CENTRAS - Kultūra - „Kad pakiltų apmirusi siela…”
Pirmasis moterų vakaras 1930 m. gruodžio 7 d. Renginį pagerbė rašytojai V.Krėvė – Mickevičius, A. J. Herbačiauskas, J.Tumas-Vaižgantas, M. Vaitkus, J. Keliuotis, B. Babrauskas ir kt.
Pirmasis moterų vakaras 1930 m. gruodžio 7 d. Renginį pagerbė rašytojai V.Krėvė – Mickevičius, A. J. Herbačiauskas, J.Tumas-Vaižgantas, M. Vaitkus, J. Keliuotis, B. Babrauskas ir kt.

„Kad pakiltų apmirusi siela…”

Aldona Ruseckaitė.

Tradicijos. Visiems kovotojams prieš tradicijas norėčiau prieštarauti ir teigti, kad jos labai svarbios ir reikalingos, žmonėms suteikia stabilumo, tikrumo, žinojimo ir laukimo pojūtį. Kultūros tradicijos yra kaip tvirtas pamatas, ant kurio gali kilti įvairūs laikini maištai ir kovos, kurios, laikui bėgant, prapuola užmarštyje. Šį kartą noriu priminti vieną iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus tradicijų – kasmet rengiamą prieškalėdinį Moterų literatūros ir muzikos vakarą, kurio yra laukiama, į kurį su džiaugsmu ir geru ūpu renkasi lankytojai. Ir kai po pernykščio renginio jauna poetė Egidija Šeputytė į Svečių knygą įrašė: „Taip norėtųsi, kad ši tradicija tęstųsi iš kartos į kartą. Kad vakarai vyktų ir po dvidešimt, šimto, dviejų šimtų metų… Linkiu tęstinumo!” (2017 12 13), supratome, kad jaunimui tradicijos taip pat yra svarbios.

Pasakoti apie šią tradiciją pradėsiu nuo gan tolimo laiko.

Pirmosios Nepriklausomybės metais buvo surengti trys prieškalėdiniai Moterų literatūros ir muzikos vakarai. Pirmasis įvyko 1930 metų gruodžio 7 dieną. Ateitininkų rūmų salė (tada Laisvės al. 3) gerbėjus ir smalsuolius vos besutalpino, Kaunas tokio reiškinio nebuvo regėjęs. Savo kūrybą skaitė Salomėja Nėris, Gabrielė Petkevičai­tė-Bitė, Bronė Buivydaitė, Petronėlė Orintaitė, Alė Sidabraitė, Nelė Mazalaitė, Gražina Tulauskaitė, Juozė Augustaitytė -Vaičiūnienė. Vakarą pradėjo Sofija Čiurlionienė, keldama amžinuosius kūrybos klausimus: „Kokia moters literatūra, ką sako jos kūrybos žodis? Ar literatūra yra jai tik žaidimas ir pramoga, ar gyvas sielos reikalas?” Moterų kūryba tą vakarą domėjosi Juozas Tumas-Vaižgantas, Mykolas Vaitkus, Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Vaičiūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas. „Naujoji vaidilutė” po vakaro informavo: „Programą atlikus, visoms vakaro dalyvėms literatėms buvo suruošta kukli arbatėlė, į kurią pakviesti ir gerbiamieji mūsų rašytojai. Arbatėlės metu jaunosios poetės turėjo progos artimiau susibičiuliauti su senaisiais rašytojais.” (1930, Nr. 12).

Koks buvo 1930 metų pabaigoje moterų gyvenimo fonas, galime šį tą sužinoti pasklaidę jau minėtą moterų inteligenčių mėnesinį žurnalą „Naujoji vaidilutė”. Be įvairaus pobūdžio mokslinių straipsnių, kūrybos, gilinamasi ir į moters dvasinį bei kūrybinį pasaulį, į jos psichologiją. „Netiesa, kad moteris iki šiol kultūrai nieko arba mažai tedavė. (…) Vyrų sukurtos idėjos gyvenime yra daugiau moterų realizuojamos. (…) be moters mūsų kultūra būtų kaip namai be pamatų. (…) Visa, ką vyras mąsto, kuria arba svajoja, skiria arba Dievui, arba moteriai. Šiandieną nauja yra tik tas, kad moteris įžengia į kūrybinį gyvenimą jau kaip aktyvus veiksnys.” (Autorius nepasirašęs). Tame pačiame žurnale moterys inteligentės visai nepritaria gražiausios lietuvaitės rinkimams, laiko tai prabangos išmislu ir nemano, kad reiktų skirti premijas už išviršinį grožį, kuris nėra joks nuopelnas, o tik paprasta gamtos dovana. Tai negali būti tikrosios žmogaus vertės matas.

Antrasis Moterų literatūros ir muzikos vakaras įvyko 1935 m. gruodžio 8 d. Ir šį, ir vėliau trečiąjį panašų renginį organizavo moterų žurnalas „Naujoji vaidilutė”. Antrojo moterų vakaro programoje dalyvavo penkios beletristės, šešiolika lyrikių, penkios kompozitorės ir muzikės, penkios dainininkės bei artistės. Programa truko beveik keturias valandas. Susidomėjusiųjų buvo tiek daug, kad net ne visi sutilpo. „Kuo paaiškinti tą susidomėjimą?” – klausia „Židinio” žurnale (1935, Nr. 12) filologas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Ir pats bando atsakyti: „Vieniems toks masinis moterų kūrėjų pasirodymas buvo retenybė, o kitiems galbūt ir iš viso kažkas egzotiška, negirdėta.” Nors straipsnio autorius teigia, kad kūrybos diferenciacijos pagal lytis tikrai neturėtų būti. „Čia svarbu gabumai, talentas, kūryba. Būk tu vyras ir rašinėk niekus – nepagailės tavęs jokia kritika, būk tu moteris ir turėk talentą, nepaneigs tavęs joks antifeministas…”. Tardama vakaro įžangos žodį, Vincenta Lozoraitienė – žurnalistė, Lietuvos moterų tarybos pirmininkė – pastebėjo, kad „moterų kūryba skiriasi nuo vyrų kūrybos ne savo esme, bet savo ypatumais – ji turi savo atspalvį!”.

Prozos kūrinius skaitė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė, N. Mazalaitė, K. Matuzaitė, A. Šilgalytė, Liūnė Janušytė, kuri buvo įvertinta kaip vienintelė moteris feljetonistė, pralenkusi ir vyrus! Po poezijos sodus tąsyk klausytojus vedžiojo S. Nėris, B. Buivydaitė, G. Tulauskaitė, Hana Lukauskaitė, P. Orintaitė, J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Kotryna Grigaitytė, Magdalena Mykolaitytė, Alė Sidabraitė ir kitos. Solo dainavo Adelė Galaunienė, Vladislava Grigaitienė, Pranė Kaveckienė. Tačiau „Naujojoje Romuvo­je” vyrai šį vakarą apibendrino taip: „…reikia pasakyti, kad vakaras neatsiekė tai, ko jau norėta siek­ti, nes neparodė specifiškos moterų kūrybos, neparodė to ypatingo skirtingumo tarp moterų ir vyrų. (…) Vakaras šiaip pavyko labai gerai!” Tai ir supraskime, moterys, tuos vyrus…

Trečiajį Moterų literatūros-dainos vakarą „Naujosios Vaidilutės” redakcija suorganizavo 1938 m. gruodžio 8 d., apie kurį šio žurnalo redaktorė Ona Gaigalaitė-Beleckienė paliko prisiminimus, rašytus 1965 m. „Vakare dalyvavo senosios kartos rašytojos, kurių vardai plačiai buvo jau žinomi, ir daug jaunų, ir jauniausių, kurios dar mažiau pažįstamos iš literatūros puslapių. Vakaras vyko to laiko Kauno gražiausioje salėje – Karininkų ramovėje. Ši moterų literatūros šventė turėjo didelį pasisekimą. Salė buvo sausakimšai perpildyta ir daug norinčių nebegalėjo į ją patekti. Vakaras buvo transliuojamas per radiją ir spaudos puikiai įvertintas. Beveik visos rašytojos buvo tautiniais drabužiais apsirengusios, matėme aukštaitę, kapsę, dzūkę, žemaitę. S. Nėris buvo taip pat tautiniais drabužiais…” Pradžioje S. Čiurlionienė paskaitė moterų credo. Jos nuomone, visi tvirtinimai, kad esanti ar galinti būti kažkokia specifinė moterų literatūra, yra tik prietaras. Moteris rašytoja gali kurti ir iš tikrųjų kuria literatūrą lygiai gerai ir rimtai, kaip ir vyras rašytojas. Šiame vakare dalyvavo beveik visos tos pačios rašytojos kaip ir dviejuose pirmuosiuose. Visi pasigedo sąmojingosios L. Janušytės… Nedalyvavusios Ievos Simonaitytės kūrybą skaitė S. Čiurlionienė, aktorė Jadvyga Oškinaitė paskaitė Marijos Lastauskienės, Stasės Vaineikienės ir N. Mazalaitės prozos fragmentų. Dainavo solistės J. Santvarienė ir V. Valatkienė.

O žurnalo „Židinys” vyrai (rašiusiojo slapyvardis „Kr. Kz.”) vis tiek liko nepatenkinti, kad vakarui stokota meniškumo. Mat kai kurios autorės skaičiusios savo kūrybą be meninės interpretacijos. „Laikas, labai laikas pradėti kreipti dėmesį į visas puses, kad pagaliau išbristume iš mėgėjiškų bandymų ir galima būtų pasiekti tiek formos, tiek ir turinio atžvilgiu vertingų dalykų”. Autorius straipsnyje deklaravo, kad šias pastabas jis teikiąs iš didelio draugiškumo…

Ne visos tų vakarų dalyvės pasiliko už garbingo šlovės stalo, įėjo į literatūros istoriją, kai kurių vardai nugrimzdo į užmarštį. Tačiau tada, paskutinįjį metų mėnesį, jos rengdavo prieškalėdinius vakarus, linkėdamos, „kad pakiltų apmirusi siela ir kaip laisvės paukštis nuplasnotų į dangų. (…) Kad širdyse gyviau suplazdentų dieviškos šviesos žiburėlis ir kad sielos rastų poilsio Didžiosios Šventės Ramybėje…” („Naujoji vaidilutė”, 1930, Nr. 12).

Muziejus yra vieta, kuri turi susikurti tradicijų. Maironio namuose jos pradėtos formuoti išaušus Nepriklausomybei, kai buvo galima pagarbiai atsigręžti į praeitį. Tad 1995 metais nuspręsta tęsti Moterų menininkių literatūros ir muzikos prieškalėdinių vakarų tradiciją „Kad pakiltų apmirusi siela”. Iš pradžių šį renginį lankytojai, ypač vyrai, tyrinėjo skeptiškai – vien moterys, gal čia kokios feminizmo apraiškos?.. Kolegos rašytojai neskubėjo ateiti, bijodami netikėtų insinuacijų. Tačiau metai po metų ledai ėmė tirpti… Šis renginys tapo tradicinis kasmetinis ir šįmet bus surengtas jau 26-ąjį kartą, įskaitant ir tuos tris pirmuosius. Kiekvienais metais vakaras ir panašus, ir kitoks. Panašus tuo, jog kviečiamos dalyvauti visos Kauno rašytojos – prozininkės ir poetės. Žinoma, laikas negailestingas, kai kurias jau išsivedė į Dievo sodus, beliko prisiminimai ir spalvingos nuotraukos. Tačiau „užaugo” jaunų rašytojų. O muzikinė, aktorinė dalis kinta, čia jau visų Kauno menininkių nesurinksi: kviečiame muzikančių pagroti vienu ar kitu instrumentu, solisčių padainuoti, aktorių paskaityti jau mirusių poečių eilių, nes norime tarsi šilko raiščiu susieti praeitį ir dabartį.

Pastaraisiais metais „gauname dovanų” iš kauniečių rašytojų vyrų: jie sugalvoja siurprizų, pakviečia padainuoti solistus, buvo ir Liudas Mikalauskas, ir Tomas Ladiga, ir Egidijus Bavikinas, įteikia malonių suvenyrų ar paskaito ir savo sveikinimo eilių. Jau niekas nebesišaipo ir neįtarinėja moterų pasipūtėlišku feminizmu. Vakaro metu kiekviena rašytoja privalo paskaityti savo kūrybos – eilėraščių ar prozos fragmentą, pasipasakoti, kas naujo per metus įvyko jos kūrybiniame gyvenime, ką parašė, ką išleido, ką planuoja… Moterų susitikimai būna šilti, jaukūs, be įtampos ir konkurencijos. „Šis renginys – svarbus ir mielas besibaigiančių metų akcentas. Jau išties tradicinis!” (Poetė Lina Navickaitė). „Jei nebūtų šio nuostabaus vakaro, tikriausiai ir Kalėdos nebūtų tokios džiugios…” (Poetė Raimonda Mikuckytė). „Moterų kūrybos vakarai – tai akimirkos, kuriose telpa meilė, psichologija, visi žvaigždynų mokslai ir auksinės šv.Kalėdų melodijos!” (Poetė, prozininkė Irna Labokė). „Smagu susitikti… Smagu, kad yra KUR susitikti… Ir smagu, kad yra KĄ susitikti…” (Poetė Daiva Čepauskaitė). „Metų kirčiai ir metų spinduliai mus surenka į Maironio namus…” (Dovilė Zelčiūtė). Būtų galima cituoti daug gražių tekstelių iš muziejaus Svečių knygos, kuriuos įrašė moterys menininkės po vakarų.

Šiuose sambūriuose neakivaizdžiai dalyvauja ir dar viena ypatinga moteris: tai Maironio dukterėčia, rašytoja, dabar jau perkopusi šimto metų amžių Danutė Lipčiūtė-Augienė, gyvenanti Putname. Prieš daugelį metų ji padovanojo Maironio muziejui savo rankų darbo ant eglutės kabinamus šiaudinukus. Tad jais visada puošiame eglę, kuri puikuojasi Poeto didžiojoje svetainėje ir per Moterų vakarus prisimename ponią Danutę…

Ši muziejaus tradicija yra jau „pririšusi” ir moteris atlikėjas, ir publiką. Lankytojai iš anksto klausinėja – o kurią dieną šįmet tas šaunus, kūrybingas moterų būrys susirinks į gražiausią muziejaus menę? Jos – tos moterys – tikrai vėl sugužės ir skaitys naujausią kūrybą. 

Moterų menininkių vakaras 2007 m. Sėdi iš kairės: poetės T. Marcinkevičiūtė, A. Ruseckaitė, A. Puišytė, prozininkė R. Vinciūnienė, tautodailininkė E. Vindašienė; stovi pianistė A. Eitmanavičiūtė, solistė S. Martinaitytė, aktorė V. Grigaitytė, solistas L. Mikalauskas, poetės E. Drungytė, D. Zelčiūtė, Z. Gaižauskaitė, R. Mikuckytė ir I. Labokė.
Moterų menininkių vakaras 2007 m. Sėdi iš kairės: poetės T. Marcinkevičiūtė, A. Ruseckaitė, A. Puišytė, prozininkė R. Vinciūnienė, tautodailininkė E. Vindašienė; stovi pianistė A. Eitmanavičiūtė, solistė S. Martinaitytė, aktorė V. Grigaitytė, solistas L. Mikalauskas, poetės E. Drungytė, D. Zelčiūtė, Z. Gaižauskaitė, R. Mikuckytė ir I. Labokė.