CENTRAS - Knygos - Knygų skaitymas gaivina ir keičia mūsų gyvenimus
(Flickr.com nuotr.)

Knygų skaitymas gaivina ir keičia mūsų gyvenimus

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Pasaulyje parašoma ir išleidžiama tiek naujų knygų, kad nežinia kiek gyvenimų prireiktų, kad galėtume perskaityti bent dalį šių leidinių. O kur dar anksčiau parašyta ir išspausdinta literatūra? Kai „nugriebi” laiko knygos skaitymui, supranti, kaip sunku išsirinkti tą vienintelę, pačią geriausią, kurią verta perskaityti. Kuo vadovaujasi žmonės, pasirinkdami knygą? Renkasi mėgstamus autorius? Temas? Literatūros žanrus? Klausosi draugų patarimų ar literatūros kritikų nuomonės? O gal tiesiog ištiesia ranką į labiausiai akis patraukusį viršelio piešinį? O jeigu pasirinkta knyga nepakankamai sudomina? Padeda ją į šoną, ar stengiasi būtinai „išsikankinti” jam neįdomų tekstą?

O jeigu daugelio žmonių gyvenimo tempas yra toks greitas, kad nebelieka laiko kažkada buvusiam maloniausiam užsiėmimui –  knygų skaitymui? Taip jau yra, kad laiką, kurį anksčiau skirdavome knygai, neretai atiduodame interneto skaitiniams. Šiandienos pašnekovų atsakymai apie tai, kokią lektūrą jie renkasi.

Daiva Valeria Karuža,
Balzeko lietuvių kultūros muziejaus meno kuratorė:

Aš mėgstu skaityti knygas nuo mažens. Mano mama buvo knygų mylėtoja. Ji buvo mano įkvėpėja. Aš pati, nuvažiavusi į knygyną ar biblioteką, pasiimu šūsnį knygų. Esu įpratusi vienu metu skaityti kokias tris ar keturias. Paprastai kokia viena iš jų labiausiai „užkabina”. Kartais atsitinka, kad knygos neperskaitau. Man mama įkalė: jeigu knyga nesudomino nuo pradžių, perskaityk jos nors 50 puslapių. Jei ir tada nesuintrigavo, gali padėti į šalį. Aš mėgstu skaityti literatūrą dėl kalbos grožio, dėl rašytojų metaforų ir savito stiliaus. Patinka literatūra dvasinio tobulėjimo tema. Kartais viena perskaityta knyga tarsi atveda prie kitos knygos.

Kai perskaičiau Charles Rammelkamp „Mata Hari: Eye of the Day”, ji mane sužavėjo. Gal todėl vėliau perskaičiau biografinę knygą ir apie kitą garsią šokėją – Isadorą Duncan. Knygų skaitymas padeda tarsi pabėgti nuo kasdienybės, įkvepia kurti.

Teresė Pautieniūtė Bogutienė,
poetė, elektroninių knygų vaikams  ren­­gėja, buvusi ilgametė, UIC medicinos mokyklos Psichiatrijos departamento administratorė:

Labai mėgstu skaityti knygas. Perku jas ir popierines, ir elektronines. Pastarųjų perku apie 90 procentų, nes elektroniniu būdu skaityti ir pigiau, ir patogiau. Tačiau aš pati labiau mėgstu skaityti popierinę knygą, nes joje gali pasibraukti patikusią mintį, o vėliau prie jos sugrįžti. Skaitymui dažniausiai renkuosi knygas pagal temas. Man įdomu istorija, teologija, šventųjų raštai. Dabar sugrįžtu prie savo pirmosios meilės – mokslinės fantastikos. Dar patinka rašytojos Margaret Atwood knygos.

Mudu su vyru dar mėgstame klausytis knygų. Tai labai geras būdas pasisemti informacijos. Lengva klausytis, o knygos skaitytojas balsu ir intonacija pabrėžia svarbiausias mintis. Klausėmės Michailo Gorbačiovo biografinės knygos, dabar klausomės istorinio pasakojimo apie Staliną. Man retai pasitaiko, kad nepatiktų pasirinkta knyga. Esu padėjusi į šalį gal tik vieną knygą, nes nepatiko autoriaus pasakojimo stilius, nuobodi ir sausa kalba.

Mes, grupelė moterų, kartais susirenkame į knygų skaitymo grupę ir joje aptariame knygą, kurią visos tuo metu skaitome. Tai labai puikus būdas pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis apie tai, ką perskaitėme.

Skaitymas mane lydi visą gyvenimą. Mama skaitydavo daug. Mano tėvelis Juozas Pautienius, jis buvo dailininkas, net nupiešė mamytę skaitančią knygą. Ji man perdavė knygų skaitymo poreikį.

Mindaugas Briedis,
humanitarinių m. daktaras, MRU profesorius, bardas:

Nuo studijų laikų išmokau skirti laiko, o kad ir visą dieną, skaitymui. Tai atrodė ne tik malonu, bet ir stilinga, aristokratiška. Knyga atrodė kaip savotiškas miesto bastūno atributas – tomelis ant kavinės ar baro stalo pakeisdavo aplinką. Šiandien dažniau atsisuku atgal – neretai iš naujo perskaitau jau ne kartą skaitytas knygas, pavyzdžiui Marcel Proust romanų kai kurias dalis arba Kobo Abe. Kitas pomėgis yra susirasti knygas, pagal kurias buvo sukurti man patikę filmai. Tai keistas potyris, nenuviliantis. Dabar skaitau tekstus, kurie įkvėpė A. Tarkovskio filmus, mąstau apie literatūrą ir kiną kartu, pastebiu, ką reiškia detalė skirtingoms meno rūšims.

Pastebėjau, kad jau vengiu grožinės literatūros, to viduriuko. Man patinka arba mokslinė, arba poezijos kalba. Bet, pagaliau, mes juk renkamės knygas, kurios mums jau padarė įtaką.

Gerda Butkuvienė,
žurnalistė, ryšių su visuomene specialistė, knygos „Titaniko lietuviai” bendraautorė: 

Knygai laiko stengiuosi rasti kasdien. Skaityti mėgstu nuo paauglystės. Knygos padeda atsiriboti nuo kasdienybės, įtraukia į įkvepiančias istorijas, pamoko. Jos kupinos lobių. Niekada nepamiršiu vieno garbaus amžiaus vertėjo žodžių: „Kaip aš pavydžiu jauniems – jie dar turi tiek laiko skaityti knygas!”

Idėjų, ką skaityti, pristingu retai: naudojuosi draugių rekomendacijomis, seku leidyklų naujienas (dabar didžiosios leidyklos itin aktyviai komunikuoja apie naujas knygas socialiniame tinkle „Facebook”), dalyvauju knygų mugėse, pasižymiu tarptautinius apdovanojimus pelniusius arba knygų rubrikose žurnaluose, interviu su žinomais žmonėmis ar recenzijose minimas knygas. Aptikusi įdomų autorių, stengiuosi rasti ir anksčiau jo parašytas knygas (pavyzdžiui, esu „suskaičiusi” absoliučiai viską, ką parašė John Irving arba Herbjorg Wassmo). O knygų ieškau ne tik knygynuose, bet ir keičiuosi su draugėmis, naudojuosi bibliotekomis.

Ypač atidi esu lietuvių autoriams, stengiuosi susipažinti su išskirtinėmis naujienomis, domiuosi kasmet vykstančiais geriausių knygų rinkimais. Pavyzdžiui, šių metų atradimas – labai jautri ir netikėtu stiliumi išleista knyga „Sibiro haiku”, taip pat – juvelyrės Jurgos Lago knyga „Liucija”, negirdėtų biografinių faktų kupina „Žemaitės paslaptis”. Kadangi skaito ir mano dukrytės, labai laukiame naujų Kęstučio Kasperavičiaus ar Vytauto V. Landsbergio knygučių – labai džiugu, kad jos verčiamos ir į užsienio kalbas.

Labai mėgstu skaityti kelionėse, tuomet į lagaminą dažniausiai talpinu elektroninę skaityklę su knygomis originalo kalba. Dabar joje – Barack Obama rekomenduotas romanas „Moiros ir Furijos”. O vakarais į rankas imu „Lopšinę” – už ją rašytoja iš Maroko Leila Slimani pelnė Goncourt‘ų premiją. Esu tikra, kad ruoštis atostogoms irgi pirmiausia reikia nuo tinkamos knygos (ar kelių) pasirinkimo.

Kęstutis Vaškelevičius,
patarėjas Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV

Kiekvieną rytą stengiuosi pradėti valandą anksčiau. Taip galiu „įžengti” į dieną žinodamas svarbias naujienas ar būsimus įvykius, kad dienos metu nereikėtų vytis to milžiniško naujienų srauto. Pradedu nuo „bazės”– pagrindinių Lietuvos, JAV ir tarptautinių žiniasklaidos leidinių skaitymo. Tada visuomet atlieku naujienų su žodžiu „Lithuania” paiešką. Ir galiausiai baigiu „Twitter” ir „Facebook” erdvės peržvelgimu. Dienos metu neatitrūkti padeda naujienų prenumeravimas, nes būna sunku skirti papildomo laiko vien naujienų skaitymui. Knygoms lieka mažai laiko. Tik savaitgaliais.

Elena-Alė Namikienė,
skautų organizacijos aktyvi veikėja, parengusi knygą „Per skautybę – lietuvybei”:

Nuo vaikystės daug laiko praleisdavau prie knygų ir laikraščių. Vokietijoje, DP stovyklose, iš laikraščių išrašydavau eilėraščius, kuriuos tebeturiu. Lietuviškų knygų mūsų namuose daugiau nei tūkstantis, kurios buvo išleistos išeivijoje. Labai daug esame gavę jų ir iš Lietuvos. Ir visas spėdavom perskaityti. Gi dabar, senatvėje – mažai turime laiko…

Pernai perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum”. Buvo sunku skaityti. Vienas sakinys vos ne per puslapį, kad imi ir pasiklysti mintyje. Vistiek buvo įdomu. Dabar neseniai gavau „Taip, laimingas” Antano Gailiaus knygą apie kardinolą Audrį Juozą Bačkį, bet dar nepradėjau skaityti. Iš angliškų knygų man labai patinka biografijos, (ne autobiografijos, ne „žvaigždžių” ar panašių „įžymybių”), istorinės, religinės, na ir romanai, kuriuos paskaitai ir užmiršti. Mano amžiuje skaudus rūpestis yra turimų knygų likimas. Angliškų knygų 15 maišų atidaviau mūsų miestelio knygų mugei (o su dukra nuvažiavusios vėl pirkome), sau dar pasilikau istorines, biografines ir pan. O lietuviškos? Dabar, Vasario 16 išvakarėse, pasiimu Maironio jau trupančias 1946 m. Vokietijoje išleistas knygeles, ar Justino Marcinkevičiaus rinkinius ir gaivinuosi. Ir ne aš viena, kuri turi daug lietuviškų knygų. Daugeliui iš mūsų jos yra nepaprasta brangenybė ir po mūsų jų jau niekam nebereikės, kaip man teko patirti.