CENTRAS - Istorija - Keli paprasti klausimai nepaprastam žmogui Aleksui
Aleksas Bartnikas
Aleksui Bartnikui gyvenimas išbandymų nepašykštėjo. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Keli paprasti klausimai nepaprastam žmogui Aleksui

Aleksas Bartnikas
Aleksas Bartnikas

Alma Vijeikytė. „Jau tokio Kaliningrado krašto gyventojo, kuris nežinotų, kas yra Kristijonas Donelaitis, nebėra”, – ramiai, iš lėto taria Aleksas Bartnikas, Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas. Didele dalimi tai ir jo nuopelnas. Vos prieš 20 metų buvusi kiek kitokia padėtis. Kartą vietos lietuviai buvo surengę minėjimą Vydūnui. Po renginio sulaukė svečių, besidomėjusių, kas čia vyko, dėl ko… Buvo užduotas ir toks klausimas: „O ar pats Vydūnas dalyvavo?” – „O kaipgi! Žinoma, kad dalyvavo…” Ir įteikė pareigūnui knygą apie Vydūną. Po kiek laiko tas žmogus vėl prisistatė: „Perskaičiau, viską supratau”.

Taigi, keli paprasti klausimai nepaprastam žmogui Aleksui, Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašto lietuviui.

– Kokie ryškiausi Jūsų vaikystės prisiminimai iš Sibiro?

– Pusbadžiavimas. Gelbėjo bulvės ir taigos gėrybės. Mus, tai yra mano tėvą, brolius ir seserį, iš Kuišių kaimo (Prienų r.) išvežė 1949-aisiais, buvau jauniausias vaikas. Man tada buvo penkeri. Mama jau buvo mirusi 1947-aisiais. Tame kaime Irkutsko srityje vienoj troboj apgyvendino mus ir dar kitą šeimą su kūdikiu. Kad tai šeimai būtų patogiau įsikurti, mano tėvas užleido jiems trobą, o mes keliems mėnesiams apsigyvenome tvarte kartu su gyvuliais.   

Tėvas buvo kalvis, labai geras kalvis. Ta kalvystė parėjo nuo jo tėvo Juozo, o tam – dar nuo jo tėvo. Jeigu tėvas nebūtų buvęs kalvis, Sibire nebūtume likę gyvi. Vienas vyras su mažais vaikais, o ten pirmus metus – badas, utėlės, labai sunku buvo… Bet kai kolūkio pirmininkas sužinojo, kad 14-os ištremtų šeimų kaime esama kalvio, labai apsidžiaugė. Tas labai gelbėjo. Juk kaimo parduotuvėje tuo metu negalėjai nusipirkti nei kastuvo, nei grėblio. Tėvas pareidavo iš darbo vėlai, o dar namuose reikėdavo apsitvarkyti. Naktį pamiegodavo 4–5 valandas ir vėl į darbą. Rusų kalbą neblogai mokėjo, naktimis daug skaitydavo: Fiodorą Dostojevskį, Aleksejų Tolstojų, pastarąjį labai mėgo, Žiulį Verną (Jules Verne). Būdavo atbėga pietauti, pavalgo, pavalgo, puola ant grindų, 20–30 minučių pasnaudžia, ir vėl į savo kalvę… Bet niekada neišgirdau skundo: pavargau, man per sunku.

Nė vieno karto nebuvo mokykloje, net išleistuvėse, nors labai kviečiau, na, aš pagalvosiu, bet turbūt kad neišeis…

– Su jumis, vaikais, mažai bendravo?

– Mažai. Bet atsimenu du tokius nutikimus. Pavasarį lauke kapojau malkas ir kirviu smarkiai pataikiau į pirštą. Išsigandau, nežinau, ką daryti, tėtis darbe. Bet po akimirkos staiga jį išvystu kieme. Čiumpa mane ir – į ambulatoriją. O kitas nutikimas rimtesnis. Du šiek tiek už mane vyresni broliai ir aš žaidėme kambaryje, kai vyresnėlis pastebėjo lentynoje kažkokį buteliuką, sako, kas čia gali būti, gal benzinas? Uždekim, pažiūrėsim. Nors ir mažas, kažin kaip suvokiu, kad gali būti negerai, bet man irgi smalsu, tad atidariau duris ir stebiu tarpduryje. Uždegė tą benziną ir išsigandęs metė pro duris, mane visą apliejo, pradėjau degti. Bandau ugnį nuo savęs nupurtyti, lakstau po kiemą, broliai pasislėpė… Ir staiga iš kažkur vėl staiga atsiranda tėtis, nors tuo metu tikrai turėjo būti darbe. Jeigu ne jis, turbūt manęs nebebūtų. Kas tai? Intuicija? Nuojauta?

Žinoma, suaugusiems laikas Sibire buvo didžiausias išbandymas, o mums, vaikams, dar ir geri įspūdžiai. Man gamta labai patiko, erdvė be galo, be krašto, upė, miškas. Vietiniai kaimo žmonės labai nuoširdūs. Kada lietuviai jau susiruošdavo atgal, visas kaimas susirinkdavo išlydėti, iškepdavo duonos, – tokia labai aromatinga, skani, skiriasi nuo lietuviškos, – įdarytų pyragėlių (vatruškių, šanieškių) įdėdavo, verkdavo, net graudu žiūrėti… O lietuviai, žinoma, dauguma darbštūs, vyrai stiprūs, negeriantys, turėjo autoritetą. Dar iki šiol Rusijoje išlikęs tas geras įvaizdis, kad lietuvis tvarkingas, darbštus, litovcy – eto drugije, kaip sako rusai. Mums svarbu išlaikyti tą įvaizdį, bet ne visada pavyksta dabar…

– Esate patyręs nemažai neteisybės, nuoskaudų, bet Jumyse tai tarsi „neužsilaikė”. Atrodote ramus, išmintingas, išdidus žmogus. Kaip Jums tai pavyko? Charakteris? Nuostata?

– Manau, kad žmogus turi būti padorus, palankus kitiems, siekti daryti kitiems žmonėms gera. Jaučiuosi laimingas, džiaugiuosi, kai pasiseka įgyvendinti sumanytas idėjas. Man labai svarbu, kaip mano darbas vertinamas. Stengiuosi būti kūrybiškas, nemėgstu šablonų, padeda ir kritiškas mąstymas. Galbūt kartais per jautriai reaguoju į nesėkmę.

– O tėvo, kitų žmonių pavyzdys?

– Taip, tėtis buvo pavyzdys. Dabar, kai prabėgo daug metų, tą suprantu. Na, ir aplinka ugdė tam tikras savybes. Kadangi buvau mažiausias, mane palikdavo tvarkytis namuose, malkų parūpinti, vandens, vyresniesiems broliams – jau kiti užsiėmimai, sesuo įstojo į pedagoginę mokyklą, kuri buvo gerokai toliau nuo namų. Man patikdavo, kad tvarkausi, neturėjau net minties, kad netinka kas, neįdomu ar kaip.

Tėtis dar prieš tremtį su pasididžiavimu pasakodavo apie arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Močiutės pusbrolis, devintas vanduo nuo kisieliaus, kaip sakydavo tėtis, bet vis tiek giminaitis… Apie tą giminystę mažai kas žinojo, pasisakydavau tik saviesiems. Kartais Vilniuje, arkikatedroje, pajuokauju: prieinu prie bareljefo, atsistoju greta, kurie žino, sako, o, tikrai panašus!…

– Ar į Lietuvą sugrįžo visa Jūsų šeima?

– Deja, ne visa. Pirmiausia parvažiavo sesuo Teresė, po to aš. Tėtis į sovietų Lietuvą neskubėjo, mūsų sodybos kaime nebebuvo. Jis grįžo vėliau ir apsigyveno pas vyresniąją dukterį Birutę, kuri su šeima taip pat buvo grįžusi iš tremties.

Kaliningrado universitete baigiau rusų kalbos filologijos studijas, labai norėjau dirbti Lietuvoje mokytoju. Pabandžiau ten, pabandžiau kitur, net atkampiausiame rajone būčiau sutikęs, bet tuometinės Švietimo ministerijos valdininkai davė suprasti, kad man vietos Lietuvoje niekada neatsiras.

– Kaip Jums pavyksta saugoti lietuviškumą šitame krašte?

– Kaliningrado krašte gyvenu nuo 1961 m., bet lietuvišką dvasią pajutau tik pradėjęs dirbti Černiachovsko (Įsručio) pedagoginės mokyklos direktoriumi. Kai paskyrė šios mokyklos vadovu, susitvarkėme dokumentus ir per porą trejetą metų tapome kolegija. Tuo metu, daugiau kaip prieš dvidešimt metų, iš Lietuvos nemažai atvažiuodavo, taip pat ir politikų, siūlydamiesi padėti, kolegijoje atsirado lietuviškų knygų skyrelis. Tik tos sovietinės politinės literatūros, vis prašydavau, nevežkit, mums nebereikia. Bet vis tiek veždavo… Atvažiuodavo koncertuoti ansambliai, mus kviesdavo į Lietuvą. Dabar to nebėra. Mes, vietos lietuviai, nebejaučiame tokio dėmesio.

Tenai apsigyvenęs, sužinojau apie Mažąją Lietuvą, kad tai lituanistikos, raštijos lobynas, pradėjau ir pats domėtis, gilintis. Tada, apie 1992 m., buvome labai drąsūs, mums daug leido, kolegijoje nieko neatsiklausęs įvedžiau lietuvių kalbos specializaciją, parašėme programas, lietuvių kalbai per savaitę buvo skirta 12 valandų, tai labai daug. Lietuva padėjo siųsdama mokytojus, mes patys visame krašte ieškojom lietuviškų šeimų, mokyklų, kurių vadovai buvo palankūs Lietuvai. Pradėjome rengti lietuvių kalbos mokytojus. Susidarė 5–6 nedidelės grupelės, paskui kai kurie mesdavo kolegiją, bet vis tiek iki šiol šio krašto mokyklose dar dirba mūsų absolventų. Taip maždaug prieš 20 metų Kaliningrado krašto mokyklose atsirado lietuvių kalba, iš pradžių būreliai, fakultatyvai, o vėliau ir pamokos. O Karaliaučiaus universitete – ir lietuvių kalbos studijos.

Lietuvių kaip antrosios užsienio kalbos mokoma 4 mokyklose. O kitur – fakultatyvai, su kultūra integruoti užsiėmimai. Sukurti 6 folkloriniai vaikų ansambliai: „Kupolytė”, „Malūnėlis”, „Rūtelė”, „Nadruvėlė”… Kodėl mes tiek daug dėmesio kreipiame į etninę kultūrą? Jeigu tiktai pamokos, tik kalbos mokymas, būtų sunku vaikus pritraukti. O dabar – per muziką, per bendravimą. Visi ansambliukai dalyvavo dainų šventėje Lietuvoje, atvažiuoja į konkursus, festivalius. Pas mus kasmet vyksta lietuvių kultūros šventės, vaikų muzikos festivaliai, lietuvių kalbos olimpiados, vaikų vasaros kūrybinės stovyklos „Palikimas”.

Mokytojų asociacijos veiklą jau daugiau kaip 15 metų remia Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos fondas: mokytojai turi galimybę minėti kalendorines ir Lietuvos valstybines šventes, rengti ekskursijas į Lietuvą, įsigyti tautinių rūbų, liaudies muzikos instrumentų.

Žinoma, negalime lygintis, tarkime, su Punsko kraštu, kuriame lietuviai gyvena nuo seno. Čia lietuviai visi atvykėliai: kas iš tremties sugrįžę, kas geresnio gyvenimo atvažiavo ieškoti. Labai daug mišrių šeimų, ir ar vaikas mokysis lietuvių kalbos, labiausiai priklauso nuo motinos tautybės.

– Ar esate Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos įkūrėjas?

– Asociacijai vadovauju nuo 2002 metų, ją 1995 m. įkūrė a. a. mokytojas Juozas Miliūnas. Svarbiausia, ką pavyko nuveikti, – sukurtas lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokymo įvairiomis formomis tinklas: lietuvių kalba kaip dalykas, kalbos studijos, fakultatyvai, būreliai ir kt. Sudaryta mokytojų kvalifikacijos tobulinimo sistema: kursai, vasaros seminarai Lietuvoje, metodinės konferencijos ir pan.

Aleksas Bartnikas
Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos įkūrėjas ir vadovas A. Bartnikas prie savo darbo stalo

– Ar saugu čia prisipažinti, kad esi lietuvis?

– Negaliu pasakyti apie visą Rusiją, bet mūsų krašte lietuviai nėra susidūrę su priespauda ar kokiais išpuoliais. Sovietų laikais buvo kitokia situacija, man būdavo nepatogu sakyti, kad esu lietuvis… Net prisistatydavau rusams priimtinesne pavarde, viešoj vietoj, tramvajuje, gatvėj, būdavo nejauku kalbėti, galvodavai, kad tik kas neišgirstų. Nors oficialiai tokios politikos – gniaužti lietuvių kalbą, kaip ir nebūdavo, bet faktiškai, neduok Dieve…

– Ar buvo gėda, ar labiau baisu?

– Gal gėda. Buvo įkalta, kad rusų kalba yra valstybės, tos naujos visuomenės kalba. Kad dar yra gimtoji kalba, apie tai mažai kas ir susimąstydavo.

O ir mano lietuvių kalba tuo metu buvo tokia, kokią buvau girdėjęs vaikystėje, savo kaime. Kartą jaunystėje viena bičiulė lietuvė pakvietė mane prisidėti prie lietuvių studentų, kurie važiavo į Moldovą rinkti pomidorų. Kaip jie juokėsi iš mano kalbos!… Kas antras žodis: škarpetka, paduška, prosas, pieskos… Susivokiau, kad reikia kontroliuoti, daugiau dėmesio skirti savo kalbai. Susidomėjau lingvistika, man ir dabar patinka šis mokslas. Pats savarankiškai gana gerai išmokau lenkų kalbą, labai gerai moku vokiškai. Kalbai įtvirtinti naudoju savo tetos, Nepriklausomos Lietuvos mokytojos, rašytojos Petronėlės Bartnikaitės-Rūtelionienės metodą: kalbėti, bendrauti buitinėse, kasdienėse situacijose. Jaunystėje vasarom, per atostogas, teta dažnai lankydavosi pas gimines, atvažiuodavo ir į Kuišius, savo tėviškę. Pirmas klausimas: kokia kalba bendrausime? Prašydavo sukviesti kaimo vaikus, – būsiąs koncertas. Pati apsirengia impozantiškai, vaidina, dainuoja vokiškai, angliškai… Tetos senatvė buvo be galo sunki. Sovietų laikais, kai prasidėjo okupacija, pasakiusi, kad nepripažįsta šitos valdžios, atsisakė stoti į Rašytojų sąjungą. Negavo pensijos, sunkiai susirgo…

– Dar papasakokite apie kūrybines stovyklas pajūrio miestelyje Zelenogradske (Krante) su Karaliaučiaus krašto ir Lietuvos mokiniais. Kodėl pasirinkote šiuolaikinio šokio formą, sakyčiau, tai gana sudėtingas žanras – vaikų spontaniškumas per trumpą laiką turi būti apvaldytas profesionalių choreografų, režisierių?

– Per porą savaičių su profesionaliais Lietuvos ir Rusijos menininkais vaikai atviroje erdvėje turi sukurti muzikinį spektaklį. Tą vaidinimą nufilmuojame, įrašome į CD. Buvo pastatyti du spektakliai: K. Donelaičio „Metų” motyvais sukurtas „Gamtos ir žmogaus ratas” ir „Pasaulio sutvėrimas” pagal M. K. Čiurlionį. Šiemet planuojame spektaklį „Rėzaniumas”, skirtą Liudvikui Rėzai. Prieš mirtį L. Rėza paliko testamentą, kuriuo savo pinigus (kaip profesorius turėjo ne tiek ir mažai) paskyrė tam, kad būtų pastatytas studentų bendrabutis. Tas bendrabutis, kurį studentai pavadinimo „Rėzaniumu”,  yra išlikęs iki mūsų dienų.     

Vaidinimas, šokis suteikia vaikams galimybę laisviau išreikšti savo kūrybiškumą. Pamenu vieną pirmųjų jų pasirodymų prie Karaliaučiaus katedros. Irgi atvira erdvė, nėra scenos, aplinkui prisirinkę daug žmonių. Per vaidinimą užslinko debesis, ėmė pilti kaip iš kibiro. Vienoj vietoj pagal scenarijų visi dalyviai turi pakelti rankas į viršų. O tuo momentu, kai jie pakelia, – staiga griaustinis. Žiūrovai nustėrę šnabždasi: stebuklas, magija… Vaikai šlapi, purvini, mes jau tariamės, gal nutraukti spektaklį, bet šokėjai atsisakė: ne, mes pabaigsime. Spektaklis baigėsi ir lietus nustojo. O vaikai: „Štai čia buvo pats geriausias pasirodymas, visą gyvenimą atsiminsim”.

– Ir paskutinis: ar Jūs dabar jaučiatės esąs laimingas?

– Sunku pasakyti… Jeigu pavyksta ką gero nuveikti, jeigu žmonės priima mano darbus, taip, tada esu laimingas.   

– Dėkoju už pokalbį.