CENTRAS - Gyvūnai - Kaip katė šunį išmokė urgzti
Vaizdas keliantis juoką ir gailestį. Supainioti dubenėliai, leido katei atkeršyti nekenčiamam jos konkurentui. 
Vaizdas keliantis juoką ir gailestį. Supainioti dubenėliai, leido katei atkeršyti nekenčiamam jos konkurentui. 

Kaip katė šunį išmokė urgzti

Marija Sula.

Pagal žmonių sugalvotą šunų biurokratinę sistemą labradoro retriverio veislės šuo Rūkas kilmės dokumentais nelabai gali pasigirti, nors jis ir buvo pradėtas tos pačios veislės čempionės Heros ir čempiono Heraklio „gentyje”. Akcijinis šuo, jauniausias vadoje trijų moteriškos giminės atstovių šeimoje atsirado po to, kai pasaulį baigė užkariauti Marlio istorija aprašyta amerikiečio John Grogan tikrais įvykiais paremtoje knygoje „Marlis ir aš”. Šis užkrečiantis literatūros kūrinio siužetas be didelio vargo žadino meilę keturkojams net ir nejautriausio, šunų nemėgstančio skaitytojo širdyje. Taigi perskaičiusios šią knygą, o vėliau ir pažiūrėjusios to paties siužeto filmą, dvi iš trijų moteriškos giminės atstovės šeimoje, vienbalsiai nusprendė įsigyti šunį. Na, o trečioji moteriškos giminės persona, toje šeimoje šešerius metus karaliaujanti mišrūnė katė Pica, jeigu iš pradžių ir buvo abejinga tokiam šeimininkių sprendimui, vėliau, kaip gyvenimas parodė, labai pasigailėjo dėl šio savo abejingumo. Labradoras retriveris Rūkas labai greitai savo elgesiu užgožė Lietuvos kaimo daržinėje ant šieno kaugės gimusią Picą, kuri už savo teritorijos nepriklausomybę kovojo katiniškais būdais ir jokioms itin draugiškos veislės jauno šunyčio vilionėms net negalvojo pasiduoti. Ir nors meilė tarp katės ir šuns pagal visas gyvūnijos pasaulio taisykles taip ir neužgimė, didelių karo audrų irgi neteko išgyventi. Būdamas taikaus būdo, niekada nelojantis ir niekada negąsdinantis pašaliečių jokių urzgimu, Rūkas pamažu įsitikino, kad Pica tai nėra tas objektas dėl kurio reikėtų vargintis ir nuolat jai meilikauti. Jam pakako dviejų šeimininkių, kurių viršenybės jis iki šiol neišskiria. Net praėjus septyneriems metams Rūkas klauso jų abiejų, kas, beje, labai prieštarauja gyvūnų elgesį tyrinėjančių specialistų teorijai, pagal kurią šuo gali paklusti tik vienam šeimininkui. Lygiai taip pat su tokiais profesionalais galima būtų pasiginčyti ir dėl kitokių keturkojų elgesio ypatumų. Pavyzdžiui, minėti specialistai bravūriškai, pasitelkdami savo profesijos nepaneigiamas teorijas, dažnai teigia, kad šuo ar katė neturi jokių jausmų ir nemoka liūdėti, o jų keistą elgesį visada linkę  priskirti prie instinktų. Netiesa. Nežinia kaip kiti, bet Rūkas ir Pica turi pavydo jausmą ir net savotišką gebėjimą keršyti. Pavyzdžiui, jeigu, šeimininkė ima myluoti ir glostyti Picą, tą pačią akimirką, Rūkas pašoka iš vietos ir vizgindamas uodegą, savo snukiu bando katę nustumti. Ir atvirkščiai. Kai Pica pavargsta nuo Rūko pavydo scenų, ji tiesiog erzindama šunį ir bandydama jam atsikeršyti, nutaikiusi progą, ima ir atsigula į jo gultą. Prigimtinis šio šuns bailumas, o gal tiesiog, nenoras konfliktuoti, priverčia Rūką nelygioje kovoje visada „sėstis” ant atsarginių suolelio ir katei nusileisti. Tačiau tai, kas nutiko Rūko gyvenimo pradžioje, buvo jam nebloga pamoka, išmokiusi jį ne tik urgzti, bet ir kai kuriais momentais pakovoti už savo pozicijas.

Šuo Rūkas ir katė Pica.

Rytas visada priverčia skubėti. Ir per tą rytinį chaosą Rūkas visada jaučia, kad tuoj liks vienas namuose ir aštuonių valandų išsiskyrimas jam taps dienos kančia. Būtent per tą rytinę sumaištį atsitiko taip, kad šeimininkė supainiojo gyvūnų indelius ir Rūko maistą supylė į katės dubenėlį. Ir sumaišyk tu man taip žioplai indėlius! Na, tiek jau to, nurašykime šį neapdairumą rytinio skubėjimo sumaiščiai, kuri leido dar kartą iš arčiau pažinti savo augintinius ir įsitikinti, kad jie turi jausmus ir savo elgesiu laužo bet kokias gyvūnų specialistų teorijas. Taigi, tai kas galėtų būti nerašyta taisykle iš kačių pasaulio, jokiu būdu negaliojo Picai. Pavyzdžiui, šunų ir kačių sauso ėdalo granulės savo dydžiu labai skiriasi ir jeigu šuo paprastai savo sauso ėdalo granules įveikia per kelias minutes, katei tokį patį kiekį tektų ėsti mažiausiai kelias valandas. Tačiau tik ne Picai. Ji su tokiu pasimėgavimu kirto Rūko ėdalą, kad nei granulių dydis, nei jų kitoks skonis, nebuvo šiai katei kliūtis per trumpą laiką įveikti visą porciją. Įspūdis buvo toks, kad ši katė tarsi nepraleido progos paerzinti nekenčiamą konkurentą ir net aukodama savo katinišką skrandį, nepritaikytą virškinti šunų ėdalo, pasinaudojo puikia galimybe eilinį kartą atkeršyti Rūkui. Vaizdas keliantis juoką ir gailestį. Šalia sėdi su nutįsusia seile Rūkas ir stebi, kaip Pica kerta šunų sauso ėdalo granules.

Būtent po šio nutikimo atsirado dar viena Picos ir Rūko santykių ypatybė. Vieną rytą supainioti dubenėliai išmokė Rūką neužleisti savo pozicijų. Kiekvieną rytą, vos atsikėlęs ir išgirdęs, kad ruošiamasi jam duoti ėsti, jis lyg įkaltas sėdi prie savo dar tuščio dubenėlio ir laukia maisto. Katė irgi nepasiduoda. Būtent tada, kai Rūkas ėda, Pica pradeda glaustytis palei jo kojas. Šuo už tokius netikėtus katės meilumo priepuolius jai visada „atsidėkoja” piktu urzgimu.

Šuo Rūkas ir katė Pica.