JOLITA ZYKUTĖ: „RAŠYMO UPĖ STIPRĖJA IR GILĖJA”

Hamburge gyvenančiai ir kuriančiai vaikų rašytojai, lituanistinės mokyklos mokytojai Jolitai Zykutei praėję karantino metai labai sėkmingi: išleido naują knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo”. Grei­tai pasirodys Jolitos – vienos iš septintojo literatūros vaikams konkurso „Švieskime vaikus” finalininkių – kūrinys „Spyglys”.

Apie kūrybą, vaikus ir gyvenimą svetur su autore kalbasi Laimutė Adomavičienė.

Stebima fenomenali situacija visoje Europoje: po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (e)migravusios į užsienio šalis moterys – vienintelės rašytojos (tarp kuriančiųjų suaugusiesiems retas vyras, pavyzdžiui, Prancūzijoje gyvenantis Valdas Papievis). Kaip manote, kas lemia tokį moterų pasirinkimą? Tuo pačiu ir Jūsų?

J. Z. Galbūt (e)migravę vyrai nori patylėti ar kaupiasi pasakyti kažką svarbaus? O gal jie rado kitokių būdų save išreikšti? Apibendrintą priežastį surasti sunku, o gal ir neverta ieškoti, nes rašymas – labai individualus dalykas. Jo nepriversi, jis tiesiog ateina. Man rašymas – noras dalytis ir pasakoti istorijas. Šis noras buvo ir Lietuvoje, kai dirbau žurnaliste, išleidau su kolegėmis knygą apie ekologiją, laisvalaikiu rašiau romaną. Rašiau ten, rašau čia, nes kitaip negaliu, ir kuo toliau save stebiu, tuo labiau matau, kad rašymo upė ne senka, o atvirkščiai – stiprėja ir gilėja.

O koks dabar to romano likimas? Ar kuriate ir suaugusiesiems?

Juokauju, kad nemėgstu skaityti storų knygų, o tokias rašyti – tikra kančia, tačiau romanas iš lėto juda pirmyn. Kartkartėmis jį apleisdavau ir nepaliesdavau po kelerius metus, o tada intensyviai rašydavau ir perrašydavau. Palyginti su pradiniu variantu, jis neatpažįstamai pasikeitė, bet procesas tęsiasi ir man pačiai smalsu, kada viskas baigsis. Pastarąjį mėnesį sąžiningai kėliausi penktą valandą ryto ir 1–2 valandas laiko rašiau. Greta vyksta daugybė kitų darbų. Tokios prabangos, kad galėčiau užrakinti duris ir atsiriboti nuo visko, neturiu.

Prieš kelias dienas užklydo mintis – dar viena istorija suaugusiems, kurią pasižymėjau, ir galiu tik dūsauti, kad valandų paroje tiek mažai. Tegul laukia. Jeigu istorija turi energijos ir yra gyvybinga, ji tikrai išsiverš ant popieriaus. Kitaip nebūna. Tai tikrai žinau.

Jau dešimti metai gyvenate ir kuriate Vokietijoje. Į Hamburgą Jus atvedė asmeniniai, šeimos motyvai. Kodėl gyvendama svetur pradėjote kurti vaikams? Ką manote, ar būtumėte kūrusi  ir Lietuvoje gyvendama?

Niekada nemaniau, kad kursiu vaikams. Ši tikslinė auditorija atrodė tolima ir nesuprantama, bet kai gimė sūnus, tarsi atsivėrė „žinojimas”, ko reikia rašant vaikams. Kaskart stengiuosi papasakoti gerą smagią istoriją, kuri arba šildytų širdį, arba prajuokintų, ir dar kažko neįkyriai pamokytų ar priverstų susimąstyti. Ar būčiau rašiusi gyvendama Lietuvoje? Taip, tačiau kitaip, nes buvimas kitur diktuoja temas.

Vienas iš projektų, ko tikrai nebūčiau dariusi Lietuvoje ir jei neturėčiau vaikų – pradinukams suprantama kalba parašyti knygą apie lietuvišką tapatybę ir emigraciją. Labai tikiuosi šiai knygai rašyti gauti Lietuvos kultūros tarybos menininko stipendiją. „Tapatybė” – toks įmantrus žodis, kad net suaugusiems kelia sumaištį, o ką kalbėti apie vaikus? Apie šią temą pradėjau mąstyti, lankydama Vytauto Didžiojo universiteto kursą „Lietuviškosios tapatybės iššūkiai ir šeimos pasakojimai”, skirtą lietuviškajam tapatumui stiprinti ir lietuvių, kaip diasporinės tautos, 6–7 klasių moksleivių sampratai ugdyti. Suvokiau, jog apie tai reikia kalbėti jau su pradinukais. Noriu parengti knygą mažiems vaikams suprantama kalba, kad jie suprastų, jog esi lietuvis, net jei gimei Berlyne ar Londone.

Nekenčiu kalbų apie „išsivaikščiojančią” Lietuvą, nes manau, kad reikia padaryti taip, kad išėjusieji vieną dieną grįžtų ar jų vaikai turėtų vidinę priežastį sugrįžti, ir, jeigu nebus išspręstas lietuviškos tapatybės klausimas kiekvieno mūsų viduje, tas sugrįžimas bus sunkus, o kartais neįma­nomas.

Kokią įtaką Jums ir kūrybai turi vokiškoji kultūra, gyvenimas Vokietijoje, čia vaikams kuriančiųjų kūryba? Gal galite palyginti lietuviškų ir vokiškų knygų rinką?

Dar prieš paskelbiant karantiną gyvenau gan griežtoje izoliacijoje – sąmoningai riboju bendravimą ir išorinės informacijos kiekį, nes tai blaško. Tikiu, kad tai, kas tikrai svarbu ir vertinga, prasibraus pro mano barikadas „neturėti TV”, „neskaityti laikraščių”, „nevaikščioti po teatrus”. Biblioteka – vienintelė mano kultūros institucija, tačiau ir ten renkuosi psichologinę literatūrą ar einame knygų sūnui.

Vokiška vaikų knygų rinka nepalyginamai didesnė nei Lietuvoje, tad ir temų įvairovė daug platesnė. Radusi mažiems vaikams paveikslėlių knygą apie mirusį dvynį brolį ar šešias knygas apie gedėjimą net sutrikau. Dar matau daug pasaulio įvykius aiškinančių knygų, pavyzdžiui, apie pabėgėlius, gamtosaugą. Kartais stebiuosi, kaip skaitytojai nepasimeta tarp tokios pasiūlos, bet šventai tikiu, kad gera literatūra visada bus pastebėta, o vertę lemia ne temos „madingumas”, bet kokybiškai papasakota istorija.

Pas mus Lietuvoje atsirado verstinių knygų vaikams ir paaugliams apie gedėjimą, kaip antai, labai sukrečianti knyga – norvegės Majos Lunde „Sniego sesė: Kalėdų istorija”, tačiau originalių knygų beveik nėra. Pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus paveikslėlių knyga „Akmenėlis” apie Holokaustą, iliustruota Ingos Dagilės. Ką manote, kodėl Lietuvoje dar vengiama mirties, gedėjimo, Holokausto ar pabėgėlių temų? Ar vai­kus būtina saugoti nuo to, kas gyvenime gali nutikti?

Manau, kad tokios knygos neleidžiamos dėl ekonominių sumetimų: rinka maža, o šios temos patrauks ne kiekvieno skaitytojo dėmesį, tad knygos galėtų pasirodyti tik gavus fondo finansavimą. Su vaikais reikia kalbėtis apie viską, tačiau adekvačia vaiko amžiui kalba.

Svetainėje www.kaipkaralaitekarolina.lt nemokamai skelbiu penkias psichoterapinių įžvalgų turinčias istorijas (viena iš jų – kaip tik baimės tema) ir specialiai padariau videointerviu ciklą su vaikų ir paauglių psichologe Irma Ratautiene tėvams rūpimais klausimais. Kaip tik aiškinausi, ar gerai, jei tėvai savo vaikams prisipažins nerimaujantys, jaučiantys baimę. Pasak psichologės, vaikai turi matyti, kad tėvai jaučia įvairius jausmus, jų nebijo, tada ir patys jausis tvirčiau. Galbūt kai kurias temas ir patys suaugusieji nori apeiti, nes jos sudėtingos ir prieštaringos.

Vokietijoje gyvena dar kai kurios rašytojos iš Lietuvos: Lina Ever, Jolita Herlyn. Ar turite galimybių bendrauti?

Labai džiaugiuosi pažintimi su rašytoja Jolita Herlyn – jau devintą kny­gą „Šešėlių gaudytoja” išleidusi autorė yra draugiška ir padrąsinanti, skatinanti veikti. Tai didelis akstinas eiti toliau. Būtent jos dėka susipažinau su jauna talentinga iliustratore Urte Kraniauskaite, kuri sukūrė piešinius artimiausiu metu pasirodysiančiai knygai „Spyglys”. Tai trumpa istorija apie bailų ežį ir miške visus gąsdinusį dramblį, kurios esmė – šiltas pasakojimas apie draugystę, praturtintas jaustukais ir ištiktukais. Šios kalbos dalys – toks smagus dalykas, malonus vaikų ausiai, bet kodėl jų kasdienėje šnekoje vartojame tiek nedaug? Esu parašiusi ir antrą knygos dalį, projektą norėčiau tęsti ir ateityje, nes lietuvių kalba tokia turtinga ir noriu tuo dalytis. Ar jaučiate, kaip maloniai skamba: „keberiokšt”, „burdinkšt”, „babaliokšt”?

Ar antroje dalyje tęsite istoriją su ištiktukais?

Tikrai taip, ir netgi turiu minčių gražiai praplėsti temą padarant interviu su kalbininkais, kurie vaikams ir tėvams suprantamu būdu pakalbėtų apie ištiktukus. Jeigu nueisite į Google, apie šias kalbos dalis rasite nedaug žinių, nebent tai, kad prieš kelerius metus žodis „pyst” sukėlė furorą, kai buvo pripažintas kaip vienų smagiausių ištiktukų. Lietuvių kalba daug turtingesnė negu šis žodelis, tad kalbėti tikrai yra apie ką.

Kaip stengiatės įsitraukti į Vokietijos lietuvių bendruomenę? Kaip juntate dvikalbystės situaciją savo šeimoje? Ar dvikalbės knygos padeda mokytis vienu metu kelias kalbas?

Nors Hamburge jau dešimti metai, nejaučiu, kad išvažiavau. Mano viduje Lietuva visada su manimi, tad su Hamburgo lietuviais pradėjau bendrauti tik prieš ketverius metus, kai atvedžiau sūnų į šeštadieninį darželį – ieškojau terpės jo lietuviškam bendravimui. Netrukus pati tapau lituanistinės mokyklėlės mokytoja, o vėliau koordinatore. Vadiname save „Hamburgo vaikų ir tėvų mokykla Abėcėlė”, nes jeigu pamąstai, tai mokyklėlės skirtos ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, jos yra tikroji bet kurios bendruomenės šerdis, jungianti praeities bei ateities kartas. Labai džiaugiuosi, kad esame viena kitą gerai suprantanti penkių mokytojų komanda. Nors susitikimai vyksta 1–2 kartus po 1–2 valandas per mėnesį, daugelis mokinių tėvų nė neįtaria, kiek pasiruošimo pokalbių slypi už kiekvieno renginio, net jeigu jis vyksta virtualiai.

Sūnus puikiai kalba lietuviškai, kuo labai džiaugiuosi – kaip galėčiau ramiai gyventi, jei mano vaikas nesusikalbėtų su mano mama? Kai buvo visai mažas, pasakiau jam: „Noriu, kad tu gerai kalbėtum lietuviškai”, nes suvokiau, kad kalba – tai ryšys su giminaičiais Lietuvoje.

Tikiu, kad vaikas, tik skaitydamas ar klausydamasis grožinės literatūros, gali lavinti kalbą, praaugti „virtuvinį lygį”. Jeigu iki penkerių metų kas vakaras sekdavau pasakas, kurias sugalvodavau ekspromtu, vėliau tyčia pradėjau skaityti knygas. Ima juokas prisiminus, kai vienoje knygoje perskaičiau emocingą „Viskas, man šakės” ir teko ilgai aiškinti, ką tai reiškia. Vaikui, gyvenančiam Lietuvoje, net klausimas nekiltų. Po pusmečio tokį sakinį išgirdau ir jo kasdienėje kalboje. Knygos tikrai sujungia su Lietuva, jos gyvenimu, kultūra, todėl aktyviai propaguoju: skaitykite net skaityti mokantiems savo vaikams, taip lavinsite jų tarimą, plėsite žodyną ir, svarbiausia – turėsite daug temų pokalbiams apie perskaitytą knygą. Net ir pristatinėdama savo knygas nuolat kartoju: „Knyga yra pretekstas pokalbiui”. Kai kalbėsimės, užmegsime ir stiprinsime ryšį, o stiprūs ryšiai, pasak tyrėjų, ir yra laimė. Ar dar reikia geresnės reklamos, kad kartu skaitytumėte knygas?

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Jums praeiti pandeminiai karantino metai – itin kūrybiški, nes išleidote knygą vaikams „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo”, kurioje teigiate, kad svarbu vaikams pasiūlyti ne tik nuotaikingą, pramoginę knygą, bet kartu gilintis į sudėtingus jausmus – pavydą. Debiutinėje knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo” (2018) gilinotės į mergaitėms daromą spaudimą – nuolat būti gražiai. Kaip atrandate tai, kas rūpi vaikams? Ar planuojate tolesnę šios serijos knygą?

Mano didysis įkvėpėjas – sūnus. Kai perskaičiau jam pirmąją knygą apie karalaitės nuotykius, tada dar šešiametis paklausė: „Mama, o kur dingo saldumynai?” Buvau priblokšta, kad iš visų knygos siužeto linijų jam parūpo, mano nuomone, visai nesvarbus dalykas. Tačiau taip elgiasi vaikai: jie pastebi tai, kas lengvai praslysta pro suaugusiųjų akis. Tad antroje knygoje pasakodama herojų nuotykius, atsakiau į šį klausimą, o rimtajai jos daliai (nes stengiuosi suderinti ir pramogą, ir naudą) pasirinkau „pavydžiu geriausio draugo” temą, kurią „nusižiūrėjau” iš sūnaus ir jo aplinkos. Kai per vieną susitikimą su skaitytojais klausinėjau vaikų, ar yra pavydėję geriausio draugo, buvau sujaudinta išgirstų istorijų – beveik kiekvienas vaikas turėjo, ką papasakoti. Gal kas iš suaugusiųjų numos ranka „Ai, išaugs”, pažiūrėję į situaciją vaiko akimis, pamatysime daug skausmo. O kur dar vaikiškas mamos ar tėčio pavydas broliui ar sesei?

Beje, nors tradiciškai knygas apie karalaites priskirtume „mergaičių literatūrai”, joje aprašyti nuotykiai patiks ir berniukams – rasite ir vištų detektyvių biurą, ir specialųjį agentą Baliuką. Kai mąsčiau apie trečią knygą ir sūnaus (jau septynmečio) paklausiau, apie ką ji galėtų būti, atsakė: „Kaip ieškojo lobio”. Tad būsimoje knygoje „Kaip karalaitė Karolina kovojo už laimingus saldumynus” pasakosiu ir beveik detektyvinę lobio paieškos istoriją, ir įpinsiu tai, kas aktualu kiekvienai mamai ir tėčiui – vaikai mėgsta saldumynus, nors jei įsigilinsime, jie žalingi sveikatai. Knygoje norėjau paaiškinti ir savo smaližiui sūnui, kodėl saldumynų reikia valgyti kuo mažiau, ir geriausiai ne pirktinius, o keptus namuose.

Tikiu, kad kiekvienas galime savo veikla ir gyvenimu keisti pasaulį, kad jis būtų geresnis, todėl rašydama tarsi brėžiu liniją, kur link norėčiau, kad judėtų vaikai. Kai pirmąją knygą Lietuvos bibliotekinininkai išrinko į skaitymo skatinimo akcijos „Vasara su knyga” rekomenduojamos literatūros sąrašą pradinukams, jaučiausi kaip gavusi Pulitzerio premiją – jei tai pasakė bibliotekininkai, išmanantys, kas guli lentynose, vadinasi, žmonės girdi, apie ką kalbu, ir pritaria, jog tai svarbu.

Ar pastebite panašumų ar skirtumų tarp to meto (po Antrojo pasaulinio karo) lietuvių ir dabar, kaip Jūs, XXI amžiuje emigravusių lietuvių?

Prieš kurį laiką perskaičiau vienos profesorės teiginį, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų – jie buvo priversti bėgti į Vakarus ar išvežti į Rytus. Tai sukrėtė, nes kalbame apie realius žmones, jų gyvenimus, jų turėtas viltis ir norus, ir kad viskas staiga pasikeitė. Kiek daug išbandymų, skausmo, sunkumų, nežinomybės.

XXI a. emigrantai išvyko dėl kitų priežasčių, bet ir čia už kiekvienos statistinės eilutės stovi tikri žmonės, jų laimingos ir nelaimingos istorijos, jų patirtys apie artimųjų ilgesį, nežinomybę, viltį, kad bus geriau, kaip galbūt ir buvo, bet nebūtinai. Taip mes, visi išvykusieji tada ir dabar, esame panašūs ir netgi suvienyti. Ir dar – mes visi esame iš Lietuvos. Tai jungia labiausiai.

Labai dėkoju už pokalbį!