Knyga apie didžiulius Amerikos lietuvių darbus Lietuvai

Algis Vaškevičius.

Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lie­tuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.”. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietu­voje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nu­vei­kė už Atlanto gyvenantys lietuviai. Tokią knygą, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų sukakčiai profesoriui pasiūlė parašyti Draugo fondo pirmininkė Marija Remienė. Siūlome skaitytojams pokalbį su jos autoriumi prof. Juozu Skirium apie naująją knygą, kuri jau netrukus bus pristatyta Lietuvoje. 

Apie ką rašoma šioje knygoje ir kam ji yra skirta?

Knygoje bandoma aptarti plačios Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių veiklos vieną sritį – paramą ir darbus Lietuvos valstybei, jos gyventojams per pastarąjį šimtmetį. Deja, aš galėjau tik trumpai aprašyti įvairių organizacijų, draugijų ir pavienių asme­nų pastangas padėti savo Tėvynei. Į tuos darbus žvilgtelėjau per tris lai­kotarpius: 1918–1940 m., 1940–1990 m. ir 1990–2018 metus. Išeiviai naudojo ir naudoja pačias įvairiausias paramos formas: finansinę – pinigines aukos, perlaidas; ekonominę – bandymas su savo kapitalu ir patirtimi įsilieti į Lie­tuvos ūkį; pašalpinę – siunčiami daiktai, pramoninės prekės, maisto produktai, vaistai ir pan.; propagandinę – demonstracijos, mitingai, pasi­sa­kymai spaudoje, per radiją ir televiziją; politinę – susitikimai su JAV prezidentais, senatoriais ir Kongreso atstovais Lietuvos klausimu; kultūrinę – meno dirbinių dovanojimas Lietu­vos muziejams, knygų – bibliote­koms, organizacijų ir žymių išeivijos veikėjų dokumentų rinkinių perdavimas archyvams. Pagaliau JAV lietuviai profesoriai ir mokytojai talkino Lietuvos švietimui. O kur dar mūsų tautiečių paaukotas laisvalaikis dalyvaujant įvairiuose tautiniuose rengi­niuose ir ypač savanoriaujant – ren­kant aukas, pakuojant daiktus siuntimui į Lietuvą ir pan. Todėl ir knygos pavadinime atsirado platesnė sąvoka „darbai” vietoj „parama”.

Tenka pastebėti, kad išeivijos pa­rama Lietuvai praktiškai yra terra incognita mūsų tautiečiams Tėvynėje ir net pačioje Amerikoje. Dabar jau šios knygos pagalba yra galimybė atskleisti JAV lietuvių konkrečius darbus Lietuvai per visą šimtmetį, Lietuvos valdžios dėmesį išeivijai. Tikiuosi, kad knyga skaitytojui duos konkretų Lietuvos ir JAV lietuvių ryšių vaizdą, ji turėtų išsklaidyti abejones, ar tie ryšiai yra reikalingi, ar abipusiai naudingi. Tuo pačiu ši knyga – tai mano, kaip mokslininko padėka visiems tautiečiams užsienyje, kurie visuomet mintyse buvo Lie­tuvoje, kurie išgyveno dėl jos, kurie materialiai ją rėmė ir kovojo dėl jos.

Kas buvo sunkiausia ir sudė­tingiausia rašant naująją knygą?

Sunkiausia buvo ją pradėti rašy­ti. Kai gerb. Marija Remienė, Draugo fondo pirmininkė 2014 metais man pasiū-lė imtis šio projekto, pradžioje aš labai suabejojau. Suabejojau dėl to, ar pavyks vienoje knygoje aprašyti ir atskleisti JAV lietuvių paramą Lietu­vai per šimtą metų; paramą, į kurią buvo įtraukta dešimtys išeivijos orga­nizacijų, šimtai draugijų, tūkstančiai mūsų tautiečių Amerikoje. Juo labiau kad 1990–2018 m. laikotarpis buvo mokslininkų dar netyri­nėtas, neaprašytas, man nežinomas. Pusę metų svarsčiau, kaip galėtų at­rodyti planuojama knyga. Ir iki šiol aš, prisipažinsiu, dar negaliu patikė­ti, kad pavyko šį didžiulį darbą atlikti.

Rašant man nuoširdžiai talkino išeivijos žinovai – mano recenzentai: dr. Vitalija Stravinskienė, knygos apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenę autorė, dr. Dalia Cidzikaitė – JAV LB atstovė Lietuvoje ir buvusi „Draugo” redaktorė, dr. Ramūnas Kondratas – JAV lietuvių istorikas ir buvęs visuo­menininkas. Redagavimo sunkumus atliko Audronė V. Škiudaitė, nuolati­nė „Draugo” bendradarbė. Prie ma­keto daug darbavosi dailininkė Lai­ma Zulonė. Knygą parengė leidykla „Savas takas”. O kiek dar sulaukiau laiškų, nuotraukų iš tautiečių Ame­rikoje… Mano talkininkams tariu AČIŪ!

Rašydamas knyga apgailestavau, kad galiu tik „pajudinti” JAV lietuvių organizacijų, draugijų, fondų, net atskirų asmenų (ir tai ne visų) veiklą. Dokumentų ir kitos medžiagos analizė rodė, kad jų veikla apčiuopiama ir reikšminga – verta platesnių apra­šymų. Išeivių organizacijų istorijos ateityje, esu įsitikinęs, sulauks giles­nių studijų mokslinių straipsnių ir knygų formoje. Jie įamžinimo tikrai nusipelnė.

Kaip trumpai įvardintumėte tą paramą Lietuvai, kurią jai su­teikė Amerikos lietuviai?

Lietuvai ir jos žmonėms ši parama iš užsienio tam tikru laikotarpiu dažnai buvo vienintelė (ypač atkuriant Lietuvos valstybingumą XX a. pradžioje ir pabaigoje). Išeivija vi­suomet buvo pirmoji, ištiesusi pagalbos ranką. Ši parama, jutau, nuoširdi ir turinti tikslą padėti savo Tėvynei, savo artimiesiems, be jokios grąžos. Išeivijos tautinis idealizmas nusverdavo materialinius išskaičiavimus. Manau, taip bus ir ateityje.

Ar rašant knygą buvo netikėtų atradimų? Kas Jus patį nustebino?

Mane nustebino mūsų tautiečių paramos mastai, savanoriškas talki­ninkavimas. Ir jokiais būdais neprie­vartinis darbas Lietuvai, jos žmo­nėms, ne tik savo artimiesiems Tėvy­nėje. Man ir anksčiau buvo žinoma ta paramos tradicija. Bet kad tokie kie­kiai daiktų ir pinigų buvo surenkami kaip auka, kad minios žmonių po darbų arba laisvadieniais talkinin­kaudavo paruošiant siuntinius, pildant talpintuvus Lietuvai, kelia pa­sigėrėjimą ir pagarbą. Visapusė išei­vijos parama per šimtmetį skaičiuojama milijardais dolerių. Ar tai gali nestebinti?!

Kitas mane nustebinęs dalykas, netikėtas atradimas – tai, kad į tokią gausią labdaringą veiklą tėra įsitraukusi tik dalis (net ir nedidelė) lietuvių išeivijos Amerikoje. Tą faktą ne kartą yra pažymėję ir patys JAV lietuvių veikėjai. Puikus to (vienas iš daugelio) pavyzdys – Lietuvių Fon­das. Remiantis 2018 m. LF leidiniu „Liepsna” matome, kad beveik 40 mln. dolerių sukaupė tik 8 119 fondo narių (!!!), o mes dažnai mėgstame pažy­mė­ti, jog JAV gyvena iki 1 milijono lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių. Taigi, kokios dar lietuvių potencinės galimybės pačioje Amerikoje neišnaudotos! Būtina ieškoti galimybių įtraukti „užmirštus” pirmųjų bangų mūsų tautiečių palikuonis į lietuvišką veiklą.

Susitikus su vyresnio amžiaus JAV lietuviais dažnai tenka išgirsti nusiskundimų, kad naujieji lietuviai nedalyvauja lietuviškoje veikloje, ne­aukoja, nesilanko bažnyčioje ir tau­tinėse šventėse. Bet mano stebėjimai, surinkta medžiaga rodo, kad ir naujieji lietuviai po truputį įsitraukia į labdaringus renginius, leidžia savo vai­kus į lituanistines šeštadienines mokyklas, dalyvauja kultūrinėje veik­loje. Geras pavyzdys – tokios naujųjų lietuvių organizacijos kaip „Ala­tėja”, „Čikagos mamų klubas”, „Rotary” ir kt. Aš sakiau ir sakysiu, kad ir anks­tesnių kartų išeivija ne visa aukojo ir dalyvavo lietuviškoje veikloje. Nau­jieji lietuviai laikui bėgant labiau ir labiau įsitrauks, nes ir juos veikia tos senos labdaros, aukojimo tradicijos. Jeigu, neduok Dieve, kas nors su mū­sų Lietuva vėl atsitiktų – garantuoju, pamatytume ir jų stiprų aktyvumą, visokeriopą gausią paramą Tėvynei.

Išeivijos temas nagrinėjate jau tikrai seniai. Kaip apibūdintu­mė­te lietuvį išeivį Amerikoje bėgant metams?

Taip, prie lietuvių išeivijos temos dirbu jau daugiau kaip 35 metai. Per tuos metus susikaupė daug medžiagos. Analizuojant „grynorių”, „dipu­kų” ir naujųjų lietuvių, vadinamų „tarybukais” gyvenimus, jų požiūrį į Lietu­vą, į savo gyvenimą Amerikoje, formavosi tam tikras supratimas „kas tas mūsų lietuvis išeivis užsie­nyje”. Tai koks tas mūsų tautietis? Tai su­dėtingas klausimas, nes žmo­nės vi­sur yra labai skirtingi savo charakteriu, nuostatomis, pagaliau vizijo­mis. Bet galima būtų labai abstrakčiai pasakyti, kad lietuvis Amerikoje, bėgant metams, po tru­putį amerikonėja, bet širdyje visuo­met išlaiko jausmą savo arba savo tė­vų, senelių Tėvynei Lietuvai. Tai yra, drįsčiau pasakyti, mums Lietuvoje labai svarbus reiškinys, kurį turėtume branginti ir skatinti. Skatinti visais lygiais – nuo asmeninių ryšių iki valstybės politikos.

Knygos tema yra labai plati. Kokiais šaltiniais naudojotės, kur ieškojote informa­cijos?

Šaltiniai patys įvairiausi. Per savo mokslinės veiklos metus kaupiau dokumentinę medžiagą iš JAV ir Lietuvos archyvų. Pasaulio lietuvių archyve prie Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje darbavausi penkių ilgalaikių stažuočių metu; trys vizitai po keletą savaičių Ame­rikos lietuvių kultūros archyve Put­na­me; rinkau medžiagą S. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Teko lan­kytis ir JAV nacionaliniame archyve Washingtone. Lietuvos centriniame valstybės archyve peržiūrėta ir su­rinkta medžiaga iš Lietuvos pasiun­tinybės Washingtone, Lietuvos genera­linio konsulato New Yorke ir konsulato Čikagoje gausių fondų. Juose be galo daug vertingos dokumentinės medžiagos apie JAV lietuvius. Me­džiaga buvo renkama Vilniaus universiteto, Nacionalinėje Martyno Mažvydo vardo ir Mokslo akademijos Vrublevskių vardo bibliotekų rank­raščių fonduose. Lankiausi ir rinkau medžiagą Klaipėdos universiteto bibliotekoje, kur saugomas didžiulis ko­lekcionieriaus dr. Kazio Pemkaus padovanotas archyvas. Dirbau Šiau­lių universiteto bibliotekoje, rinkda­mas medžiagą iš Jono Šliūpo archyvo, kurį universitetui dovanojo jo sūnus Vytautas Šliūpas. Visa ta medžiaga – tai tūkstančiai iki tol dar mokslininkų neanalizuotų dokumentų.

Turiu surinkęs beveik visus mano darbui reikalingus publikuotus leidinius (monografijas, studijas, straipsnius, dokumentų rinkinius), skirtus JAV lietuvių istorijai. Tai leidiniai (susidarė nemaža asmeninė bibliotekėlė) parengti ir išleisti Ame­rikoje ir Lietuvoje. O kur dar mūsų išeivių prisiminimai, parašyti ir asmeniškai pokalbiuose papasakoti. Visa tai reikėjo išstudijuoti ir rašant knygą atsirinkti kas būtina.    

Be to, drąsiai sakau, kad išeivijos tyrinėtojui nepakeičiamas šaltinis – JAV lietuvių spauda. Tai unikali me­džiaga, nes ji nepatyrė išorinės cenzūros, kaip Lietuvoje. Čia gana laisvai dėstoma redakcijos ir skaitytojų pozicija, gausu diskusinių straipsnių, informacijos, įvairių komentarų apie JAV lietuvius ir jų veiklą. Išeivijos laikraščiai ir žurnalai – tai užsienio lietuvių gyvenimo savotiš­kas archyvas. Be jo apsieiti neįmanoma. Rašant knygos trečiąją dalį, apimančią 1990–2018 metus, kai dar archyvų nepasiekė išeivijos veiklos visi dokumentai, ypač reikšmingas, tiesiog nepakeičiamas šaltinis man ir buvo didieji laikraščiai – „Draugas” ir „Amerikos lietuvis”. Redakcijų vadovybė maloniai leido man naudotis spaudinių PDF variantu, jų su­kauptu spaudos archyvu. Tai, be jokios abejonės, man palengvino dar­bą, renkant medžiagą. Už tai jiems nuoširdi padėka.

Negaliu apeiti ir vaizdinių šaltinių – knygoje gausiai publikuotų nuotraukų ir dokumentų faksimilių, kurių yra iki 400 vienetų. Daugelis nuotraukų buvo panaudotos iš senų knygų ir albumų, nemažai skolino mano kolegos istorikai, teko kreiptis į ne vieną įstaigą ir Lietuvos laik­raš­čių redakciją ar profesionalų foto­grafą. Teko kai kurias nuotraukas nupirkti. Didelį paketą nuotraukų iš ,,Draugo” redakcijos archy­vo man atsiuntė Marija Remienė. Siuntė ir kiti tautiečiai. Kaip pavyzdį norėčiau pri­siminti Donatą Janutą, ne tik kaip didžiausią knygos rėmėją, bet ir kaip žmogų, kuris iš savo knygai ,,Lietuviš­ki takai” surinktų istorinių nuotrau­kų man siuntė neabejodamas visas, kurių aš tik pageidavau. Visiems mano talkininkams esu labai dėkin­gas. Apie tai rašau knygos pradžioje.

Kaip įvertintumėte šios knygos reikšmę? Kuo ji būtų įdomi eiliniam šiandienos skaitytojui?

1980 metais Čikagoje pasirodė istoriko Vincento Liulevičiaus knyga „Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe iki 1940 m.” Istorikas jau tada suprato išeivijos nuopelnus Tėvynei ir bandė juos įvertinti. Labai gaila, bet dėl suprantamų priežasčių jis negalėjo prieiti prie to meto Lietuvos archyvų, Lietu­vos diplomatinės tarnybos ir net JAV lietuvių organizacijų archyvinių do­kumentų. Šiuo atveju aš esu nepalyginamai geresnėje padėtyje ir puikiai įsivaizduoju gerbiamo V. Liulevi­čiaus, kaip istoriko, skausmą, kad negali pasinaudoti plačiais šaltiniais. Nepaisant to, pasiremdamas publikuota medžiaga, jis gražiai ir argumentuotai atskleidė išeivijos labda­ringas pastangas. Šis istorikas – sa­votiškas mano mokytojas, kurio pė­domis pasukau ir aš, bandydamas JAV lietuvių darbus Lietuvai nušvies­ti iki 2018 metų, tuo pačiu ne tik papildant ir patikslinant paramą Vasario 16-osios Lietuvai, bet ir pir­mą kartą apibendrinančiai aptariant paramą Lietuvos okupaciniame lai­kotarpyje ir Kovo 11-osios Lietuvos laikotarpyje. Taigi galiu sakyti, kad pirmą kartą parengtas pasakojimas apie JAV lietuvių altruistinę veiklą per ištisą šimtmetį. Nepaisant to, kad tai mokslinio pobūdžio darbas – atliktas tyrimas, bet jį rašydamas aš puikiai supratau, kad tekstai bus skaitomi ne tik istorikų, todėl stengiausi rašyti kiek įmanoma paprasčiau apibūdindamas organizacijų ir fondų labdaringą veiklą, dovanotų meno kūrinių ir kitų kolekcijų reikš­mę, pateikdamas įdomius ir vertingus faktus iš JAV lietuvių darbų Lie­tuvai, iliustruodamas statistine me­džiaga ir charakteringomis ­nuo­traukomis ir pan. Kaip man tai pavyko atlikti, jau spręs skaitytojai.

Kur ir kada knyga bus pristatyta Lietuvoje?

Šią knygą numatyta pristatyti birželio 19 d. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje (Didžioji g. 4) ir birželio 21 d. Kaune Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13). Tuo tikslu į Lietuvą atvyks Draugo fondo pirmininkė Marija Remienė. Malo­niai kviečiu į pristatymą ir užsienio lietuvius, kurie tuo metu viešės Lietuvoje.