaulį. Jo žodžiais tariant, „vien dešrinių ir kugelinių balių nepakanka”.

Kuri Jums pačiai K. Bradūno knyga labiausiai patiko – ne tik savo turiniu, bet ir išvaizda (prisipažinsiu, mano „favoritas” – 1958 m. išleistos „Morenų ugnys” su nuostabiu dail. Viktoro Petravičiaus viršeliu)?

Be abejonės, jis jautė meną ir vertino dailininką Viktorą Petravičių. Man artimos jo „Apeigos”, „Morenų ugnys”, „Sidabrinės kamanos” ir trilogija – „Pokalbiai su Karaliumi”; „Donelaičio kapas”, „Sonatos ir fugos”. Tačiau knyga „Krikšto vanduo Joninių naktį” artimiausia – tai jo autobiografinė knyga… Puikios, eilėraščių dvasią atitinkančios iliustracijos.

Ar, manote, Lietuvoje Kazys Bradūnas sulaukė tokio pripažinimo kaip jo kolega Bernardas Brazdžionis?

Kazys Bradūnas – išskirtinė asmenybė, nepralenkiamas kūrėjas. Jis užima ypatingą vietą Lietuvos literatūros istorijoje ir daugelio lietuvių širdyse… Alfonsas Nyka-Niliūnas Kazį Bradūną įvardijo antru poetu po Kristijono Donelaičio.

Taigi penktadienį, balandžio 7  d., 7:30 val. v., pakilkite į antrąjį aukštą tais pačiais laiptais, kuriais poetas lipo nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Prabils į mus Virginija Paplauskienė. Poeto kūrinius skaitys Aneta Markutė-Kastrickienė. Arvydas Reneckis parodys dokumentines kino juostas apie Kazį Bradūną. Jonas Kuprys išskleis savo darytus „kultūrinio” priedo redaktoriaus portretus, o šių eilučių autorius – beveik visas K. Bradūno autografuotas knygas. Vakaronės metu bus galima įsigyti ne tik Virginijos Paplauskienės, bet ir Kazio Bradūno poezijos knygų. Po renginio – pabendravimas prie vyno taurės. Įėjimas – auka. Vakaronę rengia „Draugo” redakcija, Čikagos ateitininkai ir Lietuvių rašytojų draugija. Rėmėjai: Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, kavinė „Old Vilnius” ir dovanų parduotuvė „Lietuvėlė”.

Adresas: 4545 West 63 gatvė Čikagoje. Mašinas galima statyti ,,Draugo” kieme. Įėjimas – iš kiemo pusės.

Visi esate laukiami!