CENTRAS - Imigracija - Kad planeta pasikeistų į gera
Dingęs štetlas – materialus paminklas išnaikintiems Lietuvos žydams.
Dingęs štetlas – materialus paminklas išnaikintiems Lietuvos žydams. (Asmeninio albumo nuotr.)

Kad planeta pasikeistų į gera

Pasaulio pilietis, nepamiršęs savo šaknų gimtajame Vilniuje, kurį turėjo palikti prieš kelis dešimtmečius – taip būtų galima trumpai apibūdinti Sergejų Kanovičių. Jis – ir verslininkas, vienoje šalyje beveik niekad neužsibūnantis ilgiau nei mėnesį. Jis – ir rašytojas, žymiojo prozininko Grigorijaus Kanovičiaus sūnus. Ir pagaliau – jis ir muzieji­ninkas, at­minties žmogus, nuolat išgyvenantis dėl asmeninių ir kolektyvinių prisiminimų. Apie šias temas su Sergejumi Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Pradėkime pokalbį nuo gimtojo miesto vaidmens žmogaus gyvenime. Neišvengiamai reikia minėti Jūsų tėvus, ypač tėvą rašytoją Grigorijų Kanovičių, kuriam gimtoji Jonava, kaip jis pats sako, yra kūrybinis ir gyvenimiškasis pagrindas. Ar Jūsų Vilniaus Anta­kalnį galima būtų vadinti mora­liniu, plačiau sakant, etiniu ir eg­zistenciniu Jūsų asmenybės pamatu?

Pasaulio žmogus, nepamiršęs šaknų gimtajame Vilniuje – Sergejus Kanovičius.
Pasaulio žmogus, nepamiršęs šaknų gimtajame Vilniuje – Sergejus Kanovičius.

Jau esu minėjęs, kad jei galėčiau rinktis pilietybę, tai būčiau Antakal­nio pilietis. Mano Vilniaus manasis Antakalnis yra mano pradžių pra­džia. Neseniai, po beveik trisdešimt penkerių metų netikėtai buvau pa­kviestas į butą, kuriame prabėgo mano pirmieji du dešimtmečiai. Ten net liko dalis mūsų baldų, pianinas. Žiūrėjau per langą į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, buto šeimininkas kažką aiškino, o aš girdėjau ne jį – aš vėl stovėjau ant palangės, mėgindamas akimis palydėti troleibuso stotelės link žingsniuojančią mamą. Aš buvau savo namuose. Nenorėjau, kad ta akimirka baigtųsi. Aš buvau tarsi įbetonuotas į tą namą, jo kiemą, palėpę, stogą, ant kurio sėdėjau ir pasislėpęs rūkiau, jo kiemą, smėlio dėžę, kurioje pirmą sykį atmenu save, kai būdamas ketverių, prabilau į draugą lietuviškai – „Jonai, duok man savo mašinėlę”. Nepabaigiama tėvų knygų spinta, ir kiemas, kiemas, kiemas. Su jo medžiais, kurio kiek­vieną šaką rankos ir kojos žinojo taip, kaip neregys žino Brailio raštą. Į buvusį butą patekau su vaikystės draugu, prieš įeidamas susilažinau, kad atminsiu, kiek laiptų yra iki ma­no buto ketvirtame aukšte. Ir atminiau. Vilnius, Antakalnis man, kaip Tėvui Jonava. Paliktas rojus. O kol gyvas, į rojų gali patekti tik minti­mis. Jei atmeni. Jei turi, ką atminti. Net išmokus važinėti dviračiu, ir slapčia nuo tėvų – „tik nevažiuok į gatvę” – su draugais nuvažiavus kiek toliau, atrodydavo, kad patekdavom į kitą pasaulį – Vilniaus ribos mums buvo labai aiškios – troleibusų žiedas Antakalnio pabaigoje, kairysis Ne­ries krantas, iki Vingio parko – visa kita būdavo jau, žinoma, ne Anta­kalnis, bet jau ir ne Vilnius. Aš buvau tiek suaugęs su ta aplinka, su draugais, kad ir išvykdamas iš Lietuvos – o išvykdamas nežinojau, ar dar kada pamatysiu mylimą miestą – nuėjau atsisveikinti su kiemu. Buvau su vaikystės kiemo draugu, kaimynu, kuris lydėjo mane neatsitraukdamas iki pat mano neplanuoto ir netikėto išvykimo. Dviejų sąjūdžio bangos pagautų žmonių ir jų sūnaus likimą nulėmė pirmagimiui per pačią „Gor­bio” blokados įkarštį nustatyta diagnozė – daktarai patarė išvykti per dešimt dienų, nes po to jie nebeturėjo reikalingų vaistų. Nespėjom atsi­sveikinti nei su draugais, nei su kai kuriais giminaičiais – du lagaminai, daktarė su lašeline ir kelionėn. Buvo 1990 metų rugpjūčio 1-os vakaras. Užrakinau garažą ir kojos pačios mane nunešė priešais Jonynų ir Rimkevičių langus. Ten kadaise būta tos smėlio dėžės, kuri išmokė mane lietuviškai. Greta stovėjo tas pats draugas Jonas, kurio prašiau tos taip mane masinusios mašinėlės. Nesu prietaringas, bet rankos pačios surado kišenėje kelias monetas, kurias mečiau ten, kur būta tos stebuklų dėžės. Kad grįžčiau. Suveikė. Mečiau tas monetas dėžėn iš kažkokio visiško sumišimo ir netikėjimo, kad viską ir visus iš tiesų paliekam, kad Lietuva, draugai, tėvai, namai, dangus ir ežerai netrukus taps tik vaizdiniu, nes iš ten niekas negrįžta, įmečiau į ten, kur kadaise būta smėlio dėžės, kaip į jūrą ar ežerą – prietaras, saviaupgaulė… Vaikystės draugas Jonas stebėjo tą ritualą ir visą kelią atgal, į Mildos gatvę mėgino guosti, kad nieko čia tokio, tikrai sugrįšime. Anokia čia nelaimė, likti be to, ką žmonės vadina Tėvyne, bet būti laimingam, nes išgelbsti vaiką. Kiek buvo tų, kurie liko blausaus San­tariškių vaikų onkologijos koridoriaus gale, su Tėvyne, draugais, dan­gum ir ežerais, bet be paties brangiausio? Ir į palmes žiūrėdamas gali matyti pušis, ir begaliniame Izraelio vasaros begėdiškai mėlyname danguje gali pamatyti virš Aukštaitijos kalvų plaukiančius debesis. Išmoksti paprasto dalyko – niekas iš tavęs Tėvynės neatėmė. Įsidėjai širdin, ir kur nori – ten nusineši. Dvidešimt sep­tyneri metai kelionėje. Kiek lagaminų suplyšusių išmesta. O tas, kuriame saugiai įdėti tie virš Aukš­taitijos plaukiantys vasaros debesys, tos rugiagelės palaukėje, niekaip ne­susidėvi. Ar gali susidevėti debesis, kurį pamilai ar nuvysti rugiagėlė? Tik prireikė laiko ir praradimų. Tas namas, buvimas jame išmokė visko – pagarbos, draugystės, meilės. Ir man buvo nežmoniškai sunku pasakyti jam antrą kartą po išsikraustymo „sudie”. Išsiskyrimą su Lietuva išgyvenau labai skaudžiai. Bet ar gali būti kitaip, kai išsiskiri su mylimąja? Juolab kad geležinė uždanga, nors ir su dideliais įplyšimais, bet tvirtai tebekabojo. Antakalnis, beje, nedaug tepasikeitė. Kartais norėčiau pasa­kyti „deja”, labai retai „ačiū Dievui”.  Nors vienos pagrindinės gatvės rajoną lyg ir sunku subjauroti, bet neturėtų būti taip sunku ir sutvarkyti.

Esate baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Papasakokite apie pasirinkimą (apie jį esate kalbėjęs viešai) tarp rašymo ir nuolatinio rūpesčio žydų, ypač litvakų, palikimu, statusu, reikalais.

S. Kanovičius: ,,Nostalgija Tėvynei gydoma, o meilė – ne- pagydoma”.
S. Kanovičius: ,,Nostalgija Tėvynei gydoma, o meilė – ne- pagydoma”.

Gal nuo trylikos metų, kai pirmą kartą Tėvas paėmė mane į Valmierą, į filmavimo aikštelę, o gal nuo amži­ną atilsį Egidijos Karalienės dramos būrelio pirmų repeticijų buvau pake­rėtas kino ir teatro. Tėvų bibliotekoje buvo viskas, ko reikėtų, norint susipažinti su ano meto teatro ar kino istorija. Jaučiausi pasiruošęs stoti į GITIS (Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje – Red.) ar VGIK (Visasąjunginį valstybinį kino institutą Maskvoje – Red.). Tėvai niekaip neįtakojo – mudu su broliu buvome auklėjami visiškai laisvų pasirinki­mų dvasia. Viskas krypo link Mask­vos ar Leningrado. Ėjo, ėjo, ėjo ėjo, o aš ėmiau ir įsimylėjau klasiokę. Ir taip stipriai, kad net nustojau galvojęs apie tą pusę kino ar teatro karalystės, apie kurią svajojau. Pasirin­kimas buvo visiškai atsitiktinis. Ir labai sėkmingas. Turiu galvoje nuo­stabius dėstytojus ir kurso draugus. Rašyti pradėjau antrame kurse. Trečiame pasidalinau su bičiuliu kursioku Liudviku Jakimavičiumi, o jis paskatino nesikuklinti – visi jau skelbė savo kūrybą, o aš nedrįsau. Po truputį įsidrąsinau. Iki pat išvažiuojant į Izraelį rašiau eilėraščius, Sąjūdžiui įsibėgėjus kartais ir esė. Izraelyje rašiau laiškus… Tėvai mano keturiasdešimtmečio proga paruošė staigmeną – surinko mano senas publikacijas, kelis rankraščius ir išleido nedidukę knygą. Dar vėliau knygai išprovokavo Andrius Navic­kas, tapęs ir jos pribuvėju, už ką esu jam labai dėkingas. Vis kokį eilėraštį kartais parašau. Bet apie knygą niekad negalvojau. Nelaikau savo kūrybos kažkokia itin didele vertybe, kurią būtinai reikėtų išleisti knygos pavidalu. Gal klystu, bet taip jaučiu. Ir tai pasakytina apie eilėraščius, noveles, kurias pradėjau rašyti ar esė, kurių vis parašau, dažniausiai Bernardinai.lt, kuriems, prisipažinsiu, jaučiu didelę simpatiją. Meluo­čiau, jei pasakyčiau, kad neturiu laiko rašyti. Geriausius mano eilėraščius, esė ar noveles parašiau lėktuve. O jais skraidau bent dusyk per mėnesį, o kartais ir daugiau. Emociškai visą save atidaviau „Din­gusio štetlo” projektui. Ne todėl, kad pasigirčiau, ar pasiguosčiau, o todėl, kad skaitytojams paaiškinčiau kontekstą – nė pats nemaniau, kokios apimties projekto imuosi, kai 2013 metais apsiėmiau tvarkyti Šeduvos žydų kapus. Projektas iš kapų restauravimo peraugo į modernaus muziejaus statybas. Lietuvoje nuo nepriklausomybės laikų tai bus antras mu­ziejus, kuris yra statomas nuo 0 – ne galerija, ne perdaromas egzistuojantis pastatas ar muziejus, ne priestatas prie esamo, o visiškai naujas. 3,000 kvadratinių metrų kultūros klodo, parodos, informacijos, edukacijos, tapatybės. Ten, kur dabar plynas laukas. Ir tas muziejus yra metafora. Šeduvos žydų istorijos muziejuje bus atpažįstamas visų Lietuvos štetlų pėdsakas. Mano tėvas sukūrė rašyti­nį paminklą išnaikintiems Lietuvos žydams. Man nusišypsojo laimė, kad rėmėjai pritarė mano idėjai sukurti ir materialią tokio paminklo formą – tikras štetlas, tikros žydų kapinės, tikros, deja, nužudytų duobės ir greta kapinių – muziejus. Ir visos mano emocijos yra skiriamos pirmiausiai jam. Gal todėl tiek mažai jų lieka eilėraščiui ar novelei. Jie palauks. Mano rašoma knyga ir yra „Dingęs štetlas”. Jau dabar nemaža tos knygos dalis parašyta – kviečiu paskai­tyti. Beje, o mano svajonėms apie kiną iš dalies buvo lemta išsipildyti – likimo valia tapau ne tik kuriamo dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas” scenarijaus autoriumi, bet ir to filmo režisieriaus, maestro Sau­liaus Beržinio mokiniu – kiekviena su juo praleista valanda filmuojant ar studijoje – dovana.

Jus būtų galima vadinti pa­sau­lio piliečiu. Kaip nuolatinis keliavimas siejasi su „amžinojo žydo” legenda ir teiginiu, kad žydas lai­mingiausias būna kelionėje? Kaip suprantate istorinę ir dabartinę lietuvių (e)migraciją? Ar ją reikia stabdyti? Ar reikia siekti, kad lietuviai grįžtų į tėvynę? Ar labai klysčiau, sakydamas, kad tėvynę ir tėviškę mes visi nešiojamės visą gyvenimą, nepriklausomai nuo to, kur atsiduriame? Ką patartumėte emigrantui iš Lietuvos, kuris tamsią naktį nori kaukti iš tėvynės ilgesio?

Nostalgija Tėvynei gydoma. O meilė – nepagydoma. Mano tėvo ro­mano herojus teigia, kad žydas yra laimingiausias kelionėje. Jei tik sustoja, jį išsyk užpuola visos negandos. Ir priduria, kad visi mes vis viena keliaujame į kapus. Mes dažnai pa­mirštame, kad esame mirtingi. Ga­lybė mūsų darbų yra beprasmiai, apie tai retai besusimąstome.

Laimingi, manau, yra žmonės, kurie keliauja namo. Mano atveju, kaip rašiau viename eilėraščių, aš keliauju „iš namų be tėvynės, į tėvynę be namų”. Namų praradimas yra didžiausia išlikusius Europos žydus ištikusi tragedija. Kad ir kaip jie ieškotų – tų namų, kurie buvo, – nebėra. Drįstu teigti, kad jų niekur atkurti nepavyko. Lietuvių emigracija mažai tesiskiria nuo, tarkime, Lietuvos žydų emigracijos bangų į Pietų Afriką. Ta emigracija, skirtingai nei toji, kurią skatino sionizmas, padėjęs pamatus šiuolaikinei Izraelio valstybei, buvo ekonominė. Iš blogesnių sąlygų buvo mėginama veržtis į geresnes. Žmonės iš ekonomiškai stip­rių valstybių neemigruoja. Gal todėl gan skeptiškai žiūriu į siekius sugrąžinti emigravusius lietuvius. Banalu, bet ims grįžti tada, kai sąlygos bus geresnės nei ten, kur išvyko. Ir su sąlyga, kad Tėvynė neatims iš jų pilietybės. Nes atimta pilietybė yra užtrenktos durys. Man nesuprantamas senkančios valstybės politikų nenoras palikti ir teorinę, ir praktinę galimybę išvykstantiems sugrįžti. Manau, kad dabartinis pilietybės įstatymas su lopytomis ir perlopytomis išimtimis yra didžiulė neteisybė išvykusiųjų atžvilgiu, labai netoliaregiška strategija ir Lietuvos atei­ties požiūriu. Pažįstu daugybę žmo­nių, kurie neteko pilietybės, ją iš jų tas įstatymas atėmė, bet iš jų joks įstatymas negali atimti meilės Tė­vynei. Jau ne vieną sykį rašiau, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei. Ir aš galbūt naiviai tikiu, kad meilė Tėvynei nugalės kvailus įstatymus.

Kuo Jums svarbus Šeduvos muziejus „Lost Shtetl”? Ar būtų galima tvirtinti, kad kol žmogus atsimena, tol galima manyti, kad jis dar tikras ir nemeluojantis? Suprantu, kad klausiu plataus dalyko, bet vis dėlto: kaip derėtų elgtis žmogui, šeimai, visuomenei, kai viešumoje kyla gana dažni atminties konfliktai? Ar bandytumėte apibrėžti moralios laikysenos konflikte pavyzdį?

Tai mano gyvenimo projektas, nei daugiau, nei mažiau. Tai galimybė palikti pėdsaką. Ne asmeninį. Lit­vakų identiteto. Atleiskite už skambų žodį – ateinančioms kartoms. Pa­saulyje buvo ir atsitinka visokie kata­klizmai. Karai, holokaustas, tremtys. Žmogų galima užmušti, galima atim­ti jo turtą, sudeginti jo namą, bet neįmanoma, kad to žmogaus gyvenimas dingtų be pėdsako – yra atmintis. Ji yra mūsų valstybės sergėtoja, ji yra mūsų identiteto, mūsų tapatybės ir mūsų kultūros nešėja. Ir atmintis yra stipresnė už kulką. Atminties karai, mano nuomone, įgytų gal kiek kitokias formas, jų turinys taptų mažiau karingas tuo atveju, jei istorija nustotų buvusi politinių intrigų ir manipuliacijų įkaite.  Istorijos interpretaciją reikia atiduoti istorikams, ne dvaro istorikams, ne aptarnaujantiems ar patarnaujantiems tam tikrai politinei nuostatai. Nes istorija tampa nemorali politikų rankose. Tą matome ir pastarųjų metų skandalų kontekste. Blogiausia ne įvykę skandalai, o dar įvyksiantys – nes nepa­darėme nieko tam, kad pašalintume jų priežastis. Kita vertus, skandalų būtų mažiau, jei pilietiškiau elgtųsi istorikų bendruomenė. Vėl pacituosiu Tėvą: „tiesą pakanka pasakyti vieną kartą”.  Žmonės Lietuvoje jau seniai nebijo istorinės tiesos. Jos bijo politikai. O politikai-bailiai geriausiai tarpsta manipuliuodami  prigąsdinta minia. Tik, ačiū Dievui, ta minia tolydžio mažėja.   

Kaip matote pasaulio ateitį sociologo Zygmunt Bauman teigi­nio, kad „dabar svarbu suprasti, jog planetoje nebelieka to, ką galėtume pavadinti žodžiu ‘Kitas’, – turime išmokti gyventi be priešų”, perspektyvoje?

Kaip galime išmokti gyventi be priešų, jei populiarioji žiniasklaida kiekvieną dieną mėgina jų ieškoti, o neradusi, būtinai juos sukuria… Žmonėms interneto ir socialinių tinklų pasaulyje darosi vis sudėtingiau atskirti, kas tikra, o kas sumeluota, kas sukonstruota. Neįvykę, neatsitikę, bet sukonstruota. O konstruktoriai gyvena iš konstrukcijų. Net tokių, kurios neatlaiko ir dienos. Nes vieną netikrą dalyką jau keičia kitas, konvejeris dirba visu spartumu, liejasi komentarai ir emocijos. Nes taip parašė tūlas žodžių konstruktorius. Jam reikia skaitytojų, žiūrovų, idiotiškiausių komentarų – ir kuo daugiau. Nes jis iš to gyvena. Iš to gyvena ir jis, ir jo darbdavys. Negalima sukurti bendrabūvio ir pagarbos atmosferos, kai maitini kitus melu ir pats gyveni iš melo. Velnio ratas. Ypatingai, kai rašantieji nebejaučia atsakomybės.

Aš nebeskaitau meluojančių ir manipuliuojančių autorių. Jie negerbia žmogaus. Jie negerbia skaitytojo. Jie nieko nemyli, tik save. Ir jie nieko doro negali išmokyti ar pasiūlyti. Ne tik idėjos Lietuvai. Jie sudarinėja priešų sąrašus. Ir juos gromuliuoja ir jais atrajoja. Kaip rašo mano Tėvas, „turime išmokti gyventi kaip kapinėse”.  Gal tuomet atsirastų vietos Kitam mūsų name ar gatvėje. Gal ir planeta pasikeistų į gerąją pusę…

Ačiū už atsakymus.

Žydų kapinėse Švenčionyse.
Žydų kapinėse Švenčionyse.