Tautų Sąjungos atstovų vaišės Nepriklausomoje Lietuvoje.
Tautų Sąjungos atstovų vaišės Nepriklausomoje Lietuvoje.

Išleista knyga apie tai, ką valgė Lietuvos prezidentai ir kiti garsūs žmonės 

Algis Vaškevičius.

Kaune įsikūrusi leidykla „Terra Publica” neseniai išleido solidžią, gausiai iliustruotą ir labai įdomią knygą „Prie stalo visa Lietuva”. Gausus leidėjų suburtas autorių kolektyvas įdėjo daug darbo, kad kruopščiai ištyrinėtų ir skaitytojams pateiktų labai įdomią medžiagą apie Lietuvos mitybos ir maisto kultūrą nuo seniausių laikų iki šių dienų, pristatytų įvairių Lietuvoje gyvenusių socialinių sluoksnių bei tautų virtuvę. Tai pirmoji tokios apimties knyga, kurios puslapius verčiant prieš akis prabėga ne vienas šimtmetis, suformavęs savitą, daugiasluoksnę, įvairiaspalvę Lietuvos maisto kultūrą.

Knygos viršelis.
Naujoji knyga – ir puošni, ir išsami.

Skaitydamas šią knygą kiekvienas gali susipažinti su seniausiais archeologiniais radiniais, kurie liudija apie protėvių maistą, čia atskleidžiamos Lietuvos didikų ir valdovų kasdienybės ir puotų paslaptys, pasakojama, ką valgė vienuoliai, itin daug dėmesio skiriama tarpukario virtuvei, to meto restoranams ir kavinėms, taip pat pateikiama įdomių detalių apie tai, ką valgė visi trys to meto Lietuvos prezidentai, kiti įžymūs žmonės.

Gausiai į knygos pristatymą Maironio lietuvių literatūros muziejuje susirinkę skaitytojai sužinojo, kad ši vieta pasirinkta knygai pristatyti neatsitiktinai – būtent Maironio namuose, kuriuos jis Kauno centre nusipirko 1909 metais, iki 1914-ųjų veikė mergaičių namų ūkio mokykla, kur jos mokėsi ir maisto  gaminimo paslapčių, o taip pat daržininkystės, nes čia būta nemažo daržo ir sodo.

Leidyklos „Terra Publica”, kasmet išleidžiančios apie 50 pavadinimų įvairių knygų vadovas Vytautas Kandrotas pasidžiaugė, kad pavyko suburti puikų autorių kolektyvą, dirbusį išradingai ir įdomiai – tai leido parengti išties vertingą ir intriguojančią knygą apie lietuvišką virtuvę.

Knygoje rado vietą ir garsių rašytojų Juozo Tumo-Vaižganto, Juozo Grušo, Salomėjos Nėries, Balio Sruogos, taip pat menininkų Juozo Zikaro, Boriso Dauguviečio ir kitų virtuvių, mėgstamo maisto aprašymai, o skyrių apie prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus maisto pomėgius parašiusi Istorinės prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė pateikė anksčiau negirdėtų detalių apie svarbiausių valstybės vyrų mėgtą maistą ir jų bei jos šeimos narių maitinimosi ypatumus.

Knygos autoriai.
Dalis knygos autorių (iš k.): N. Černiauskas, R. Ruibienė ir J. Minelgaitė. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Apie tai, kaip maitintasi 1918–1940 metais Lietuvoje knygoje rašo ir pristatymo metu pasakojo Vilniaus universiteto istorijos daktaras Norbertas Černiauskas. Jis sakė, kad dar viduramžiais Lietuvos didikai rengdavo ilgas puotas, kurios prasidėdavo  6 val. v. ir tęsdavosi net po aštuonias valandas, o jų metu stalus nukraudavo kokiais 25 ar dar daugiau skirtingų patiekalų, tarp kurių būdavo ir povai, avinai, gulbės, riebūs gaidžiai.

Vos Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje maitintasi kukliai, ir nors elitas buvo visko pertekęs, bet apie 90 proc. gyventojų virtuvė buvusi skurdi. Tačiau jau netrukus padėtis keitėsi, ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje maitinimasis labai pagerėjo.

„Man teko skaityti 1965 metų išeivijos ‘Metmenų’ žurnale paskelbtą straipsnį, kuriame Amerikoje gyvenęs teisininkas Vytautas Vaitiekūnas, pripažinęs, jog 1918–1940 metais Lietuva mažai kuo galėjo prilygti Amerikai, teigia, kad savo saldainiais ne tik prilygo, bet ir pralenkė ją. Kita vertus, tuo metu pagal sunaudojamų per parą maisto energetinės vertės kalorijų skaičių – 3 tūkstančius Lietuva Europoje užėmė tikrai aukštą penktą vietą”, – pasakojo istorikas.

Jis šmaikščiai prisiminė 1934-uosius metus, kai dėl tuomečio Vokietijos sprendimo neįsileisti lietuviškos žemės ūkio produkcijos  į šalį Lietuvoje nebuvo kur dėti užaugintų žąsų, todėl kiekvienas valdininkas, priklausomai nuo jo gaunamų pajamų, turėjo pirkti po vieną ar kelias tas žąsis. Jų būta tiek daug, kad kai kurie nupirktas žąsis tiesiog paleisdavę į gatvę, kur susidarydavo nemaži jų pulkeliai, o į svečius tada žadėta eiti tik tuo atveju, jei valgiaraštyje nebus keptos žąsies…

Prieškario šeimininkės darbotvarkė.
Prieškario šeimininkės darbotvarkė.

Ketvirtajame dešimtmetyje pienas ir žalmargės tapo kone Lietuvos simboliu, labai sėkmingai dirbo „Pienocentro” susivienijimas, kuris 1927 metais sujungė pieno perdirbimo bendroves, užsiėmė ir kiaušinių, vaisių supirkimu bei jų perdirbimu. 1940 metais ištaigingus rūmus Kauno Laisvės alėjoje turėjęs „Pienocentras” jau jungė 200 pieninių ir apie 2000 grietinės nugriebimo punktų.

1937 metais Lietuvoje veikė 89 malūnai, du cukraus fabrikai, 32 saldainių ir šokolado fabrikai, 110 pieninių, 22 mėsos ir konservų įmonės, 38 spirito varyklos, 11 alaus bravorų, 9 tabako ir papirosų fabrikai. Itin geros kokybės buvo saldainiai, garsiausi buvo trys saldainių fabrikai – „Tilka” Kaune ir „Rūta” bei „Birutė” Šiauliuose.

N. Černiauskas domėjosi ir tuo, kaip buvo maitinami to meto kariai. Jei iš pradžių dar būta nemažai skundų, kuriuose rašyta „šerkit kareivius, nes bus blogai”, tai jau po kelerių metų padėtis buvo žymiai pagerėjusi, ir, sakysime, pirmojo pulko Ukmergėje kariai per parą su maistu gaudavo net 4 000 kalorijų. Istorikas išvardino ir tai, ką valgė kariai – jų valgiaraštyje būta ir grucės, ir šabalbonų, ir lokšenų.

Istorikė J. Minelgaitė priminė, jog visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai buvo kilę iš kaimo, tad ir visų trijų mėgstamiausias patiekalas buvo tas pats – tai virtos bulvės su rūgusiu pienu. A. Smetonos pusryčius sudarė paprasti patiekalai – kumpis, sūris, sviestas, duona, kava. Pietus Prezidentas valgydavo prezidentūroje su visa šeima – žmona Sofija, dukra Marija (ji po vestuvių 1927 metais iš prezidentūros išsikraustė), sūnum Julium, dažnai prie pietų stalo sėsdavo ir svečiuose buvę karininkai, kiti asmenys.

Prezidentas labai mėgo kopūstų, barščių sriubas, taip pat liesą mėsą, bulvinius sklindžius. Vakarieniaudavo jis apie 8 val. v., vakarienės metu valgė tik šaltuosius patiekalus. Smetonos buvę religingi, tad griežtai laikydavęsi pasninko, jo metu nevalgydavę mėsos patiekalų.

Knygoje yra įdėta ir sidabrinių A. Smetonos indų iliustracija. Prezidento Aleksandro Stulginskio valgiaraštis irgi buvo panašus, tik jo dukra Aldona labiausiai mėgusi kotletus su bulvių koše. Kai Prezidento kadenciją baigęs A. Stulginskis jau ūkininkavo savo ūkyje Jokūbave, Kretingos rajone,  jis savo svečius mėgdavo pavaišinti paties sumedžiota stirniena, kuri buvo brandinama žemėje, bet toks patiekalas ne visiems svečiams patikdavęs ir gana sunkiai virškintas.

Istorikė J. Minelgaitė.
Apie prezidentų virtuvę pasakojo istorikė J. Minelgaitė.

Per pobūvius virėjai ir padavėjai į prezidentūrą buvo kviečiami iš vieno geriausių Kauno restoranų „Metropolis”. Šio restorano virtuvę mėgo ir A. Smetona, ir A. Stulginskis. „Iškilmingus pietus tarpukariu sudarė penki patiekalai – šaltasis užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsa ir desertas. Įvairių susiėjimų metu prezidentai savo svečius vaišindavo ne tik užsienietišku vynu, brendžiu, benediktinu, vermutu, konjaku ar šampanu, bet ir lietuviškais gėrimais”, – pasakojo J. Minelgaitė.

Vaisių vynas ir alus buvo mėgstami to meto lietuviški gėrimai. Knygoje rašoma, kad 1927 metais diplomatas Petras Klimas pasirūpino užsienietišku vynu, už kurį buvo sumokėti 783 litai. Taip pat buvo užsakomi ir nemaži kiekiai spirito, medaus, cukraus ir šaknų. Istorikai spėja, kad iš tokių mišinių galėjo būti gaminama užpiltinė, likeris ar vienas populiariausių to meto gėrimų – krupnikas.

Taip istoriškai susiklostė, kad tarpukario Lietuvoje populiariausi, didžiausi ir gausiausiai lankomi restoranai, kavinės, valgyklos, barai, bufetai ir cukrainės buvo įsikūrę laikinojoje sostinėje Kaune. Tais laikais tarp maitinimo įstaigų skirtumų nebuvo daug  – kavinėse buvo pardavinėjama kava, arbata, pienas, saldumynai ir alus, o restoranai nuo jų skirdavosi tuo, kad prekiaudavo stipresniais svaigiaisiais gėrimais, jų interjeras būdavo prašmatnesnis, o ant stalų privalėdavo būti baltos staltiesės. Be to, restorano valgiaraštyje nebūdavo desertų – saldumynų ir pyragaičių.

Žymiausi tarpukario Kauno restoranai buvo „Metropolis”, „Versalis” ir „Trys milžinai”. Būtent juose apsilankydavo daugiausia žmonių, mat visi trys buvo įsikūrę Laisvės alėjoje ir apie juos dažniausiai rašė to meto spauda. Dar 1899 metais įkurtą „Metropolį” 1922-aisiais nupirko Lietuvos Vyriausybė, jis buvo labai  populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų.

„Versalį”, kuris turėjo puikias programas su įvairių šalių atlikėjais, dažniausiai lankydavo verslininkai ir bohemos atstovai. Čia buvo galima išvysti ir baleto šokėjų pasirodymų, ir paklausyti romansų. Išlikę dokumentai liudija, kad tarp atlikėjų būta ir prancūzų, ir šokanti mulatė, ir čigonų pasirodymai, ir net Sibiro valkatų choras.

1937 metais Kauno karininkų ramovėje atidaryti „Trys milžinai” buvo pamėgta karininkų vieta, kurioje buvo įrengta didžiausia to meto pokylių salė – joje 1938-aisiais vykusiame Spaudos baliuje vienu metu vaišinosi per tūkstantį svečių. Maistas čia tarp aukštų buvo gabenamas liftais, kurie iki šių dienų neišliko – yra likusios tik jų šachtos. Itin mėgstami buvo valstybiniai priėmimai Vasario 16-osios ar kitų didžiųjų švenčių proga, kai pobūvio svečiai gaudavo planą su savo vieta prie stalo. Puota prasidėdavo Prezidento tostu, joje būdavo daug lietuviškų elementų, o A. Smetona aukštyn keldavo ne šampano, o lietuviško midaus taurę.

„Terra Publica” vadovas V. Kandrotas.
„Terra Publica” vadovas V. Kandrotas subūrė puikų autorių kolektyvą.

Naujojoje knygoje galima sužinoti ir tai, ko buvo galima paragauti šiuose restoranuose. Jų meniu būta išties įspūdingo – lydekos salianka, lašišos sriuba, Vienos šnicelis, file soute, Wellingtono file, inkstai broche, kiškiena ir panašūs patiekalai rodo, kad dažnai orientuotasi į užsienietišką virtuvę ir pasiūla buvusi tikrai labai įvairi.

Pati mėgstamiausia bohemos vieta buvo Konrado kavinė, kurios veiklos pradžia siekia net 1862 metus. Rašytojai Vincas Krėvė ir Balys Sruoga buvo ypač pamėgę šią Laisvės alėjoje įsikūrusią kavinę. Čia rinkdavosi visų sričių menininkai ir kiekvieną kartą jie sėdėdavo prie tų pačių stalelių. Poetas Juozapas Herbačiauskas čia pat ką nors akimirksniu sueiliuodavo, o kartą režisierius B. Dauguvietis gana ugningai aiškinosi savo santykius su B. Sruoga. Populiari buvo ir lenkų bajoro Aleksandro Perkausko įsteigta kavinė, kuri nuo 1934 metų turėjo „Aldonos” pavadinimą ir kuri buvo viena didžiausių tokio tipo kavinių Baltijos šalyse.

Labai mėgstami buvo ir vadinamieji Five-o-klockai, arbatėlės, kurias rengdavo įvairios moterų draugijos, jų metu buvo sprendžiami įvairūs visuomeniniai reikalai, geriama kava ir arbata. Kavinėse buvo galima užsisakyti „Spaustinės”, atkeliavusios iš suomių kulinarinio paveldo – tai buvo arbata su citrina ir šlakeliu alkoholio.

Tuo metu lietuvių virtuvę pasiekė daug modernių vėjų – namuose atsirado nauja, iki tol nebuvusi populiari, vien tik maisto gamybai skirta virtuvės patalpa su virykle, indais, virtuvės baldais. Įdomu ir tai, kad net kaimuose plito kotletų, didžkukulių, šnicelių, karbonadų gaminimas, nors anksčiau šiuos patiekalus gamindavo tik per šventes. Šeimininkės jau turėjo galimybę lankytis maisto gaminimo kursuose, atsirado net vegetarizmo užuomazgų ir vis labiau populiarėjo daržovių vartojimas, sveiko maisto propagavimas.

Maisto kultūra tuo metu buvo gana aukšta, taip pat klestėjo ir gatvės prekyba, lietuviai buvo ir dideli smaližiai – apie tai liudija faktas, kad vien 1938 metais Kaune buvo išduota net 300 leidimų prekiauti ledais gatvėse.

Knygos pristatymo metu įdomių faktų apie kunigo ir rašytojo J. Tumo-Vaižganto rengtas vaišes papasakojo jo vardo memorialinio buto-muziejaus vadovas Alfas Pakėnas, apie Salomėjos Nėries ir jos vyro skulptoriaus Bernardo Bučo virtuvę papasakojo poetės memorialinio muziejaus Palemone vadovė Ina Aleksaitienė, apie Balio ir Vandos Sruogų mėgtą maistą ir vaišes kalbėjo jų muziejaus atstovė Birutė Glaznerienė, nemažai įdomių detalių ir faktų sužinojusi iš praėjusiais metais mirusios Sruogų dukters Dalios Sruogaitės. Intriguojantis ir linksmas buvo ir skulptoriaus J. Zikaro memorialinio muziejaus vadovės Rasos Ruibienės pasakojimas. Visas tas įdomias istorijas galima rasti ir naujojoje knygoje „Prie stalo visa Lietuva”.