CENTRAS - Kultūra - „Kaunas Photo” vėl pateikė malonių ir labai netikėtų atradimų
Paroda „Šeinius + Scheynius“ atskleidė nežinomą rašytojo ir diplomato talento pusę.
Paroda „Šeinius + Scheynius“ atskleidė nežinomą rašytojo ir diplomato talento pusę.

„Kaunas Photo” vėl pateikė malonių ir labai netikėtų atradimų

Algis Vaškevičius.

Nuo rugsėjo pradžios Kaune vyko jau penkioliktojo tarptautinio festivalio „Kaunas Photo” renginiai – parodos, susitikimai su kūrėjais, projekcijos, diskusijos ir ekskursijos. Kaip ir kiekvienais metais, šiemet festivalis vėl pateikė naujų ir malonių atradimų fotografijos mėgėjams ir visiems kultūriniu gyvenimu besidomintiems žmonėms.

XV fotomeno festivalis „Kaunas Photo” šiemet pakvietė į „Komforto zoną”, ragino ieškoti jos interpretacijų ir ribų. Būtent tokia tema išryškėjo atviro kvietimo metu gavus apie 300 fotografų iš daugiau kaip 40 pasaulio šalių pasiūlymus. Daugiau nei mėnuo ilgiausiai be pertraukų rengiamo kasmečio tarptautinio fotomeno festivalio Lietuvoje ir Baltijos šalyse pagrindinė programa prasidėjo rugsėjo 1-ąją ir tęsėsi iki spalio vidurio, o jo programoje buvo beveik keturių dešimčių menininkų darbų parodos, rengiamos aštuoniose parodų ir lauko erdvėse, beveik trys dešimtys nemokamų renginių.

„Šeinius + Scheynius“
„Šeinius + Scheynius“

Festivalio renginiai prasidėjo pirmąją rudens dieną, kai buvo pristatyta paroda „Tai yra Vilnius”, taip pat šių metų „Kaunas Photo Star” finalistų darbai. Praėjus kelioms dienoms, surengti dar keli parodų atidarymai – Lietuvos švietimo istorijos muziejuje „Kaunas Photo” fotografijos gerbėjus supažindino su lenkų fotomenininko Michalo Adamskio darbų serija „Arti žemės, toli nuo dangaus”, kuri atskleidė Lenkijos provincijose gyvenančių bendruomenių ypatumus, jų stiprų ryšį su tradicijomis, tuo pačiu begalinį norą keistis. Turko Oncu Hrant Gultekino ekspozicija papasakojo apie pavogtas Armėnijos kapines.

„Komforto zonos” paieškas lankytojai galėjo tęsti kolektyvinėje autorių parodoje „Namai namučiai”, kurioje darbus pristatė Evžen Sobek (Čekija), Rubi Lebovitch (Izraelis), Rebeca Cordero (Meksika) bei dar keli kūrėjai.

Pirmame Mykolo Žilinsko dailės galerijos aukšte parodos svečius pasitiko žaidimas „Kaunopolis” –„Kaunas Photo” meninės rezidencijos rezultatų paroda, kurios idėją dar gegužę Kaune plėtojo ispanų fotomenininkė Conchi Martinez. Čia buvo galima atrasti dar nematytas, o gal senai užmirštas savo miesto Kauno vietas. Šalia „Kaunopolio” buvo eksponuojama olandų fotomenininko Poike Stompso asmeninė paroda „Keliaujant po Europą”, kurioje užfiksuoti įvairiuose Europos miestuose gatvę kertantys praeiviai.

Parodų atidarymus vainikavo kolektyvinė autorių paroda „Komforto zona”, tarp kurių – fotografijos įžymybės amerikiečių fotomenininkės Haley Morris-Cafiero darbų serija „Stebėtojai” linksmai, tačiau kartu ir rimtai kvietusi dialogui apie patyčių kultūrą, taip pat Vladimiro Antaki (Prancūzija/Kanada) „Šeimos portretas”, kuri supažindino su karo pabėgėliais Prancūzijos sostinės prabangos ir chaoso peizaže.

Čia buvo galima pamatyti ir suomio Lasse Lecklino fotografijos „Gražiausios branduolinės elektrinės Europoje”, kurios vaizdžiai pristatė gražiausias branduolines jėgaines gamtos fone bei pakvietė apmąstyti komforto ribas. Tadas Kazakevičius parodoje „Tai, ko nebebus” kvietė susimąstyti apie laiko trapumą, o Floriano Mullerio iš Vokietijos darbas „Atjungtos grotažymės” ragino diskutuoti apie vienatvę skaitmeninėje socialinėje terpėje.

Tradiciškai festivalio metu nemažai fotografijų eksponuojama ir lauko erdvėse keliose Kauno vietose. Čečėnijos aikštėje pristatoma amerikietės Joanos Cardozo paroda „Mėlyniukės, mūsų namai yra mūsų pačių atspindys”, Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje – taip pat amerikiečio Roberto Dasho „Klimato atšilimas mikro mastelyje”, kuriame galima išvysti daugybę kartų padidintus mikroorganizmus. Lietuvos zoologijos sode veikė Anup Shah iš Didžiosios Britanijos darbų paroda „Migracijos”, o Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode – Emilijos Petrauskienės „Sidabrinis sodas”.

Šiemet, kai minimos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-osios metinės, festivalio organizatoriai nusprendė pateikti žiūrovams malonių staigmenų – viena jų tapo Brazilijoje gyvenančios lietuvės Ievos Martinaitis darbų paroda „11000 km”, kuri pasakoja apie lietuvių bendruomenės Brazilijoje šventes – ši paroda buvo atidaryta prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

L. Scheynius darbai jau eksponuoti daugelyje pasaulio šalių
L. Scheynius darbai jau eksponuoti daugelyje pasaulio šalių

„Kiekvienais metais stengiamės pristatyti žiūrovams mūsų išeivių lietuvių darbus, kurie yra labai svarbūs. Pernai festivalyje žiūrovai galėjo pamatyti legendinio Australijoje gyvenusio lietuvių gamtosaugininko, fotografo Olego Truchano darbus. Šio lietuvio gamtosauginės fotografijos ir jo idėjos sukūrė galingą visuomeninį judėjimą, kuris pakeitė žmonių mąstymą, leido atsirasti saugojamoms teritorijoms ir net pakeitė politinę Tasmanijos valdžią”, –  sakė festivalio vadovas ir kuratorius Mindaugas Kavaliauskas, šiemet pateikęs dar vieną netikėtumą ir M. Žilinsko dailės galerijoje pristatęs žinomo rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus bei jo proanūkės Linos Scheynius darbų parodą „Šeinius + Scheynius”.

M. Kavaliausko teigimu, tai vienas iš programos akcentų – lietuvių diplomato, rašytojo I.Šeiniaus darytos fotografijos, pirmą kartą rodomos po dešimtmečių, praleistų batų dėžutėje. Tarp jų – prezidentas Antanas Smetona, poilsio minutei prisėdęs ant žolės. Fotografijas atrado, nuskenavo, atrinko I. Šeiniaus proanūkė žymi fotomenininkė Lina Scheynius, kurios darbai M. Žilinsko dailės galerijoje mezgė dialogą su prosenelio atostogų fotografija.

„Jų darbus skiria 90 ar net 100 metų, tai ištisos keturios kartos. Per tą laiką pasikeitė Šeiniaus pavardės rašysena, bet išliko nemažai bendro – išliko tas lietuviškumas, tam tikri kūrybos principai”, – aiškino festivalio vadovas.

Rašytojo I. Šeiniaus, skaitytojams žinomo iš „Kuprelis”, „Vasaros vaišės”, „Raudonasis tvanas”, „Stebuklo belaukiant” ir daugelio kitų kūrinių fotografijos tapo tikru atradimu festivalio rengėjams. Dauguma iš 30 parodoje demonstruojamų jo darbų net ir šeimos nariams buvo nematyti, o kai kurios nuotraukos net neaišku kur buvo darytos.

Išsamiau pristatyti I. Šeiniaus fotografijos darbus jis pakvietė profesorių, Vasario 16-osios akto atradėją Liudą Mažylį. Toks pasirinkimas buvo neatsitiktinis – profesorius L. Mažylis pats yra fotografas, be to, jis išsamiai domėjosi I. Šeiniaus diplomatine veikla, jo diplomatine tarnyba Švedijoje, kur 1917 metų spalį surengta Stokholmo lietuvių konferencija dėjo pamatus Lietuvos tarybai suformuoti ir Vasario 16-osios akto pasirašymui.

L. Mažylis gausiai susirinkusiems lankytojams sakė, kad buvo parengta keturiolika televizijos laidų „Šiandien po 100 metų”, kuriose išsamiai domėtasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybėmis bei to meto diplomatija, ir joje I. Šeinius užima itin svarbią vietą. Tai, kas Švedija antroji po Vokietijos 1918-ųjų gruodį pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo taip pat didelis jo nuopelnas. Diplomatinėje tarnyboje Švedijoje jis dirbo iki 1926 metų, kai dėl nesutarimų su tuomečiu ministru pirmininku Augustinu Voldemaru teko pasitraukti. Vėliau jis redagavo „Lietuvos aidą”, dirbo Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju, o prasidėjus sovietų okupacijai vėl grįžo į Švediją ir ten mirė 1959 metais.

Kartu profesorius priminė, kad vos sulaukęs 26-erių metų I. Šeinius jau buvo parašęs „Kuprelį” ir pripažintas lietuvių impresionizmo prozos klasiku. Tai, kad jo būta tikro menininko, įrodo ir parodoje eksponuojamos nuotraukos. M. Kavaliausko nuomone, galima tik stebėtis, kaip neprofesionalus fotografas I. Šeinius matė visumą, o jo kompozicijos – idealiai švarios, lengvai žiūrimos, fotografuodamas jis puikiai matė visumą.

L. Mažylis parodos pristatymo metu sukūrė ir nedidelę intrigą – pakvietė lankytojus atspėti, su kuo ant žolės prie ežero maždaug 1933–1934 metais sėdi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, atsidūręs I. Šeiniaus fotoobjektyvo taikinyje. Atspėti nebuvo lengva, tad profesorius paaiškino, kad šalia prezidento – garsus Kauno architektas Feliksas Vizbaras, o fotografuota prie Lėno ežero A.Smetonos gimtinėje.

Fotografavo ne tik I. Šeinius, bet ir jo sūnus Irvis, taip pat anūkas, proanūkė Lina. Jos darbai taip pat eksponuojami parodoje ir tarsi veidrodis atspindi prosenelio fotografijas – jos viena kitą savotiškai atkartoja. L. Scheynius yra neblogai žinoma fotografijos pasaulyje, nuo 2007 metų ji aktyviai dalyvauja parodose, jos darbus matė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų šalių fotografijos mėgėjai.

M. Kavaliauskas pasakojo, jog ši paroda buvo rengta beveik pustrečių metų, reikėjo daug dalykų suderinti su Šeinių šeima, gauti visus leidimus, bet noras Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtųjų metinių proga pristatyti žinomą to meto asmenybę netikėtu rakursu padėjo įveikti visas kliūtis ir paroda pasiekė ištikimus fotografijos mėgėjus.  

Fotografijoje – prezidentas A. Smetona (k.) ir architektas F. Vizbaras.
Fotografijoje – prezidentas A. Smetona (k.) ir architektas F. Vizbaras.