CENTRAS - Kultūra - Jo gelmė – Lietuva, Vytauto Antano Dambravos atminimui (1920 –2016)
Vytautas Antanas Dambrava.
Vytautas Antanas Dambrava apdovanotas Ispanijos karaliaus rūmų ordinu. (,,Draugo” archyvo nuotr.)

Jo gelmė – Lietuva, Vytauto Antano Dambravos atminimui (1920 –2016)

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.

Kazys Ambrozaitis, Vytautas Dambrava ir Vytas Narutis.
,,Ateities” savaitgalis, 1995 m., Lemont, IL. Iš k.: dr. Kazys Ambrozaitis, Vytautas Dambrava ir Vytas Narutis. (J. Kuprio nuotr.)

Rašant apie ambasadorių Vytautą A. Dambravą, visų pirma reikia prisiminti Lietuvą, tikinčiąją Lietuvą, tokį tikėjimo tapsmą pradėjusią dar vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. V. A. Dambrava yra tarsi aidas iš anos Lietuvos. Tarsi strėlė, paleista kone prieš šimtmetį, kai būrėsi, formavosi, kūrėsi tai, ką šiandien vadiname idealistine, kuriančiąja, katalikiška visuomene…

Ta visuomenė pulsavo, tai įsižiebdama lyg kibirkštis, suliepsnodama, tai vėl prigesdama, nes buvo gyvas organizmas, o ne sustingusi dogma. XX amžiaus pirmoje pusėje būta daug gyvo, karšto tikėjimo Dievu, Lietuvos atsinaujinimu ir kūrimu, daug melstasi, aukotasi ir dirbta. Vytautas Dambrava gimė drauge su atkurtąja Lietuva. Kai 1920 m. gegužės viduryje įvyko Steigiamasis Seimas, tais pat metais birželio 10 d. tolimame gudų Babinovičiuje gimė Vytautas Antanas Dambrava. Tėvai netrukus grįžo į atkurtą Lietuvą ir apsigyveno Utenoje. Čia tvirtėjo Dambravos šaknys (patriotiškoje ir religingoje šeimoje jis buvo vadinamas Antanuku). Ir mokykloje anuomet labiau nei šiais laikais buvo puoselėjamas patriotizmas ir pilietiškumas. Judri, artistiška, plastiška būsimo diplomato prigimtis buvo įstatyta į tradicines idealistinės visuomenės vėžes – tarnystė krikščioniškiems ir tautiškiems principams turėjo sudaryti žmogaus gyvenimo pamatą.

Utenos gimnazistas Vytautas Dambrava (čia jis pradėjo vadintis savo pirmuoju vardu) grojo, piešė, šoko, vaidino, rašė literatūrinius darbus ir tuo pačiu ruošėsi studijuoti teisę Vilniaus universitete. Kodėl ne meną, ne literatūrą? Teisė ir teisingumas yra tos pačios šaknies žodžiai. Teisingumo ir moralės sąvokų aiškinimasis vilioja tuos, kurie būna išauginti idealizmo dvasia. O Vytauto idealizmą skatino ateitininkų sąjūdis, nuo pirmųjų gimnazijos klasių Dambrava jame dalyvavo, vėliau buvo jaunučių ateitininkų globėjas, o studijuodamas universitete tapo ateitininkų korporacijos „Justitia” narys.

Teisingumą brutaliai pamynė bolševikų, paskui nacių ir vėl bolševikų okupacijos. Pirmasis bolševikmetis skaudžia tragedija smogė studentui Dambravai, nes Sibiro pragarai pasiglemžė visą jo šeimą. Veltui studentas blaškėsi Vilniaus geležinkelio stotyje 1941 m. birželio 15-tąją… Jo rankose liko tik žieminis paltas, kurį iš gyvulinio tremiamųjų vagono padavė motina, pirmiausia galvodama apie liekantį sūnų. Motiną jis vėl pamatė tik po 36 metų Vilniuje, likus trims mėnesiams iki jos mirties. Gal tas epizodas su paltu buvo pirmoji sėkla vėlesnio ilgamečio nepailstančio pasipriešinimo bolševikiniam okupantui, kritusi į paruoštą dirvą?

Būdamas „Amerikos balso” programų viršininku Lotynų Amerikai, Vytautas A. Dambrava parengė dramatizuotą radijo vaidinimą „Mažoji Sibiro maldaknygė”. Tekstą tam vaidinimui parašė urugvajietis Humberto Castellanos. Vienas Hollywoodo aktorius pavadino jį radijo perlu, o geriausias „Amerikos balso” komentatorius, puertorikietis, parašė jam specialų įvadą. Keletą metų iš eilės vaidinimas buvo transliuojamas iš Washingtono į Pietų Ameriką. Jau būdamas diplomatinėje tarnyboje, Vytautas A. Dambrava prisimena, kaip vieną Kūčių naktį, prieš pat Bernelių Mišias, tūkstančiai tikinčiųjų išklausė „Mažosios Sibiro maldaknygės” istoriją didžiulėje Šv. Jono Bosco bažnyčioje Karakase. Niekas tada pasaulyje nežinojo, kad šios maldaknygės iniciatorė ir viena iš pagrindinių autorių buvo mokytoja Adelė Dirsytė, Sibiro lagerių kankinė…

Vytautas A.Dambrava visą savo kūrybinį gyvenimą buvo JAV karjeros diplomatas ir tuo pačiu tarnavo Lietuvai bei jos laisvės bylai iki 1990-ųjų. O tiesiogiai Lietuvos diplomatijai – po 1990-tųjų. Kodėl tokia ištikimybė jį lydėjo visą gyvenimą? Juk galėjo kaip ir kiti panašaus likimo žmonės mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. V. A. Dambrava turbūt nebuvo asketas buityje, bet buvo asketas santykyje su pavergta savo tėvyne. Tūkstančiai publicistinių ir kitokių tekstų, skirtų Lietuvos vardui įsąmoninti svetimtaučių galvose, – tarsi ne vieno žmogaus jėgoms įveikiama… Tam reikia sveikatos ir Dievo malonės. Visa tai V. A. Dambravai buvo duota.

Kartą jis man prasitarė su kartėliu balse: jeigu ką nors padarai, tai padarai tik vienas. Argi ne taip ir esti darančiojo gyvenime? Galbūt labiausiai tai tinka lietuviams, nes jie labai mėgsta tarpusavyje skaldytis, vaidytis, pavydėti ir neapkęsti. Ir V. A. Dambrava yra sulaukęs pavydo bei neapykantos, nors diplomato intuicija ir gyvenimo patyrimas jam suteikė daugiau draugų negu priešų.

„Visoje veikloje šį žmogų vedė gilus tikėjimas, energija spinduliuojąs charakteris ir tvirta valia”, – sakė V. A. Dambravos bičiulis Venesueloje Feliksas Zubras. Jis taip apibūdino savo bičiulį Dambravą: „Jis man – tarsi elektrinis kulkosvaidis, kuris vietoje kulkų šaudo žodžiais ir pataiko į taikinį”. Dar anksčiau, Miunchene, kolegos V. A. Dambravą pavadino „ugnies kamuoliu” (a ball of fire).

Vytautas Dambrava daug nuveikė Lietuvai būdamas jau garbaus amžiaus ne tik Lotynų Amerikos regione, bet ir Ispanijoje. Tokį retą talentą davė Dievas šiam „ugnies kamuoliui” iš Utenos… Projektai, sutartys, delegacijos, priėmimai ir t. t. Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena šventišką bruzdesį. Iš tikrųjų – tai įtemptas, daug susikaupimo reikalaujantis darbas. Šalia jo: paskaitos, skirtos Lietuvai – Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos suvažiavimuose, „Į laisvę” fondo studijų savaitėse Lietuvoje ir Amerikoje. Tų paskaitų temos buvo jo gyvenimo pasaulėžiūros alfa ir omega. Teisingumas, idealizmas, moralė politikoje, rezistencija… Temos buvo apmąstomos iš gilumos, pasitelkiant prieškarinės Lietuvos idealistinės visuomenės autoritetus. „Idealizmas yra taip stiprus, kaip stipriai yra išvystyta žmogaus asmenybė… Kas nori sėkmingai vykdyti idealus, tas turi blaiviai savo laiką suvokti, įsisąmoninti, kokius uždavinius viršlaikinis idealas kelia gyvenamajam momentui”. Tai mintys iš vieno V. A. Dambravos pranešimo. O iš kito: „Tvirtai tikiu maldos galia”.

Tikėjimo, moralės, politikos suderinamumas toli gražu duotas ne kiekvienam. Ambasadorius V. A. Dambrava mėgo sakyti, kad jis yra tik įrankis Dievo rankose, tik laidininkas, per kurį Kristus įpareigoja lietuvių tautą. O pareiga būna kieta, kaip I Kanto moralinis imperatyvas: „Tu privalai!” Baugu, bet įveikiama. Ir kada atsitinka, kai aplink žmogų didėja tuštuma, jį palaiko pareiga. O garbė? Ji ateina arba neateina, tai ne taip jau ir svarbu.

Vytautui A. Dambravai, man rodos, garbės buvo atseikėta su kaupu. Kaip vieną pirmaujančių diplomatų jį vertino visas Amerikos diplomatinis korpusas. Taip pat ir ispanai. O Lietuvoje jis buvo apdovanotas trečio (1995 m.) ir antro (2000 m.) laipsnio LDK Gedimino ordinais. Su juo maloniai bendravo Europos, Amerikos, Azijos prezidentai ir karaliai. Tai nepastūmėjo jo į puikybę, nes jo gyvenimas buvo vientisas kaip monolitas.

Baigdama šiuos pamąstymus, prisimenu vieno Vidurio Europos poeto mintį, kurią nusakyti galima taip: žmonės eina per mano širdį, palikdami joje savo pėdsakus, o mirties visai nebijau, tik labai myliu gyvenimą…