Kino juostoje įamžintas balsas

Virginija Petrauskienė.

Geriausias JAV gyvenantis lietuvių kilmės operos solistas, lietuviškos tapatybės nepraradusi pasaulinio lygio garsenybė, įspūdingo balso savininkas, antrasis Fiodoras Šaliapinas – taip Čikagoje gyvenantį 86-erių metų dainininką Arnoldą Voketaitį apibūdina muzikologai ir muzikos kritikai.

Ar teisingi šie specialistų žodžiai, galėjo nuspręsti patys žiūrovai, birželio 10 dieną susirinkę į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Čia įvyko Lietuvoje gyvenančios režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo apie A. Voketaitį „Prisimenu motinos balsą” premjera.

„Nelyginkit manęs su Šaliapinu. Mano balsas ne ‘šaliapiniškas’, o lyrinis bosas baritonas, tiksliau chante bass, – pataiso įsismarkavusius gerbėjus pats A. Voketaitis.

A. Marcinkevičiūtės filmas – tarsi savotiška žymiojo boso-baritono karjeros retrospektyva. Filmo rodymą ne kartą pertraukė žiūrovų plojimai. Filme A. Voketaitis dainininkas – žavus, išdykėliškas, plastiškas. Jis ne tik apdovanotas ypatingu balsu, bet ir puikiu aktoriniu talentu.

Prieš 16-ka metų karjerą baigusio dainininko balsas saugomas archyviniuose operų vaizdo įrašuose. Filme skambėjo nemažai A. Voketaičio atliekamų partijų iš įvairiose pasaulio scenose pastatytų operų. Tarp jų ir didžiąją šlovę solistui atnešusio Don Quichotte partija. 1980 metais Jules Massenet „Don Quichotte” buvo pastatytas Mexico teatre „Bellas Artes”. Tąsyk po premjeros apie lietuvį prabilo didžiausi Amerikos laikraščiai.

Apie A. Voketaitį, kaip muzikos atlikėją, asmenybę, draugą ir lietuvių tautos atstovą, atskirtą nuo savo šalies, filme kalba muzikologai Danutė Petrauskaitė, Vaclovas Juodpusis, pianistė Mūza Rubackytė, Voketaičio šeimos draugai Algimantas ir Alė Kėželiai, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Beje, jis 2009 metais A. Voketaičiui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių.

Šį garbingą ženklą įsisegęs į švarko atlapą A. Voketaitis atėjo į premjerą. Jį atlydėjo žmona Nijolė. „Didžiuojuosi, kad apie mane sukurtas filmas. Jeigu dabar dar būtų gyvi mano tėvai ir brolis, jie taip pat būtų laimingi”, – sakė dainininkas. Jo gyvenime buvo svarbios dvi moterys: motina, iš kurios paveldėjo nuostabų balsą ir žmona, kurią laiko savo didžiąja mūza. Beje, savo būsimąją žmoną gražuolę Nijolę Lipčiūtę jis sutiko per vakarienę po Lietuvių Operos Čikagoje  pastatymo „Gražina” premjeros. Tą patį vakarą pakvietė ją į Operos pokylį.

Savo muzikinę karjerą A. Voketaitis pradėjo 1956 metais tarnaudamas JAV armijoje. Su kariniu ansambliu dalyvavo įvairiuose pasirodymuose ir talentų konkursuose. Vėliau mokėsi klasikinio dainavimo pas šios specialybės mokytojus, iš kurių didžiausią įtaką jo dainavimui padarė Elda Ercole. Praėjus metams nuo pasirodymų ir konkursų su armijos ansambliu, A. Voketaitis debiutavo profesionalioje New York City Opera.

Pasak muzikologo V. Juodpusio, per beveik 50 savo solinės karjeros metų A. Voketaičio repertuarą papuošė visos pagrindinės operų boso – baritono partijos, net 135. Tarp jų puikuojasi Mefistofelis, Mėlynbarzdis, Don Juan, Don Fernando, Don Basilio, Don Quichotte… Jo balsas ne kartą skambėjo didžiausiose Amerikos ir Europos scenose.

Į premjerą Balzeko muziejuje iš Lietuvos atvyko ne tik režisierė A. Marcinkevičiūtė, bet ir muzikologė D. Petrauskaitė. Žiūrovams buvo pristatytas ir Čikagoje gyvenantis Arvydas Reneckis. Buvęs Amerikos lietuvių televizijos įkūrėjas ir vadovas yra filmo idėjos autorius. Jis taip pat padėjo režisierei suskaitmeninti kai kuriuos anksčiau darytus filmo įrašus.

Filmo kūrimas užtruko 10 metų. Per tą laiką dėl daugelio priežasčių teko daryti kelerių metų pertrauką. Tik gavusi iš ministerijos pinigų, skirtų filmo kūrimui, ir profesionalią kamerą, A. Marcinkevičiūtė tęsė pradėtą darbą.

„Mes su Agne susirašinėjome elektroniniu paštu ir vienas kitam išsiuntėme tūkstančius elektroninių laiškų. Reikėjo daug ką suderinti”, – prisiminė A. Voketaitis.

Į premjeros pradžią atvykęs Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas apgailestavo, kad A. Voketaitis negalėjo gyventi ir kurti Lietuvoje. „Kokia dabar būtų Lietuva, jeigu joje būtų gyvenę visi tie, kurie ne savo noriu ją paliko?”, – svarstė konsulas.

Beje A. Voketaitis iki šiol mažai buvo žinomas savo tėvų gimtinėje. „Kai pirmą kartą aplankiau Lietuvą, negalėjau suprasti, kaip mano tėvai galėjo palikti tokią gražią šalį”, – sakė dainininkas. Jis supranta lietuviškai, tačiau lengviau mintis reiškia jam įprasta anglų kalba. Bet JAV lietuvis nepakeitė savo sunkiai amerikiečių tariamos pavardės – nors tą padarė ne vienas jo kartos lietuvis.

Konsulo mintį apie emigrantus vėliau pratęsė rež. A. Marcinkevičiūtė. Jos nuomone, reikia skubėti kuo greičiau užfiksuoti ir įamžinti emigracijoje gyvenančių Lietuvių istorijas. Nes nemažai menininkų ir kūrėų, ar Lietuvos išeivijos kultūriniame gyvenime svarbių darbų nuveikusių asmenybių tyliai pasitraukia į nebūtį.

Simboliška, bet filmo „Prisimenu motinos balsą” premjera įvyko Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kur 1989 metais A. Voketaitis buvo paskelbtas ir apdovanotas kaip „Metų žmogus”.