CENTRAS - Gamta - Kelias – nepaprasta dovana, kai tyloje gali pasikalbėti su savimi
Violeta Harvey į abi piligrimines keliones leidosi viena. Neslepia, kad kartais būdavo nejauku, bet ėjimo džiaugsmas vis gi nustelbdavo bet kokias baimes.
Violeta Harvey į abi piligrimines keliones leidosi viena. Neslepia, kad kartais būdavo nejauku, bet ėjimo džiaugsmas vis gi nustelbdavo bet kokias baimes. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Kelias – nepaprasta dovana, kai tyloje gali pasikalbėti su savimi

Rasa Kazlas.

„Galvoti kuo mažiau apie pasekmes, nes tai, ką suteiks Kelias, viską atpirks su kaupu. Reikia visą dėmesį sutelkti į tai ir judėti, nepasiklysti klampiuose svarstymuose, kurie dažniausiai ir sugriauna mūsų sprendimus”, – tai mintys žmogaus, kuris nuo savo namų durų Lietuvoje per pusę metų pėsčiomis nuėjo piligriminį kelią iki Šv. Jokūbo katedros Santjago mieste, Ispanijoje. Kino režisierius Vilius Tūras tąsyk apie tai sukūrė filmą „Sapnuoju, kad einu” ir labai plačiai dalijosi savo mintimis ir emocijomis, kurias patiria žmogus, leidęsis į piligriminę kelionę. 

Piligriminis Santiago de Compostelo kelias tai pirmiausiai kelias į save.
Piligriminis Santiago de Compostelo kelias tai pirmiausiai kelias į save.

Garsusis Santiago de Compostelo  piligrimų kelias  veda į Ispanijos šiaurės Santiago miestą, kur pagrindinėje miesto katedroje ilsisi Jėzaus Kristaus apaštalo šv. Jokūbo palaikai. Viduramžių didinga romaninio stiliaus krikščionių šventovė apipinta legendomis, garsi stebuklingais įvykiais, kurie leidžia tikėti, kaip katalikams pavyko išsaugoti Katedrą per krikščionių kryžiaus žygius prieš arabų islamizuotus maurus. Liudijimai apie žmones, ėjusius šiuo keliu, pasakoja apie neįkainojamas naujas patirtis, dvasinius išgyvenimus, teigia apie nenusakomos palaimos būsenas, proto ir sielų  apsivalymą. Todėl kiekvieno žmogaus, nuėjusio Šv. Jokūbo keliu, istorija yra visada išskirtinė. 

Santiago de Compostelo turi kelis maršrutus ir skirstomas į Prancūziškąjį, Portugališkąjį ir  Angliškąjį (keltiškąjį) kelius. Portugalijoje gyvenanti lietuvė Violeta Harvey į piligriminį kelią ėjo net du kartus ir rinkosi du pastaruosius maršrutus. 

Didžiosios svajonės išsipildymas

Violeta ypatingai dėkinga savo vyrui, kuris palaimino žmonos norą leistis į sudėtingą kelionę pėsčiomis.
Violeta ypatingai dėkinga savo vyrui, kuris palaimino žmonos norą leistis į sudėtingą kelionę pėsčiomis.

Violeta, Šv. Jokūbo keliu Jūs jau einate nebe pirmą kartą. Papasakokite trumpai apie tą pirmąjį kartą. Juk buvo toji pirminė mintis, sumanymas, paskata pakilti, išeiti iš komforto zonos ir leistis į kelionės nežinomybę?

Mane visuomet traukė bažnyčios, katedros, vienuolynai: jų didingi skliautai skleisdavo kerinčią aurą ir tyliai saugodavo kažkokią neįmintą paslaptį. Kai sužinojau apie piligriminį kelią, nebegalėjau nustoti galvojusi apie jį. Tąkart širdyje gimė didžiulė svajonė, kuri pakylėjo mane nuo Žemės. Skaičiau, domėjausi ir kasdien vis tvirčiau žinojau, kad Šv. Jokūbo kelias yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai buvo toks stiprus jausmas, jaučiau, kad galėčiau įveikti bet kokius sunkumus, bet kokią riziką išgyventi ir su didžiuliu džiaugsmu ir palaima širdyje pasiekti tikslą. Kai prasitariau apie tai savo vyrui, didžiulio palaikymo nesulaukiau, nes jis dvejojo dėl saugumo piligriminiame kelyje ir tai visai suprantama. Vieną dieną vaikščiojant Atlanto pakrante, pastebėjau nueinančius žmones, ant nugarų nešančius kuprines su piligrimus skiriančiomis specialiomis kriauklelėmis. Likimo pokštas ar ženklas, bet tada sužinojau, kad gyvename prie pat piligriminio kelio. Nuo tada kiekvieną piligrimą nulydėdavau ilgesingu žvilgsniu, tyliai mintimis apkabindama ir giliai širdyje linkėdama jam BUEN CAMINO! („einantiems gero kelio”, – isp. k.) Jaučiausi lyg paukštė, kurios sparnai nepakelia jos aistringam skrydžiui. Daugybė piligrimų palydėjusi esu žvilgsniu, bet labiausiai įsiminė jauna moteris, kuri eidama Šv. Jokūbo keliu, nešėsi kuprinę ir stūmė vaikelio vežimėlį. Šalia ėjo jos vyras, kuris buvo netekęs kojos. „Jei jie gali eiti – galiu ir aš!” – tada pagalvojau ir apsišarvojusi kantrybe, laukiau lemtingojo momento, kada vyras ištars: „Eik!” Mano svajonei buvo lemta išsipildyti. Buvo antroji 2017-ųjų  metų šv. Velykų diena. Keliaudami iš Ispanijos į Portugaliją, susipažinome su kanadiečiu, kuris tuo metu vyko į Portą, kur turėjo pradėti eiti Portugališkąjį Šv. Jokūbo kelią. Tai buvo antras jo piligriminis kelias. Į pirmąjį, Prancūziškąjį jis išsiruošė po žmonos mirties. Mano vyras labai domėjosi jo patirtimi, išgyvenimais, o aš, tyliai širdies kamputyje jaučiau kylantį jaudulį, jog tai bus lemtinga diena. Ir tikrai, kai grįžome namo, išgirdau: „Ruoškis į savo svajonių kelią!” Užplūdo nenusakoma galybė jausmų, širdis šokinėjo iš džiaugsmo, virpulys keliavo kūnu, o nuo veido nedingo plati šypsena. Rinkau informaciją, susirašiau būtinų daiktų sąrašą, tuo pačiu norėjau kelyje palikti kažkokį savo tautos ženklą. Gimė mintis numegzti lietuviškas vėliavėles, po vieną kiekvienai dienai piligriminiame kelyje. Jos vėliau apsigyveno ant ąžuolo šakos, pakelėje esančiame pasaulio žemėlapyje, ant uolų, kur susituokėme su vyru.

Violetos rankomis megztos Trispalvės keliavo kartu su ja Šv. Jokūbo keliu ir vėliau „apsigyveno” ant ąžuolo šakos, ant uolų.
Violetos rankomis megztos Trispalvės keliavo kartu su ja Šv. Jokūbo keliu ir vėliau „apsigyveno” ant ąžuolo šakos, ant uolų.

Kiekvienas eina savo Kelią

Kiek žinau, komercializuotas Šv. Jokūbo kelias šiandien sutraukia nemažai smalsuolių ir šiaip įvairių entuziastų, kurie trokšta  ekstremalių pojūčių? Ar šį savo ėjimą Šv. Jokūbo keliu priskirtumėte piligrimystei, ar tai tiesiog noras patirti naujų įspūdžių, nuotykių?

Išvykau į piligriminį kelią viena, nežinodama ko tikėtis. Su kuprine ant pečių ir didžiuliu džiugiu  jauduliu. Kai atėjau prie Porto katedros įsigyti piligrimo paso, pastebėjau, kad jau keletas piligrimų laukia, kada atsidarys Katedra. Pamažu mūsų gretos didėjo, linksmų balsų garsas aidėjo. Sutikau daugybę piligrimų iš viso pasaulio. Vieni ėjo tylėdami, su niekuo nebendraudami, kiti čiauškėdavo, bet visi mes susitikdavome ir vėl nutoldavome, lyg laivai jūroje. Likus minimaliam 120 km atstumui iki Santiago, Šv. Jokūbo katedros piligrimų skaičius kelyje sparčiai didėjo, mat tai yra minimalus atstumas gauti  Kelio antspaudą piligrimo pase. Yra tokia grupė žmonių, kurie  tuos antspaudus kolekcionuoja: eina kiekvieno kelio minimalų būtina 100 km atstumą, kad tik gautų vadinamąją „kompostelą”. Daug buvo tokių piligrimų, kurių kuprinės būdavo tokio dydžio, kad vos talpindavo  kremą nuo saulės, piniginę ir, galbūt dar  šukas, kitus „piligrimus”  perveždavo autobusas, sustodamas pakelėje, kad jie galėtų atsižymėti ir gauti reikiamus antspaudus savo piligriminiuose pasuose. Kai kurie, nešdamiesi nedideles kuprines, į Kelią išeina dėl sveikatos: kojų, nugaros problemų, kitiems tai yra trumpos atostogos, treti piligrimystę Keliu renkasi dėl gilaus tikėjimo, nemažai tokių, kurie eina po skaudžių artimųjų netekčių, o yra ir tokių, kurie į kelionę leidžiasi, nes jiems patinka vaikščioti. Kaip kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirtingas, taip ir kiekvieno piligriminis kelias skiriasi. Negali nė vieno smerkti, jį pašiepti ar iš jo pasijuokti, nes kiekvienas eina savo Kelią su savo mintimis ir išgyvenimais. 

Aš išėjau į piligriminį kelią, kad apsivalyčiau, praturtėčiau dvasiškai, tyloje galėčiau pasikalbėti su savo mintimis – sako Violeta Harvey net du kartus ėjusi šv. Jokūbo keliu.
Aš išėjau į piligriminį kelią, kad apsivalyčiau, praturtėčiau dvasiškai, tyloje galėčiau pasikalbėti su savo mintimis – sako Violeta Harvey net du kartus ėjusi šv. Jokūbo keliu.

Aš išėjau į piligriminį kelią, kad apsivalyčiau, praturtėčiau dvasiškai, tyloje galėčiau pasikalbėti su savimi. Ir tikrai abu kartus aš leidausi  į piligriminę kelionę.

Ėjote du kartus skirtingu maršrutu. Gal galėtumėte palyginti abu kelius, kuo jie skiriasi?

Pabaigusi pirmąjį piligriminį kelią tvirtai žinojau, jog tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis mano Kelias. Šiemet neturėjau daug likusio laiko iki metų pabaigos, tad rinkausi trumpiausiąjį angliškąjį (arba keltiškąjį) piligriminį kelią, kurį galima nueiti per penkias dienas. Kadangi į jį išėjau lapkričio 3 dieną, savo Kelią paskyriau Anapilin išėjusiems Tėveliams ir visiems ten besiilsintiems artimiesiems. Du keliai – du visiškai skirtingi išbandymai. Portugališkas kelias ganėtinai ilgesnis, lyginant su angliškuoju, bet jis lygus ir smagu juo eiti. Angliškasis kelias reikalauja fizinio pasiruošimo, nes bemaž kiekvieną dieną susiduriama su gana stačiais kopimais. Portugališkame kelyje nebūtina turėti su savimi daug vandens ar užkandžių, nes barų ir kavinių pakelėse gausu. Gyventojai ne tik prie namų palieka dėžutes su vaisiais piligrimams, bet net ir  einant mišku, galima sutikti žmonių, belaukiančių piligrimų su kava ir arbata bei užkandžiais. Einant angliškąjį kelią, būtina turėti su savimi vandens ir maisto, nes galima nueiti 13–15 km ir nerasti jokio baro ar kavinės, kur būtų galima atsigaivinti ir pailsinti kojas. 

Pirmoji kelionė portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu pilna įspūdžių ir netikėtų pažinčių.

Kelio pabaigoje neįkainojama patirtis – akistata su savimi

Piligrimystė – tai pati tikriausia ir atviriausia akistata su pačiu savimi. Akistata, kurią kartais nėra lengva pakelti. Jeigu tik galite dalintis šia patirtimi, tuomet pasakykite ar įvyko toji svarbi akistata su savimi Jūsų kelionėje?

Eidama pirmąjį  piligriminį kelią ir atstumui iki Santiago Katedros mažėjant, dažnai savęs klausdavau: kaip aš jausiuosi įėjusi į aikštę? Gal tai bus begalinis džiaugsmas susimaišęs su liūdesiu, kad kelias baigėsi, gal tai bus veržlus emocijų fontanas lydimas palaimos ašarų? Tąkart mes į aikštę įėjome penkiese, tvirtai susikabinę rankomis ir darniai žingsniuodami. Kažkas tyliai niūniavo dainą, kažkas garsiai dūsavo, bet kiekvieno iš mūsų džiaugsmas ir palaima buvo beribė. Nuskubėjome į piligrimams laikomas šv. Mišias Šv. Jokūbo katedroje. Priėmus šv. Komuniją, užvaldė nenusakomai stiprus jausmas: nuėjau į kamputį ir išliejau visas paskutines ašaras. Tada pajutau apsivalymo lengvumo jausmą, lyg būčiau gimusi iš naujo. Angliškąjį kelią ėjau viena. Kelyje sutikau dar keletą piligrimų, bet kartu nėjome. Šis kelias su stačiais kilimais ir nusileidimais. Kai kuriomis dienomis jį apsunkindavo oro sąlygos: stiprus vėjas ir pliaupiantis lietus, o pasislėpti nors trumpam nebuvo kur. Lijo ir vėjas siautėjo iki paskutinės  dienos Kelyje. Ir mano nuostabai, likus vos trims kilometrams iki tikslo, tamsūs debesys staiga pradėjo sklaidytis, vėjas nurimo, o mano širdis pradėjo stipriau plakti. Užliejo begalinė džiaugsmo banga, kad įveikiau blogą orą, kad esu jau čia pat. Ėjau ir šypsojausi, į dangų vis iškeldama ėjimo lazdas lyg pergalės ženklą. Kai pasiekiau Santiago aikštę parklupau prieš Katedrą ir leidau emocijoms lietis. Buvo taip gera klupėti paskendus savo išgyvenimuose, kad nesinorėjo niekur eiti, o tik būti ten kuo ilgiau ir mėgautis palaimos jausmu. 

Tas jausmas, kai pasieki kelionės tikslą ir kai išgyveni didžiausią piligrimystės stebuklą! Violeta Harvey priešais Šv. Jokūbo katedrą, kurią pasiekė eidama sunkiuoju angliškuoju keliu.
Tas jausmas, kai pasieki kelionės tikslą ir kai išgyveni didžiausią piligrimystės stebuklą! Violeta Harvey priešais Šv. Jokūbo katedrą, kurią pasiekė eidama sunkiuoju angliškuoju keliu.

Piligrimo tikslas yra ypatingų Dievo malonių vietos, tačiau kelias į jas yra piligrimystės didžioji prasmė, unikalus susitikimas su Dievu. Kokių jausenų dar išgyvenote savo piligriminėse kelionėse? Gal būt patyrėte kažkokių ypatingų Dievo Malonių?

Nežinau ar Kelyje patyriau kažkokių Dievo Malonės ženklų, bet esu visgi  linkusi tikėti, jog taip. Einant antrąjį, angliškąjį kelią, kurį skyriau Anapilin išėjusiems artimiesiems, vieną dieną atsidarė širdies prisiminimų skrynelė ir visi praeities vaizdiniai iškilo į paviršių: jie buvo tokie gyvi, tokie aiškūs, kad nejučia pajutau sudrėkusius  skruostus. Staiga pakilo stiprus vėjas, sūkuriu apsisuko  nugairindamas mano veidą ir nuošluostydamas ašaras. Tai buvo taip staiga, tiesiog akimirkos šuoras, kuris truko vos vieną minutę.  Ir vėl širdyje tapo  ramu, o aš negalėjau nesišypsoti. 

Suprasti kokia didžiulė dovana yra Gyvenimas

Jus keliavote viena? Ar tai yra saugu, ypač moteriai?

Manęs dažnai klausdavo: ar nebijojai viena eiti? Kaip minėjau, eidama pirmąjį kelią nebuvau niekada viena, visuomet netoliese būdavo kitų piligrimų. Antrąjį kelią buvau viena. Taip, buvo akimirkų, kai apimdavo nejaukumo jausmas, ypač, kai reikėdavo eiti per miškus, o jų gausu angliškame kelyje. Įtikindavau save, kad viskas bus gerai, kad turiu žingsniuoti į priekį ir negalvoti apie tai. Tačiau esu girdėjusi, jog pasitaiko nemalonių nutikimų piligrimėms, einančioms vienoms, kai moterimis norėjo pasinaudoti, bet tai būna labai labai retai. Labiau reikėtų iš tiesų saugotis vagišių. Jų, deja, pasitaiko ir tarp piligrimų.

Violeta linkusi tikėti, jog eidama šv. Jokūbo keliu patyrė ne vieną Dievo malonę.
Violeta linkusi tikėti, jog eidama šv. Jokūbo keliu patyrė ne vieną Dievo malonę.

Ką patartumėte ir palinkėtumėte einantiems pirmą kartą Šv. Jokūbo keliu?

Pirmiausia – patogi avalynė. Yra daugybė patarimų, kokius batus mūvėti, tačiau būtina atminti, kad kiekvienas žmogus yra individualus: kas tinka vienam, nebūtinai tai tiks kitam. Antra – gerai apgalvoti kuprinės turinį, nes ją reikės nešti kiekvieną dieną. Dauguma piligrimų intensyviai ruošiasi kelionei iš anksto, kasdien nueidami po 15–20 km ir nešdami ant pečių kuprinę. Kai žmonės man sako: nežinau, ar man reikia eiti, nes nematau reikalo, atsakau: neikite. Aš esu tikra, kad turi jausti pašaukimą išeiti į Kelią. Tikra ir tuo, kad Kelias nenuvilia nei vieno: jis ne tik praturtina pažintimis, susitikimais, įdomiais pokalbiais, bet jis taip pat išvalo žmogaus sielą, suteikia jėgų, apdovanoja  dvasinio pakylėjimo džiaugsmu. Šis Kelias turi stebuklingą trauką –  kartą išėjęs į piligriminę kelionę ir pasiekęs tikslą, nežinai, kaip sugrįžti į įprastą gyvenimą, nes mintys sukasi  vėl apie išėjimą į Kelią. Ir aš nesu išimtis. 

Abejojantiems savo jėgomis aš linkiu nugalėti savo dvejones ir išdrįsti leistis į kelionę. Palinkėčiau kiekvienam pajusti dvasinio pakylėjimo džiaugsmą, pasinerti į apsivalymo tyrumo gelmę, pajusti, kokia didžiulė dovana yra Gyvenimas.     

Piligrimystės liudijimas piligrimo pase.
Piligrimystės liudijimas piligrimo pase.

Ir turbūt didžiulė dovana to Gyvenimo kelyje sutikti žmonės, kurie  juk ne šiaip atsiranda mūsų akiratyje?

Jie visi lyg paslaptingi angelai. Norėčiau paminėti prancūzą piligrimą, kurį sutikau nakvynės namuose pačią pirmąją savo piligrimystės dieną. Virtuvėlėje sėdėjome keliese ir gurkšnojome vyną, o jis tyliai, griežtu veidu ruošė sau maistą. Pakalbinome, pasiūlėme vyno taurę, bet jis nerodė jokio noro būti draugiškas ir bendrauti, kažką tyliai pasakė ispaniškai. Tuomet pakalbinau jį ispaniškai, ir mano nuostabai jis maloniai pradėjo bendrauti. Tokio keisto žmogaus nebuvau sutikusi. Ištįsa paslaptis. Po keturių dienų mes vėl susitikome kelyje, kituose pilgrimų nakvynės namuose. Tąkart mano pėdos buvo nusėtos pūslėmis ir aš pirmą kartą gyvenime verkiau iš nevilties. Tada visai rimtai pradėjau dvejoti, ar pavyks man nueiti iki Santiago miesto. Dėkui mano vyrui, kuris siųsdamas man žinutes įkvėpė drąsos ir labai palaikė morališkai. Būtent tą vakarą prancūzas bendravo tik su manimi, davė patarimų, kaip saugoti kojas. Jis buvo kitoks nei visi, nenorėjo žmonių minios, norėjo išskirtinai būti vienas. Jis net nemiegodavo su visais piligrimais, o susirasdavo atokesnį kampą, kad jo niekas netrukdytų. Man tada jis pasiūlė vakarienę, kurią pats pagamino (beje, tai buvo skaniausias patiekalas anoje piligriminėje kelionėje), o vėliau prieš eidamas miegoti pranešė, kad nuo rytojaus pradeda Žiemos piligriminį kelią, apie kurį aš būtent pirmą kartą ir sužinojau iš šio  paslaptingojo prancūzo. Jau dabar žinau, kad kitas mano kelias bus Žiemos kelias. Tyliai sau daviau priesaiką, kad būtinai turiu jį nueiti. Jau dabar laukiu, kada tai įvyks. Mintyse vis dėkoju paslaptingajam prancūzui už šią žinią. Norėčiau paminėti ir dar vieną kelyje sutiktą piligrimą. Tai buvo švedas. Laukėme eilėje gauti piligriminiame pase Kelio antspaudą. Jis išėjo parūkyti, palikęs kuprinę. Eilei pajudėjus, norėjau jo kuprinę, pernešti į eilės priekį. O, Dangau, – negalėjau jos pakelti. Pasirodo, švedas eidamas Šv. Jokūbo keliu rinko pakelėje rastus jam patikusius akmenis! Apibendrindama šį atsakymą į jūsų klausimą, galiu pasakyti viena, kad kiekviena diena Kelyje yra neįkainojama patirtis, o kiekvienas sutiktas žmogus – gyva istorija. 

Kuo ypatinga ši kelionė, nuo kitų Jūsų aplankytų Europos vietų vietų?

Ji ypatinga tuo, jog tai piligriminė kelionė. Į visas vietas nuvyksti juk kažkokiu transportu, o čia eini lietui merkiant, vėjui  šėlstant, saulei kepinant, dulksnai dvelkiant. Piligriminė kelionė yra su niekuo nesulyginamas potyris, kurį išgyveni individualiai.