CENTRAS - Istorija - Jonas Basanavičius grįžo Vilniun! Mokėsime pasidžiaugti?
Susibūrimas prieš atidengiant paminklą.
Susibūrimas prieš atidengiant paminklą. (A. Petraitytės nuotraukos)

Jonas Basanavičius grįžo Vilniun! Mokėsime pasidžiaugti?

Astrida Petraitytė.

Lapkričio 23-ąją Vilniuje nutiko šventė! Čia, į aikštę prieš Filharmoniją, per patį savo gimtadienį sugrįžo Jonas Basanavičius, Tautos patriarchas, Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 12 04-05) organizatorius ir pirmininkas, Vasario 16-osios signataras… Taip, tą penktadienio vakarą atidengta Gedimino Piekuro sukurta skulptūra: solidus Basanavičius, pasiremdamas lazdele, žengia senojo Vilniaus gatve … Postamentas tik vos kilsteli figūrą nuo grindinio, ant jo regime patriarcho parašą ir ištarmę: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.” (Darius Kuolys yra prisipažinęs, kad tai jis, skulptoriaus paprašytas, pasiūlė šiuos Jono Basanavičiaus žodžius, 1883-iųjų sausį rašytus „Aušrai”.)

Vilniaus savivaldybė – pasidžiaukime! – pasistengė: nors ir per verpetingus slenksčius (skulptūros konkursas nebuvo sklandus, dauguma projektų sukėlė visuomenės pašaipas), valingai prieita prie šio – na, nepriekabiaukim, puikaus –  rezultato. Iškilusi skulptūra darkart paliudijo jubiliejinės Vasario 16-osios svarbą Lietuvai. Jos atidengimas simbolinę dieną (gimtadienį), kone baigiantis metams, nejučia verčia su palengvėjimu atsidusti: suspėjome, pavyko, prasprūdome (pro savo pačių priekabiavimo tinklus)… Jos vieta prasmingai primena mūsų Pirmosios respublikos ištakas – Nepriklausomybės aktui dirva purenta gerokai anksčiau nei Pirmojo pasaulinio karo baigtis…

Jonas Basanavičius pasitinka išeinančius iš Filharmonijos.
Jonas Basanavičius pasitinka išeinančius iš Filharmonijos.

Skulptūros atidengimo iškilmės suteikė dar vieną progą pasidžiaugti: išmokome neišpūsti oficialių ceremonijų, neužversti jų gražbylystės luitais. Tilpta į keliolika minučių – ir „Ąžuoliuko” chorui talkinant himnas sugiedotas, ir šiltus pasveikinimo, pasidžiaugimo žodžius ištarė J. E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, J. E. Valdas Adamkus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, ir kulminacija įvyko (nuslinko skulptūrą gaubęs kubas) berniukų chorui traukiant „Kur giria žaliuoja”.

Daktaras Jonas Basanavičius (1851 11 23 – 1927 02 16), dešimtmečius profesinės veiklos pašventė Bulgarijai (kurį laiką ir Prahoje darbavosi) – nepamiršdamas Lietuvos, jausdamas priedermę telkti lietuvius, budinti apsnūdusią lietuvybę, priešintis lietuvių kalbą sukausčiusiems kirilicos retežiams – carinei valdžiai uždraudus lietuvišką raštą, jis buvo vienas iš Prūsų Lietuvoje leistos (1883–1886) „Aušros” sumanytojų, organizatorių ir autorių. 1905-iesiems įpu­sėjus grįžęs Vilniun tapo tuo, kuo dabar jį regime – Lietuvos valstybingumo simboliu. Žinome Jo­no Basanavičiaus autoritetą Lietuvos Taryboje (išrinkta Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjį), paskelbusioje 1918 vasario 16 Nepriklausomybės aktą (būta ir 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos). Aplankome Tautos patriacho kapą senosiose Rasų kapinėse.

Po ceremonijos neišsilakstė šventei susibūrę miestiečiai – ir apžiūrėjo, arčiau prieidami, pamink­lą, ir fotografavosi, ir pažįstamus sutikę dalijosi įspūdžiais (dažniausiai nugirsti: „gražus, realistiškas”). Taip norisi tikėti, kad šios šventės – šio paminklo Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Basanavičiui neužlies putotos pasipiktinimo, ironijos, nihilizmo bangos, neatsiris dar prieš įvykį nuskambėjusi prognozė: „Dar vienas piktas senis” (įdomu, kokios niekintojų vizijos – šokantis, vaivorykštės spalvom mirguliuojąs?)…

X X X

6 val. v. vyko Jono Basanavičiaus paminklo prieš Filharmoniją atidengimo ceremonija, o 7 val. v. pačioje Filharmonijoje – koncertas, šiai progai skirtas.

Regis, dauguma klausytojų buvo garbės svečiai, pakvietimų iš organizatorių sulaukę (prieš savaitę kitą aptikusi žinią apie šį koncertą, sumaniusi internetu nusipirkti bilietą, radau visą parterį „užimtą”, tik balkone galėjau laisvai rinktis vietą). Išties garbingų – ne fasadiškai – žmonių Filharmonija tą vakarą sulaukė: štai sutikusi Jono Basanavičiaus premijos laureatus kauniečius Mariją ir Martyną Purvinus, galėjau džiaugsmingai nujausti, kad visi šios premijos laureatai pakviesti. Džiugu buvo tarp svečių regėti prof. Vytautą Landsbergį ir p. Landsbergienę, smalsu – (būsimą prezidentą?) Gitaną Nausėdą su ponia…

O koncertas tikrai paglostė ausį ir širdį – kompaktiškas vienos dalies lietuviškos muzikos, nuo M. K. Čiurlionio iki, sakykim, Vaclovo Augustino (finale, kaip ir dera, skambėjo, klausytojus nuo kėdžių pakėlusi, Juozo Naujalio „Lietuva brangi”). Šventę papuošė atlikėjų puokštė: grojo Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas Sergej Krylov), improvizavo (liaudies dainos „Bėkit, bareliai” tema) saksofonistas Petras Vyšniauskas, vargonavo Jurgita Kazakevičiūtė, dainavo Valstybinis choras „Vilnius” (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, dirigavo Giedrius Pavilionis), mūsų visų didžiai mylima Veronika Povilionienė.

Beje, įvadinį žodį prieš koncertą perskaitė Lietuvos televizijos diktorius Marijus Žiedas: primintas čia vykęs Didysis Vilniaus Seimas – šiam istoriniam lietuvių susiėjimui ne tik pirmininkavo, bet ir daug pastangų organizuodamas padėjo Jonas Basanavičius; perskaityta jo prisiminimų ištraukėlė (net nuvargęs maldydamas viens kitam prieštaraujančius, susipešti ketinančius) ir priimtieji reikalavimai (dar „tik”: autonomija Lietuvai su Seimu Vilniuje), grindę mūsų valstybingumą. 

Filharmonijoje skamba „Lietuva brangi”.
Filharmonijoje skamba „Lietuva brangi”.