CENTRAS - Kultūra - Kiekvienas vaikas turi jaustis laimingu – pokalbis su 2015 m. JAV LB Švietimo tarybos ,,Gintarinio obuoliuko” laureate Neringa Willis, „Genio” lituanistinės mokyklos San Francisco, CA, mokytoja
Mokytoja su savo mokiniais. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Kiekvienas vaikas turi jaustis laimingu – pokalbis su 2015 m. JAV LB Švietimo tarybos ,,Gintarinio obuoliuko” laureate Neringa Willis, „Genio” lituanistinės mokyklos San Francisco, CA, mokytoja

Neringa Willis.
,,Genio” lituanistinės mokyklos (San Francisco, CA) mokytoja, 2015 metų ,,Gintarinio obuoliuko” laureatė Neringa Willis.

Laima Apanavičienė.

– Sveikiname su gražiu JAV LB Švietimo tarybos apdovanojimu – ,,Gintariniu  obuoliuku”. Koks jausmas apėmė išgirdus, kad šis apdovanojimas atiteko Jums?

– Sunku buvo patikėti. Perskaičiau elektroninį sveikinimo laišką kelis kartus. Įsitikinau, kad mano akys manęs neapgauna. Paskui apėmė laimės ir džiaugsmo jausmas. Žinoma, didžiulis pasididžiavimas savimi, kad tarp nuostabių, talentingų ir atsidavusių mokytojų apdovanojimas atiteko man.

– Papasakokite šiek tiek apie save: kuo užsiimate, kokia veikla domitės, kur dirbate? Kaip atsiradote JAV?

– Į JAV atkeliavau prieš 15 metų dirbti amerikiečių šeimoje pagal ,,Aupair” programą. Pasibaigus pirmiems metams sutikau savo dukrytės tėtį, sukūrėme šeimą. Dukrytei paaugus turėjau apgalvoti, kuo aš norėčiau dirbti. Vėlgi pasirinkau, kas mane labai traukė – darbą su vaikais. Baigiau ikimokyklinio ugdymo kursus koledže ir įsidarbinau Montessori mokyklėlėje. Man Montessori filosofija labai prie širdies, mat mama buvo Montessori auklėtoja Lietuvoje. Be šeštadieninės lietuvių mokyklėlės dirbu Montessori mokytoja su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Kai lieka laisvo laiko, jį leidžiu su dukryte gamtoje prie vandenyno arba lipant į kalnus.

– Ar mokytojos profesiją pasirinkote todėl, kad nuo mažens žaisdavote ,,mokyklą”?

– Galima sakyti, kad iš dalies taip. Patiko žaisti „mokyklą”. Tai buvo vienas iš mano ir mano sesutės mėgstamiausių žaidimų. Mes netgi turėjome tikrą mokytojos dienyną, kuriame rašydavome ne tik pamokos planus, pažymius, bet ir pastabas. Aš augau apsupta jaunesnių pusseserių ir pusbrolių, kuriuos nuolat pasisiūlydavau prižiūrėti. Mano mama dirbo lopšelyje-darželyje auklėtoja, tai nuo mažens daug laiko praleisdavau jos grupėje žaisdama su vaikais ir stebėdama mamą. Vėliau, kai buvo laikas pasirinkti savo gyvenimo kelią pasirinkau pedagogines studijas Klaipėdos pedagoginiame universitete. Tai buvo tarsi natūralus mano pomėgių tęsinys. Dabar net sunku įsivaizduoti save turint kitokią profesiją.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs pradėjote dirbti ,,Genio” mokykloje?

– Apie „Genio” lituanistinę mokyklą išgirdau iš draugės. Mat ji ką tik buvo pradėjusi joje mokytojauti ir paklausė, ar aš nenorėčiau vesti savo dukrytės. Mes apsilankėme mokykloje ir mums patiko. Mano dukrytė pradėjo ją lankyti, o aš kai kada pavaduodavau klasėje. Taip nutiko, kad tais metais teko nemažai pavaduoti, tad ruošiausi pamokoms, pradėjau pažinti kitas mokytojas ir direktorę. Mokslo metų pabaigoje direktorė pasiūlė kitais mokslo metais dirbti mokytoja. Aš sutikau, nes norėjau, kad mano vaikas ir toliau mokytųsi lietuvių kalbos, susipažintų su Lietuvos kultūra ir papročiais ir užmegztų draugystes. Be to, laukti, kol pasibaigs pamokos, buvo gana nuobodu, o darbas su mokiniais buvo įdomus ir linksmas. „Genio” mokykloje mokytojauju jau penkerius metus.

– Ar turite įsimintiniausių įvykių, nutikusių mokykloje?

– Na, kad tokių įvykių nėra nutikę. Bet viena iš linksmesnių akimirkų, kai mokinukai po pamokos prieina ir pasako, kad jiems ta pamoka labai patiko. Šiais metais aš užklausiau vaikų, kas jiems patinka, tai visi nusprendė, kad pamokos, mokytojos ir draugai. Buvo tikrai smagu. Vieną kartą vaikai pasiūlė namų darbų užduotį. Pamokos metu mes kalbėjome apie pasakas ir jas kūrėme, tad vaikai nusprendė, kad jie atsineš lietuvišką knygutę ir ją prieš klasę kitiems vaikams perskaitys. Tai buvo didelis pasisekimas, ir vaikai su džiaugsmu skaitė savo atsineštas knygas.

– Ar reikalingos lituanistinės mokyklos?

– Manau, kad lituanistinės mokyklos ne tik reikalingos, bet ir būtinos. Mokyklos teikia ne tik lietuvių kalbos žinias, perteikia Lietuvos kultūrą ir papročius, bet ir suteikia bendruomenės jausmą. Gyvenant toli nuo Lietuvos, mokyklos bendruomenė yra lyg maža Lietuvos dalis. Tėveliai turi galimybę lietuviškai pabendrauti, o vaikučiai – plėsti lietuvių kalbos žinias ir sužinoti, kas yra tas kraštas, apie kurį tėveliai ir močiutės kalba.

– Kaip galvojate, nuo ko priklauso lituanistinio švietimo sėkmė?

– Manau, kad lituanistinio švietimo sėkmė priklauso nuo visų mokyklų vieningumo, mokytojų atsidavimo ir noro tobulėti, mokinukų, ir, žinoma, jų tėvelių visapusiškos paramos ir motyvacijos suteikimo mokytis.

– Ne paslaptis, kad silpnoji lituanistinių mokyklų pusė – mokymo programa ir specialistai. Kaip jūsų mokykloje sprendžiama ši problema?

– Mūsų mokyklos mokytojos dalyvauja seminaruose, rengiamuose įvairiose lituanistinėse mokyklose. Gauta medžiaga, idėjomis grįžę iš konferencijų dalijasi su bendradarbiais. Mes semiamės žinių ne tik iš kitų mokyklų, bet ir vieni iš kitų. Keletą kartų per metus vyksta mokytojų susitikimai, kur aptariame mokyklos reikalus, programą ir vaikų mokinimosi lygį. Mokytojos visada ieško naujų idėjų, būdų, kaip sudominti vaikus.

– Su kokiais sunkumais pati susiduriate dirbdama lituanistinėje mokykloje?

–  Manau, vienas iš sunkumų yra skirtingi vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygiai. Klasėje yra vaikai, kurie puikiai kalba ir supranta lietuviškai, kiti vaikai supranta tik truputį kalbos ir gali pasakyti tik kelis pavienius žodžius. Ruošiantis kiekvienai pamokai iškyla dilema, kaip pristatyti ir pravesti pamoką, kad vaikai, kurie labai mažai supranta lietuviškai, sugebėtų suprasti ir kažkiek įsisavinti naują medžiagą, ir nieko nesuprasdami neišdykautų. O vaikai, kurie puikiai supranta lietuvių kalbą, įgautų naujų žinių ir plėstų jau žinomą informaciją, ir tuo pačiu nenuobodžiautų. Kitas sunkumas yra nežinojimas, kokius vadovėlius naudoti, kad tiktų skirtingų lygių vaikams.

– Ar neskaudu, kai išgirstate iš savo pažįstamų, kad lietuvių kalba nereikalinga. O gal tokių pažįstamų neturite?

– Man džiugu, kad tokių pažįstamų neturiu. Visi vertina, kad žinau kitą nei anglų kalbą, o ypatingai, kad lietuvių kalbos mokinu savo dukrytę. Atvirkščiai, visi draugai išvardina tik kitos kalbos mokėjimo pliusus. Taip, lietuvių kalba nėra viena iš pagrindinių kalbų, kuriomis būtų galima susikalbėti beveik visame pasaulyje, bet lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba ir ją svarbu išlaikyti bei perduoti kitoms kartoms. Be to, lietuvių kalba yra labai graži.

– Geras mokytojas – tas, kuris geba savo mokiniams būti ne tik mokytoju, bet ir draugu. Sutinkate ar ne? Jei taip, kodėl?

– Taip, sutinku. Vaikai geriau mokysis ir bus daug linksmiau, kai mokytojas sugebės nusileisti iki vaikų lygio ir pajuokauti, pasijuokti. Žinoma, viskam yra riba. Geras mokytojas sugeba tą ribą nubrėžti. Klasėje mes ir pasijuokiame, ir paišdykaujame, bet kartu ir labai rimtai dirbame. Vaikai daug atviriau kalba ir nebijo pasisakyti. Atėję į klasę jie ne tik dalijasi savo pasiekimais, bet ir rūpesčiais.

– Kada jaučiatės laiminga?

– Mokykloje po ypatingai pasisekusios pamokos, kai iš vaikų veidų matau, kad jiems pamoka patiko ir jie tikrai kažką parsineš namo. Kai tėveliai prieina ir pasako, kad jų vaikas kažką lietuviškai pasakė – man tai viena iš džiaugsmingiausių akimirkų. Tai laikas, kai visas vargas – kėlimasis anksti šeštadienio rytais, ilgas vairavimas, pamokų ruošimui praleistas laikas – atsiperka.

– Kokie jūsų ateities planai mokykloje? Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai?

– Aš ir toliau ketinu mokytojauti „Genio” mokykloje. Manau, kad kiekvienas vaikas, neatsižvelgiant į jo žinių lygį, turi būti priimtas ir pripažintas. Mokykloje ir pamokose turi būti juoko, žaidimų, dainų, susibūrimų ir, žinoma, rimto darbo. Kiekvienas vaikas turi jaustis laimingu.

– Ko palinkėtumėte savo kolegoms ir mokiniams?

– Ištvermės ir kantrybės ir, žinoma, nepasiduoti. Juk būna dienų, kai pagalvoji, na kam čia man reikia tiek vargti, bet būna ir dienų, kai visas vargas yra net su kaupu atlygintas. Tai gyvenkime tomis džaugsmingomis dienomis ir akimirkomis. Na, o mokiniams taip pat palinkėčiau kantrybės. Lietuvių kalba yra gana sunki ir kartais norisi pasiduoti, bet, išmokus vieną kalbą, bus lengviau išmokti kitas.