CENTRAS - Pokalbis - KALBINAME KANDITATĄ. Aušrinė Armonaitė (Laisvės partija): lietuviai namo sugrįš, kai jų čia lauksime su pagarba ir pasitikėjimu
Su Prezidentu Valdu Adamkumi. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

KALBINAME KANDITATĄ. Aušrinė Armonaitė (Laisvės partija): lietuviai namo sugrįš, kai jų čia lauksime su pagarba ir pasitikėjimu

Kalbino Vitalius Zaikauskas.

A. Armonaitė: Politika man – gyvenimo būdas.

Lietuvis yra kiekvienas, kuris tokiu jaučiasi – nesvarbu, kur gyvena ar kokią kalbą vartoja. Aš tuo tvirtai tikiu ir žinau, kad visi kartu esame daug stipresni ir greičiau judame pirmyn.

Todėl į Lietuvos Respublikos Sei­mą kandidatuoju ten, kur savo atsto­vą rinksis pasaulio lietuviai: noriu, kad Lietuvoje laukiami ir gerbiami jaustųsi visi mūsų globalios bendruo­menės nariai.

Kodėl kandidatavimui pasirin­ko­te būtent Užsienio lietuvių rin­ki­mų apygardą?

Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva yra didesnė, stipresnė ir saugesnė, kai išlaiko ryšį su visais lietuvių kil­mės žmonėmis, kad ir kur jie gyvena. Tuo jau galėjome įsitikinti ne kartą savo šalies istorijoje.

Pernai įkūrėme Laisvės partiją tam, kad paskatintume ir palaikytu­me kuriančius, pozityvius, įkvepian­čius Lietuvos žmones. Jos steigėjais tapo tautiečiai, gyvenantys nuo Ma­laizijos iki Kanados, nuo Ugandos iki Londono ar Floridos. Koks galėtų bū­ti aiškesnis ženklas, kad Lietuvos ateitis rūpi toli gražu ne tik jos teritorijoje gyvenantiems lietuviams?

Akivaizdu, kad turime užtikrinti, jog šis ryšys būtų abipusis: visi lie­tuviai vienodai rūpėtų ir mūsų vals­ty­bei. Visada tikėjau atvira Lietuva, daugybinės pilietybės svarba, tad da­bar prisiėmiau atsakomybę ir gali­mybę už visa tai kovoti.

Politikoje esate nuo jaunų dienų – kodėl pasirinkote šį kelią?

Yra du būdai žiūrėti į mus supantį pasaulį ir jo netobulumus: prisitaikyti arba kurti, tobulinti. Man nuo mažens, kiek save atsimenu, atrodė savaime suprantama, kad nepatin­kan­čias situacijas turiu išspręsti, o norimus dalykus – pasiekti pati.

Todėl nuo mokyklos laikų stengiausi pati susikurti tokią aplinką, ko­kioje norėjosi būti, dešimt metų buvau Lietuvos ir tarptautinių jaunimo organizacijų savanore. Anksti suvokiau, kad reikšmingus pokyčius žmonės įgyvendinti gali tik veikdami kartu, todėl visads aktyviai stengiausi burti bendraminčius. Visa tai darau iki šiol – tikiuosi prisidėti prie tų ge­rų pokyčių, kurie šiandien užgimsta Lietuvoje, ir juos paskatinti.

Politika man nėra darbas, tai – gyvenimo būdas, požiūris į jį. Džiau­giuosi, kad kasmet sutinku vis daugiau žmonių, į politiką žiūrinčių taip pat.

Kokios yra svarbiausios jūsų, Laisvės partijos, vertybės?

Mes manome, jog laisvė yra ne­daloma, kokia ji bebūtų: ekonominė (kuo mažiau biurokratijos, reguliavimo ir daugiau erdvės iniciatyvumui), žmogaus teisės (pagarba įvairovei, ki­taip mąstantiems, kitaip gyvenan­tiems).

Tikime, kad viskas prasideda nuo žmogaus – šeima, valstybė, bendruomenė. Todėl spręsdami bet kokį klausimą pirmiausiai turime atsi­žvelg­ti į asmens laisvę ir į žmones, ku­riuos tai palies.

Jums svarbiausias klausimas yra švietimas. Švietimo reforma jau gerokai užtruko. Ar tikitės ją pagaliau užbaigti?

Tikimės pradėti ir įgyvendinti. Po­kyčiai švietime turi prasidėti nuo mokyklos: nuo to, ko jose mokomi vai­­kai ir kaip jie ten jaučiasi. Mes sieksime, kad Lietuvoje švietimas taptų svarbiausiu prioritetiniu klau­simu – ne penktu ar šeštu, kaip buvo iki šiol.

Vaikai mokykloje turi įgyti gebė­jimų, padėsiančių jiems sėkmingai įsitvirtinti šiuolaikiniame pasaulyje: ne iškalti faktus, bet išmokti kritiš­kai juos vertinti, kūrybiškai spręsti problemas, perprasti technologijas.

Vaikai norės mokytis, jei tai jiems bus įdomu, jei jausis įtraukti ir skatinami. Tai – itin svarbus iššūkis, kuris turi būti keliamas pedagogams. Tačiau jie savo darbu mėgausis ir į vaikus investuos emociškai tik tuo­met, kai užtikrinsime patrauklias darbo sąlygas, pritrauksime geriausius specialistus.

Visa tai – didelis iššūkis, tačiau tik įgyvendinę šiuos pokyčius galė­sime tikėtis, kad jaunos išvykusios šeimos norės sugrįžti į Lietuvą, o čia esančios – pasilikti.

Kaip manote, kokios pagalbos lab­iausiai išeivija laukia iš mūsų valstybės?

Žinoma, kad pirmiausia būtina išspręsti pilietybės išsaugojimo klau­simą. Labai daug apie tai kalbama, tačiau aiškaus rezultato vis dar nėra. O jo nėra, nes politiniai lyderiai ne­pa­kankamai agitavo balsuoti referendume dėl pilietybės pernai pavasarį, buvo pernelyg didelė biurokratija pa­saulio lietuvių bendruomenėms registruojantis dalyvauti agitacijoje.

Turime prisiimti politinę lyde­rys­tę – išeiti į gatves, ženkliai paleng­vinti kampanijos reguliavimą. Na, ir didinti balsavimo galimybes gyve­nan­tiems užsienyje – užuot uždarinė­ję ambasadas užsienyje, mes jas turėtume atidarinėti.

Taip pat privalome skirti daugiau dėmesio užsienyje esančioms li­tuanistinėms mokykloms. Dabar jų veikia daugiau nei 200, tačiau daug kur jos stokoja valstybės dėmesio, fi­nansavimo, kai kur – ir metodolo­gi­nės pagalbos. 

Ką žadate, kad daugiau sugrįž­tų jau išvykusiųjų iš Lietuvos?

Lietuva vis dar nėra išnaudojusi savo potencialo skatinant verslumą, patrauklių darbo vietų kūrimą ir in­vesticijas. Tam reikia ženkliai mažinti biurokratiją, iš esmės keisti valstybės požiūrį į dirbančiuosius, versli­ninkus, investuotojus.

Siūliau bent trejus metus nedalyvavusiems šalies darbo rinkoje suma­žinti gyventojų pajamų mokestį ir su­kurti paskatas čia įsidarbinti. Turi­me parodyti, kad laukiame savo žmo­nių sugrįžtant.

Pasikartosiu, bet vienas iš svarbiausių aspektų, padėsiančių susigrą­žinti lietuvius namo, yra švietimas. Mokyklos, užtikrinančios sau­gią aplinką ir užtikrintą ateitį vai­kams yra itin svarbi priežastis grįžti.

Galiausiai – pagarba ir emocinė šalies būsena. Lietuva keičiasi, tačiau vis dar atsiliekame šiuose klau­si­muose. Pasitikėjimas, optimizmas, džiaugsmas, pagarba vienas kitam tu­rėtų tapti normaliu kasdieniu reiš­kiniu. Ir tai tikrai paskatintų lietuvius, šių dalykų ieškoti išvykusius sve­tur, sugrįžti.

Ką reikėtų padaryti, kad išei­vijos sugrįžimas į Lietuvą būtų sklandus, nevarginatis?

Lietuvoje yra įsteigta organizacija, veikianti „vieno langelio” princi­pu – renkuosilietuva.lt. Ne viskas čia veikia sklandžiai, reikėtų mūsų valsty­bės aparatui veikti gerokai opera­tyviau, aptarnauti žmones įvairiomis kalbomis. Bet svarbiausia – aiškiai parodyti, kad Lietuva jūsų laukia ir kad ji kasdien keičiasi ir sparčiai eina į priekį.

Aš taip pat nematyčiau proble­mų, jeigu žmonės norėtų ir galėtų nuo­toliniu būdu dalyvauti šalies gy­ve­nime. Tam reikėtų internetinio bal­savimo, galimybių pasirašinėti nuotoliniu būdu sandorius ar sutartis. Skaitmeninės paslaugos turėtų būti daug lengviau pasiekiamos, tu­rėtume pasiūlyti gerokai platesnį jų pasirinkimą. Puikus pavyzdys – Esti­ja, jau atidariusi skaitmeninę savo ša­lies ambasadą Liuksemburge. Tai valstybė, kuri galės funkcionuoti ir skaitmeniniame formate, nepriklausomai nuo stichinių nelaimių ar ka­rinių konfliktų. Apie tai mes turime galvoti, ne kada nors „greitai”, bet da­bar.

Tikitės, kad elektroninis balsa­vimas jau nebe už kalnų?

Mes stengsimės. Gaila, kad šiuo­se Seimo rinkimuose jo dar nepavyko įgyvendinti. Yra daug žodžių, bet ma­žai veiksmų. Jau reikėtų pradėti testuoti, ieškoti silpnų ir stiprių vie­tų, kad išgautume patikimą ir saugų produktą. Juk esame ketvirta valstybė pasaulyje pagal kibernetinį saugu­mą. 

Kokia, jūsų nuomone, turėtų bū­ti referendumo dėl dvigubos pi­lietybės klausimo formuluotė?

Aš palaikyčiau plačiausią pilie­ty­bės sampratą: kad pilietybę išsau­goti galėtų tiek lietuvių kilmės asme­nys, tiek Lietuvoje gyvenantys užsie­nio piliečiai.

Į pilietybės klausimą žiūriu pla­čiai ir liberaliai. Visai be reikalo mes pamiršome Lietuvos Didžiosios Ku­ni­gaikštystės laikų šūkį: „lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietu­vos Statutą”. Pasisakau už tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybę galima būtų išsaugoti ir ją įgyti, jeigu gerbi Lietuvos įstatymus, myli šią šalį ir nori būti jos dalimi.