K. Juzaitis New Yorke pristatė parodą apie miestų išnykimą

Jovita Beliak.

Kokia yra miestų ateitis? Ar jie išlaikys savo paskirtį, o gal tiesiog jų nebeliks? Tokį klausimą iškėlė Kristina Juzaitis, rugpjūčio mėnesį savo nuotraukų parodą pristačiusi Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) meno galerijoje. Besivystant skaitmeninei revoliucijai ir spartėjant gyvenimo tempui daug anksčiau mylėtų ir puoselėtų dalykų pradeda nykti: kinas, spauda, tiesa… Parodoje pristatytos juodai baltos nuotraukos iškelia miestų egzistavimo klausimą – ar dėl informacinės revoliucijos miestai praras savo paskirtį ir taps blankiais mūsų ateities vaiduokliais bei ilgainiui liks tik apleisti civilizacijos paminklai?

Kristina Juzaitis, jau nuo mažų dienų rodydama savo piešimo sugebėjimus, žinojo, jog menas jos neapleis visą gyvenimą, ir tai bus sritis, kurioje ji norės gilintis ir tapti profesionale. Tačiau fotografija į jos gyvenimą atėjo ne iš karto. „Gavau stipendiją Parsons School of Design New Yorke ir persikėliau čia gyventi būdama septyniolikos metų. Įgijau vaizduojamojo meno bakalauro laipsnį iliustracijos ir grafikos srityje”, – apie savo studijas pasakoja pašnekovė. „Pirmiausia karjeros siekiau redakciniame dizaine (angl. editorial design), tačiau greitai supratau, jog turiu sugebėjimą kurti reklamą redakcijos aplinkoje. Nuo 1991 m. dirbau reklamos kūrybos direktore tokiuose žinomuose leidiniuose kaip ‘USA Today’, ‘Esquire’, ‘Vanity Fair’, ‘Details’, ‘Architectural Digest’ ir ‘Departures’, kuris yra ‘American Express’ leidinys”, – savo karjeros kelią trumpai pristato Kristina Juzaitis.

Tikriausiai K. Juzaitis ir toliau būtų likusi žymių publikacijų akiratyje, tačiau prasidėjusi skaitmeninė revoliucija bei 2008 m. finansinis nuosmukis smarkiai palietė žurnalų paklausą, ir žurnalai pradėjo tiesiog nykti. „Galimybės pasidarė menkos, o vidaus politika sugriežtėjo. Man reikėjo surasti našesnę ir palankesnę darbo aplinką. Netrukus atsirado galimybė prisijungti prie kūrybinės ‘L’Oreal’ komandos, ir jie man pasiūlė dirbti jų grožio prekių kūrybiniu konsultantu”, – apie karjeros pokyčius pasakoja pašnekovė. Kristina Juzaitis pripažįsta, jog jai labai pasisekė gavus galimybę visiškai pakeisti karjeros sritį – dirbti mažmeninės pakuotės ir prekės ženklo strategijos kūrime.

Paroda Barcelonoje įkvėpė fotografuoti

Klausydamiesi apie Kristinos Juzaitis karjerą neišgirdome jokių sąsajų su vaizduojamuoju menu – fotografija. Pašnekovė skuba užbėgti už akių, jog fotografija yra atskira tema, kur kas jautresnė nei jos karjera. „Baigusi universitetą aš bandžiau rasti laimę tapyboje, piešime ir koliaže, bet niekaip negalėjau rasti terpės, kuri visiškai mane sužavėtų. 1989 m. bekeliaudama Barcelonoje iš fotografijos parodos ‘Phantom City’ pasiėmiau katalogą, kuriame mane sužavėjo ir įkvėpė viliojantys juodai balti tuščių miestų vaizdai. Katalogo įžangoje čekų filosofas Vilem Flusser pranašavo ateitį, kuomet įvyks informacinė revoliucija. E-komercija pakeis miestų paskirtį ir paliks juos kaip nenaudingus ir pamirštus monumentus žmogaus beprasmiams siekiams ir svajonėms. Tos nuotraukos ir ateities pranašystė liko mano atmintyje”, – apie įkvėpimą pasakoja nuotraukų parodos autorė.

Nuo apsilankymo parodoje Barcelonoje praėjo nemažai metų, bet K. Juzaitis vis negalėjo jos pamiršti, kadangi metams bėgant iš tiesų ji pamatė, kaip stipriai informacinė revoliucija keičia pasaulį. „2001 m. aš pradėjau studijuoti juodai balto kino fotografiją International Center of Photography ir nuo to laiko lankau ten pamokas. Neseniai baigiau trejų metų trukmės klases su spausdinimo meistru ir fotografu Chuck Kelton, gaminančiu trijų vaizdų portfelius: ‘Ghost City’, ‘Don’t Look Now’, naktinių pasmerktų vandens kelių fotografijas (Venecijoje ir Gowanus Canal, Brooklyn, NY), ir Highgate – penkerių metų žymių Londono kapinių vaizdus”, – apie įsitraukimą į fotografijos meną pasakojo pašnekovė.

Pristatė pirmąją parodą

Įgijusi žinių ir patirties šiais metais Kristina Juzaitis nusprendė savo darbus pristatyti žiūrovui. Lydima savo New Yorko bičiulių Daniaus Glinskio ir Juditos Sedaitis ji kreipėsi į SLA galeriją. „Man pasisekė, ir Laimos Mihailovich vadovaujamas komitetas patvirtino mano pirmąją personalinę parodą, kurią sudarė 15 želatinos sidabro spaudiniai (angl. silver gelatin prints): nuotraukos iš Paryžiaus, Londono, Italijos, Ispanijos, New Yorko ir Lietuvos”, – savo pirmąja paroda, kurioje lankytojai galėjo išvysti vaizdus iš Lietuvos – Bubių, Šventosios bei Kauno – džiaugiasi pašnekovė. Rugpjūčio mėnesį vykusi mėnesio trukmės paroda buvo kartu originalios parodos „Phantom City”, vykstančios nuo 1989 m., pagerbimas ir nusilenkimas prieš artėjančią ir progresuojančią skaitmeninę revoliuciją, kuri dabar ir amžiams pakeitė mūsų miestų veidą. „Parodos atidaryme dalyvavo daugiau kaip 100 žmonių, tarp kurių buvo tokie garsūs fotografai kaip Chuck Kelton, Lynn Saville, Ebet Roberts, Richard Rothman ir direktorius Robert Downey, Sr. Viliuosi, kad per ateinančius metus galėsiu pristatyti Highgate ir Venice kolekcijas”, – ateities planus išduoda K. Juzaitis, kuri viliasi, jog ir kitą parodą patvirtins SLA.

Klaidingas adresas išgelbėjo nuo nelaisvės

Kristinos Juzaitis fotografijoje reikšmingą vietą užima vaizdai iš Lietuvos. Nors parodos autorė gimė JAV, Lietuva yra jos tėvų gimtinė, ir tai yra dalis jos šeimos istorijos. „Aš vis dar turiu giminių Lietuvoje. Per praėjusį dešimtmetį Lietuvoje buvau tris kartus ir norėčiau toliau ten fotografuoti. Juk tai tokia unikali šalis, turinti tiek istorinių aspektų. Taip pat mane labai įkvepia kaimo vietovės ir miškai, kuriais Lietuva garsėja”, – apie savo ryšį su Lietuva pasakoja pašnekovė. Paklausus K. Juzaitis apie šeimos atvykimą į JAV, pašnekovė atvirai pradeda pasakoti apie praėjusio amžiaus įvykius ir kaip klaidingas adresas išgelbėjo jos tėvą. „1940 m. pradžioje, Antrojo pasaulinio karo metu, mano tėtis ir mama gyveno Kaune. Mano tėtis Antanas buvo Kauno universiteto docentas. Jis gyveno aukštai, aukštai ant kalno, kur namų numeriai buvo labai painūs ir dažnai suklaidindavo čia atvykusiuosius. Dažnai atvykę pas tėtį svečiai tiesiog pasiklysdavo”, – istoriją pasakoti pradeda pašnekovė. „Mano tėtis ir mama Kazimiera buvo ištikimi krikščionys ir priklausė intelektualų grupei, kurie vadino save ateitininkais. Tai atkreipė Stalino dėmesį, ir jie atsidūrė jo kryžkelėje. Vieną 1941 m. birželio ankstyvą rytą mano tėtis su draugais sunkvežimiu grįžo namo iš vasaros saulėgrįžos šventės, kurioje jie praleido visą naktį. Netoli namų jis pmatė KGB pareigūnus, kurie norėjo suimti mano tėtį, tačiau atvyko klaidingu adresu. Iš šalies juos stebėdamas tėtis paragino draugus nesustoti ir važiuoti toliau, kad pareigūnai jo nesuimtų. Netrukus jis su mama susituokė ir pabėgo iš Lietuvos”, – pabėgimo iš Lietuvos aplinkybes pasakoja K. Juzaitis.

Vienintelė gimusi Amerikos žemėje

„Jie keliavo į pietus link Vengrijos ir tuomet į vakarus, link Austrijos, kur juos pagavo naciai. Kai Vokietija buvo nugalėta, jie buvo nukreipti į pabėgėlių stovyklą (angl. Displaced Persons camp; DP). Galiausiai remiami giminaičių jie emigravo į Kanadą, kur gimė mano brolis Raymond ir sesuo Diane. Mano tėtis sulaukė pasiūlymo dirbti inžinieriumi ‘Catalytic’ įmonėje, kurios būstinė buvo Philadelphijoje, todėl šeima turėjo persikelti. Aš gimiau Philadelphijos priemiestyje ir esu vienintelė šeimoje, gimusi Amerikos žemėje. Mes gyvenome glaudžiai bendradarbiavusioje lietuvių bendruomenėje, buvome išauginti kaip ateitininkai. Šeštadieniais mes lankėme lietuviškas mokyklėles, o sekmadieniais eidavome į lietuvišką bažnyčią. Kiekvieną vasarą mes praleisdavome lietuviškose stovyklose Kennebunkporte ir Neringoje”, – savo vaikystę ir stiprų ryšį su lietuvių bendruomene pabrėžia K. Juzaitis.

„Ghost City” fotografijų paroda yra skirta Kristinos Juzaitis tėvams Antanui ir Kazemierai Juzaitis, kurie drąsiai priešinosi Stalino režimui Antrojo pasaulinio karo metu, bei jų viso gyvenimo darbui ir atsidavimui organizacijai „Ateitis”. „Abu mano tėvai ilgai gyveno: mano mama mirė 2014 m., būdama 97-erių, o tėtis mirė 2015 m., Kalėdų išvakarėse, būdamas 99-erių. Visi parodoje pristatyti Lietuvos vaizdai buvo mano tėvų asmeninės vietos. Kai jie paseno ir negalėjo keliauti, aš norėjau nufotografuoti tas vietas, kurias jie žinojo, ir atvežti nuotraukas, kad galėčiau jiems parodyti”, – nuotraukų asmeniškumą pabrėžia parodos autorė. K. Juzaitis bandė rasti ir tėčio namą, tačiau jai nepavyko: „Aš buvau nuvykusi į Kauną ir, vadovaudamasi tėčio duotomis tiksliomis nuorodomis, ieškojau namo, kuriame jis gyveno 1941 m. Kuomet grįžusi parodžiau jam namo nuotrauką, jis prisimerkęs pažiūrėjo ir šiek tiek susierzinęs bei nesidžiaugdamas, kad padariau tą pačią klaidą, kuri išgelbėjo jo gyvenimą, pasakė: „Kristyte, tu nuėjai į klaidingą adresą!”