CENTRAS - Gyvūnai - Jeigu prabiltų, daug pasakytų… :)
Šuo, kuris nemėgsta būti vienas.
Šuo, kuris nemėgsta būti vienas. (Asmeninio albumo nuotr.)

Jeigu prabiltų, daug pasakytų… :)

Marija Sula.

Labradoro retriveris Rūkas.
Labradoro retriveris Rūkas.

Privačiuose pokalbiuose tarp šunų mylėtojų ir jų augintojų labai dažnai galima išgirsti panašias frazes kaip ši: „Mano šuo toks protingas, jis taip viską supranta, tik gaila, kad kalbėti nemoka”. Iš tiesų, auginant labradoro retriverį, teko ir patiems  įsitikinti, kad mūsų keturkojis yra sumanus ir labai išmintingas šuo. Pavyzdžiui, atskirus žodžius jis supranta ir į juos reaguoja judesiu arba intensyviu uodegos vizginimu.

Aišku, iš pradžių jo šunišką žodyną sudarė vos keli žmonių kalbos žodžiai, bet tai nereiškė, kad su kiekvienais metais jo žinios neprogresuoja. 

Dažnai šeimoje mes juokaujame, kad galbūt artėjant stebuklingam Kalėdų metui mūsiškis labradoras ims ir pradės pagaliau kalbėti. O kol kas, vos išgirdęs savo ausiai mieliausią žodį „valgyti” augintinis akimirksniu pašoka iš vietos ir įsmeigęs akis į tą pusę, kur laikomas jo maistas, paklusniai laukia šio žodžio lydimo veiksmo. Tiesa, žodžiu „valgyti”, kiekvieną kartą sėkmingai galima mūsų šunį parginti iš lauko namo net tada, kai jo dėmesys būna sutelktas, pavyzdžiui, į kokią nors pro šalį einančią kalę ar medyje tupinčią katę. Taigi, žodis „valgyti” stebuklingai veikia mūsų augintinį ir pateisina jo ėdrią prigimtį.

Taip pat yra kiti žodžiai, tokie, kaip „važiuojame” arba „einame”, kurie liudija mūsų šuns prieraišumą. Nuo mažens paniškai nemėgęs likti vienumoje, mūsiškis labradoras galėdavo valandų valandas važiuoti automobiliu ilgiausius atstumus, kad tik galėtų būti su savo artimaisiais. Paklusęs kiekvienos dienos ritmui, augintinis visada tiksliai žino laiką, kada jau galima pradėti prašytis eiti pasivaikščioti. Vos ateina  5 val. vakaro ir išgirdęs žodį „einam” mūsų labradoras netenka tikrąja ta žodžio prasme galvos. Jo dantyse iš karto atsiranda pavadėlis, o verbaline kūno kalba  jis pradeda siųsti džiaugsmo signalus. Na, manau, nieko tuo nenustebinsiu, nes turbūt daugelis šeimininkų patiria panašias šuns emocijas, kai jam pažadama pramoga.

Geriausias laikas – jogos pratimai su šeimininke.
Geriausias laikas – jogos pratimai su šeimininke.

Dramatiškai gali baigtis bet koks pasivaikščiojimas, jeigu netyčia šuo išgirstų žodį „katė”. Sunkiai tuomet vėją besugaudysi laukuose.

Bet yra kitas, kur kas, jei ne dramatiškesnis, tai tiesiog keliantis daug nepatogumų, žodis. Tai mūsų kaimynės pavardė. Mūsų taikaus būdo labradoras vos išgirdęs šios moters pavardę, pasiunta taip, kad, atrodo nuo jo lojimo plyš ausų būgneliai. Kodėl jis taip neadekvačiai reaguoja į šią pavardę, iki šiol negalime išsiaiškinti.

Na, šiek tiek, keista ta mūsų kaimynė – vienišė, eidama keliu dažnai kažką po nosimi paburba, į pasilabinimus neatsako, bet tikrai žinome, kad labai myli gyvūnus ir pati turi bent kelis šunis. Tik štai jos pavardė, matyt, mūsų augintiniui siunčia kažkokius priešiškumo fluidus, nes  vos išgirdus žodį „Užkurnytė”  ant jo nugaros iš karto piestu stoja pikta kailio ketera, o iš nasrų pasipila lojimas, primenantis aliarmo signalą.    

Minėjau apie didėjantį šuniško žodyno progresą. Taigi su metais, prie žodžių „valgyti”, „einam” ar „važiuojam”, prisidėjo dar du nauji žodžiai. Jie atsirado, kai mūsų šuns dienos meniu papildė jo mėgiamas maistas ir kiti jo apetitą žadinantys  skanėstai. Žodžiu, per skrandį – į šuniškos gramatikos aukštybes! Nuo šiol mūsų labradoras supranta  savo skanėsto „Denta stick” ir maisto „Hills” pavadinimus.

Nežinia, kiek tų naujų žodžių gausėjimas vyks ateityje, bet jau dabar pastebime, kad mūsų labradoras daugiausiai įsimena tik tuos žodžius, kurie jam sukelia ypatingai teigiamas emocijas. Štai nuo šių metų pradžios namuose pradėjome praktikuoti jogos pratimus. Jeigu manote, kad galime juos sklandžiai atlikti, labai klystate. Vos pradedame  daryti jogą, augintinis iš karto ant kilimėlio įsitaiso šalia ir pats pradeda ražytis. Juokingiausia tai, kad jis puikiai supranta žodį „joga” ir vos išgirdęs jį tariant, pradeda suktis ratu ir laukia, kol bus patiestas jogos kilimėlis. Kaip veikia jį šie pratimai, turbūt į tai atsakyti galėtų pats šuo, kuris vis dar mūsų šeimoje nekalba. Bet gal greitu laiku, per kažkurias Kalėdas vis dėlto įvyks biblijinis stebuklas?