CENTRAS - Filmai - Įsimintinais renginiais paminėtos trijų iškilių Amerikos lietuvių gimimo sukaktys
Parodos atidarymas ir konferencija sutraukė daug lankytojų.
Parodos atidarymas ir konferencija sutraukė daug lankytojų. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Įsimintinais renginiais paminėtos trijų iškilių Amerikos lietuvių gimimo sukaktys

Algis Vaškevičius.

Su parodos eksponatais A. Damušio demokratijos studijų centro vadovas V. Valiušaitis supažindina (iš k.): R. R. Ambrozaitytę-Fry, J. Kazickaitę ir G. Damušytę.
Su parodos eksponatais A. Damušio demokratijos studijų centro vadovas V. Valiušaitis supažindina (iš k.): R. R. Ambrozaitytę-Fry, J. Kazickaitę ir G. Damušytę.

Šiais metais Lietuva mini trijų iškilių asmenybių, trijų daktarų, trijų gerų bičiulių ir bendražygių, nuoseklių Lietuvos laisvės bylos gynėjų ir kovotojų jubiliejus. Dr. Adolfui Damušiui (1908–2003) šiemet sukanka 110, o dr. Juozui Petrui Kazickui (1918–2014) ir dr. Kaziui Ambrozaičiui (1918–2015) – po 100 metų. Pagerbiant šių neeilinių žmonių atminimą ir jų nuveiktus darbus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka surengė išskirtinių renginių ciklą. Turiningoje programoje buvo ir dokumentinių filmų peržiūros, ir išsami paroda, ir dviejų dienų mokslinė konferencija.

„Lietuva turi daug vertų didžiuotis sūnų ir dukterų. Nesuklysiu pasakęs, kad trys bendraminčiai – Ambrozaitis, Damušis ir Kazickas – užima išskirtinę vietą Lietuvos laisvės byloje. Jie buvo ir lieka puikus pavyzdys, kaip reikia nuosekliai, ryžtingai ir ištvermingai ginti Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tiek išeivijoje, tiek ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų, kaip atminties institucijos, pareiga – prisiminti ir pagerbti šias asmenybes už jų darbus, kūrybinį ir idėjinį palikimą”, – kviesdamas į Adolfo Damušio politinių studijų dienų renginius sakė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Kalba Jūratė Kazickaitė.
Kalba Jūratė Kazickaitė.

Renginiai prasidėjo dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas” (režisierius Algis Kuzmickas) peržiūra – šis filmas skirtas dr. K. Ambrozaičio (1918–2015) šimtosioms gimimo metinėms. Kitą dieną buvo parodytas dar vienas dokumentinis filmas „Vėjelis iš Lietuvos” (rež. Saulius Beržinis), skirtas lietuvių verslininko, filantropo, mecenato Juozo Kazicko šimtosioms gimimo metinėms. Dar po dienos buvo galima pamatyti gerai pažįstamo režisieriaus Arvydo Reneckio juostą „Adolfas Damušis” – ji buvo skirta dr. Adolfo Damušio (1908–2003) 110-osioms gimimo metinėms. Visose peržiūrose dalyvavo šių trijų asmenybių giminaičiai, po filmų peržiūrų buvo skirta laiko klausimams ir atsakymams.

Konferencijos „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai” pradžioje bibliotekoje buvo atidaryta įspūdinga paroda „Trys draugai: Damušis, Kazickas, Ambrozaitis”. Pasak vieno iš pagrindinių viso renginių ciklo organizatorių, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio, „visi jie buvo anos Respublikos nepriklausomybės vaikai: joje užaugę, subrendę, išsimokslinę, daugiau ar mažiau spėję pasižymėti.

Jų jaunystė sutapo su jau naikinamos, sovietų ir nacių okupacijomis paženklintos Lietuvos dalia. Todėl viena ryškiausių juos jungiančių gijų – pasipriešinimas okupaciniams režimams 1940–1944 m., įsipareigojimas laisvei, nuosekli ir ištverminga kova už demokratinę Lietuvą 1944–1990 m. Jie turėjo laimės daug pasiekti Vakaruose, sulaukti Lietuvos nepriklausomybės 1990-aisiais ir vėl čia sugrįžti. Kiekvienas savaip, kiekvienas su savo įnašu – sulig galimybėmis, patirtimi, profesinėmis žiniomis, visuomeninio darbo praktika.”

Tarp parodos eksponatų – sukaktuvininkų laiškai, dokumentai, nuotraukos ir asmeniniai daiktai.
Tarp parodos eksponatų – sukaktuvininkų laiškai, dokumentai, nuotraukos ir asmeniniai daiktai. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Šią parodą sudaro kelios dalys, išryškinančios šių trijų asmenybių sąsajas, vertybių prioritetus, juos vienijusios veiklos barus. Ekspozicijoje siekiama atskleisti ištvermingo įsipareigojimo šeimai, tautai, valstybei vertę, taip pat išėjusiųjų džiaugsmą sugrįžti. Čia nemažai dokumentų, taip pat nuotraukų, įvairių asmeninių daiktų. Paroda suskirstyta atskiromis temomis – tai ir šeimų nuotraukos, ir visų trijų draugų portretai iš įvairių laikmečių, ir rezistencinę veiklą liudijančios nuotraukos bei dokumentai, taip pat profesionalų darbą ir veiklą lietuviškuose baruose atspindintys eksponatai, o taip pat sugrįžimų į tėvynę akimirkos.   

Atidarydamas paroda bibliotekos vadovas R. Gudauskas pabrėžė, kad tai yra išskirtinės svarbos atkurtos Lietuvos 100-mečio renginys, o šios trys asmenybės buvo tikrieji nepriklausomą Lietuvą jungiantys tiltai, emigracijos sąlygomis didelę dalį skyrę tautinio tapatumo išsaugojimui ir nepriklausomos Lietuvos tęstinumo idėjos palaikymui. Jis pabrėžė, kad naująją parodą, kuri veiks iki liepos vidurio, galės pamatyti ir į jubiliejinę Dainų šventę bei kitus svarbius renginius atvykę viso pasaulio lietuviai, o taip pat priminė, kad Kazickų šeimos fondas suteikė didelę paramą bibliotekai vykdant projektą „Bibliotekos pažangai”.

Atidaryme kalbėjo visų trijų draugų dukros Gintė Damušytė (k.), Ramunė Ambrozaitytė-Fry ir Jūratė Kazickaitė.
Atidaryme kalbėjo visų trijų draugų dukros Gintė Damušytė (k.), Ramunė Ambrozaitytė-Fry ir Jūratė Kazickaitė.

A. Damušio dukra, Lietuvos ambasadorė Danijai ir Islandijai Gintė Damušytė pabrėžė, kad jos tėvas visada tikėjo Lietuvos valstybe, džiaugėsi galimybe čia kurti ir buvo tėvynei labai atsidavęs. „Reta karta, kuri taip stipriai tikėjo Lietuvos valstybe ir galimybe ją atkurti. Juos jungė bendras idealizmas, tačiau jie buvo ir vizionieriai, kurie mokėjo tą viziją įgyvendinti ir paversti tikrove”, – sakė ambasadorė.

Ji akcentavo ir tai, kad šie trys draugai įkūrė labai svarbias tris institucijas diasporoje – Dainavos lietuvių jaunimo stovyklą, nuo 1956 metų iki šiol veikiančią Michigane, Lietuvių Fondą Čikagoje 1961 metais, kuris lietuvybės puoselėjimui jau skyrė apie 20 milijonų dolerių ir 1998 metais – Kazickų fondą, parėmusį ir remiantį daug svarbių projektų ir iniciatyvų Lietuvoje.  Ji sakė, kad į jubiliejinius renginius atvyko ne tik visų trijų garsių asmenybių dukros, bet ir visas būrys kitų giminaičių.

K. Ambrozaičio dukra Ramunė Ambrozaitytė-Fry prisiminė, kad jau būdamas garbaus 90 metų amžiaus tėvas dar susiruošė aplankyti Lietuvą, kuri jam visada buvo labai svarbi. Pasak jos, „Doctor A” vadinamas daktaras buvo labai gerbiamas, dirbo neskaičiuodamas valandų darbe. Ji išskyrė tris pagrindinius dalykus: niekada nuo daktaro veido nedingstančią šypseną, tvirtą tikėjimą, kad Lietuva bus laisva ir begalinį jo kuklumą. „Tėtis niekada netroško būti garbinamas”, – sakė viešnia.

Parodos eksponatai.
Parodos eksponatai.

Ji taip pat prisiminė, kad tėtis labai mėgo bendrauti, keliauti, iki 87-erių metų amžiaus dar vykdavo slidinėti. Daktaras asmeniškai parėmė nemažai menininkų, rašytojų, o jo vestuves dar 1952 metais nufilmavo Jonas Mekas, kuriam tai buvo pirmas filmas iki tampant žinomu režisieriumi.

J. Kazicko dukra, Kazickų fondo vadovė Jūratė Kazickaitė sakė, kad tėtis visada norėjo grįžti į Lietuvą, net jausdavo tą vėjelį, iš Lietuvos pusės link Amerikos pučiantį, sakydavo, kad net gėlės Lietuvoje kitaip kvepia. Ji sakė, kad J.Kazickas labai daug dirbo dėl Lietuvos, susitikdamas su aukščiausio rango Amerikos pareigūnais ir tikėjo, kad vieną dieną Lietuva bus laisva. 1990 metų kovo 11-ąją jis kartu su dukra buvo Seimo rūmuose. „Tėtis ragino mus mokytis lietuvių kalbos, žinoti jos istoriją, tradicijas. Jis visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir labai džiaugėsi, kai iškovojome laisvę. Todėl neturime sustoti, turime kiekvienas daryti savo tėvynei tai, ką galime. Svarbiausia – mylėti Lietuvą”, – kalbėjo J. Kazickaitė.

Renginio dalyviams buvo parodyti trys trumpi filmukai apie visas tris asmenybes – A. Damušį ir K. Ambrozaitį filmavo A. Reneckis,  o J. Kazicko balsą susirinkusieji išgirdo iš 1998 metų, kai jam buvo suteiktas Kauno technologijos universiteto garbės daktaro vardas.

Ramunė Ambrozaitytė-Fry.
Ramunė Ambrozaitytė-Fry.

Po Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo invokacijos gražų ir jautrų pasveikinimo žodį prasidedant konferencijai tarė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) atstovė Vida Bandis, nuo 1999-ųjų gyvenanti Lietuvoje. Ji pasidžiaugė, kad ryšiai su išeivija nuolat gerėja, priminė, jog šiemet pasaulio lietuviai susitiks Dainų šventėje bei pirmą kartą organizuojamame renginyje „Sujunkime Lietuvą” liepos 1-ąją Vilniuje, kuriame dalyvaus lietuvių bendruomenių atstovai iš 24 pasaulio šalių.

Konferencijoje pranešimą apie tris draugus skaitęs V. Valiušaitis nagrinėjo, kokie buvo visų trijų asmenybių bendri bruožai, akcentavęs pasitikėjimą tauta ir savimi pačiais, pastangas suderinti profesinį tobulėjimą su tautos poreikiais, personalinį solidarumą ir dar keletą bruožų. Jis džiaugėsi, kad su visais trimis susitiko viešėdamas Amerikoje 1989 metais, ir tie susitikimai paliko neišdildomus įspūdžius. Kartu V.Valiušaitis apgailestavo, kad ir šių trijų iškilių asmenybių, ir kitų užsienio lietuvių parama atkuriant nepriklausomą Lietuvą nebuvo iki galio pasinaudota – jo nuomone, J. Kazickas galėjo būti puikiu užsienio reikalų ministru, A. Damušis – patarėju, o K. Ambrozaičio patirtis galėjo būti sėkmingai panaudota Lietuvos medicinai.

Pranešimą „Lietuvos laisvės byla JAV nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse” skaitęs Amerikos katalikiškojo universiteto vicerektorius Viktoras Nakas sakė, kad jis gimė Detroite, jo mokytojai buvo Damušiai ir jis daug laiko praleido Dainavos stovykloje. Jis pasakojo apie savo darbą Lietuvių informacijos centre Washingtone, iš kur buvo siunčiama informacija „Amerikos balsui”, Vatikano ir „Laisvės” radijui, apie tai, kokios pastangos buvo dedamos Lietuvos laisvės bylai kelti. 

M. Remienė ir J. Skirius.
M. Remienė ir J. Skirius.

Istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Juozas Skirius savo pranešime nagrinėjo Lietuvos valdžios ryšius su išeivija, jų istorinius ir nūdienos kontekstus. Labai įdomiame pranešime profesorius pabrėžė, kad Lietuvos ryšiai su išeivija po 1926 metų tautininkų įvykdyto perversmo labai suaktyvėjo, to meto valdžia darė labai daug, kad jie stiprėtų. Pasak jo, 1920– 1922 metais į Lietuvą iš Amerikos grįžo apie 20 tūkstančių lietuvių, bet čia jiems sunkiai sekėsi įsikurti, jie dėl infliacijos, nesutvarkytos teisinės bazės, taip pat aplaidžių valdininkų prarado savo pinigus, tad nemaža dalis po kurio laiko vėl grįžo į JAV.

„Per 14 valdymo metų tautininkai padarė tikrai daug, gerindami ryšius su išeivija. Išeiviams Lietuvoje buvo leista įsigyti nekilnojamąjį turtą, 1928 metų Konstitucijoje įteisinta dviguba pilietybė, sutvarkyta įstatyminė bazė, nuolat rengta informacija JAV lietuviams apie ūkio padėtį Lietuvoje, Kaune įkurtas Amerikos lietuvių informavimo biuras, čia 1932-aisiais įkurta Draugija užsienio lietuviams remti. Į Ameriką buvo siunčiamos lietuviškos knygos, mokytojai kviečiami į Lietuvą, čia rengiamos stovyklos išeivijos jaunimui, buvo ir nemažai kitų priemonių.

Damušio eksponatai.
Damušio eksponatai.

„Nuolat buvo ieškoma naujų bendravimo būdų – nutarta atsisakyti siųsti aukų rinkėjus į Ameriką, o tai dariusios partijos kritikuotos ir vadintos ‘ubagautojais’. Kasmet į Lietuvą Amerikos lietuviai atsiųsdavo iki 30 milijonų litų, o tai sudarė dešimtadalį šalies metinio biudžeto.  Kiekvienas turistas iš Amerikos čia palikdavo apie 1 000 litų. Viską suskaičiavus, galime teigti, kad parama per tuos 20 metų sudarė apie milijardą litų to meto pinigais, o po Kovo 11-osios dar išaugo kelis kartus”, – sakė profesorius.

Jis priminė, kad ir atkūrus nepriklausomybę išeiviai aktyviai įsitraukė į Lietuvos švietimą, buvo rengiami APPLE kursai, su išeivių pagalba atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, suteikta ženkli parama kariuomenei. J. Skirius išreiškė viltį, kad tas bendradarbiavimas ir parama toliau stiprės, o pagaliau išspręstas dvigubos pilietybės klausimas tikrai atvertų naujas galimybes. Po jo įdomiomis įžvalgomis pasidalijo generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Irmina Matonytė, palyginusi eilinių Lietuvos gyventojų ir Seimo narių požiūrį į pasididžiavimą savo šalimi ir svarbiausiais jos pasiekimais.

Prisiminimais dalijasi E. Bradūnaitė-Aglinskienė (d.) ir R. Ambrozaitytė-Fry.
Prisiminimais dalijasi E. Bradūnaitė-Aglinskienė (d.) ir R. Ambrozaitytė-Fry.

Antroji konferencijos diena prasidėjo nuo priminimo, jog būtent birželio 16-ąją sukako 110 metų nuo A. Damušio gimimo. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas perskaitė išsamų pranešimą, kurio tema – „Išeivija, įsipareigojusi Lietuvai. Ar Lietuva įsipareigojusi išeivijai?”. Pradėjęs nuo to, kiek daug Lietuvai nusipelnė išeivija, pasirinkęs prelato ir politiko Mykolo Krupavičiaus pavyzdį, jis kalbėjo apie tai, ko Lietuva nepadarė, kad išeivijos indėlis būtų pakankamai įvertintas.

Istorikas, generolo Juozo Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis savo pranešime nagrinėjo senesnę istoriją – Abiejų Tautų Respublikos epochą, pateikė daug žemėlapių, kaip tada atrodė ši Respublika ir kokį vaidmenį ji vaidino politiniame gyvenime. Apie žymius politikus lietuvius Berlyne 1940–1941 metais kalbėjo istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Simonas Jazavita, įtaigiai ir patraukliai pasakojęs apie Kazio Škirpos, Rapolo Skipičio, Ernesto Galvanausko ir kitų garsių to meto politikų veiklą Berlyne prasidėjus Lietuvos okupacijai.

Vienas iš parodos eksponatų.
Vienas iš parodos eksponatų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Darius Juodis, neseniai išleidęs įdomią knygą „Šiapus ir anapus kordono: sovietų saugumo veikla prieš lietuvių išeiviją 1945­–1991 m.” (apie ją buvo rašoma ir „Drauge”), savo pranešime „Partizanų ryšiai su Vakarais ir sovietų saugumo destrukcija XX a. 5–6 dešimtmetyje” nagrinėjo ir išdavystės temą, o prof. J. Skiriaus paprašytas įvardinti vieną kitą sovietų saugumo agentą tarp lietuvių išeivijos Amerikoje, pavardes pasakyti nesutiko, bet pakartojo knygoje minimą faktą, kad tokių iš viso būta apie dešimt asmenų.

Konferencijoje taip pat kalbėjo politologas Algis Avižienis, Los Angeles lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, Baltų laisvės lygos buvusi vadovė Angelė Nelsienė, taip pat antropologė, etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Pranešimų temomis nemažai diskutuota, pranešėjai sulaukė daug įvairių klausimų, o konferenciją užbaigė simpoziumas „Kuo išeivijos paveldas reikšmingas šiandieninei Lietuvai”, kuriame dalyvavo istorikė Ilona Strumickienė, Kazickų šeimos fondo New Yorko skyriaus vadovė Neila Baumilienė bei advokatas Jonas Kairevičius. Po konferencijos Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamas šv. Mišios.

Parodos eksponatai.
Parodos eksponatai.
J. Kazicko kamera.
J. Kazicko kamera.
Parodos eksponatai.
Parodos eksponatai.