Kojos netekęs karys nepasiduoda – kovoja ir už likimo draugus

Virginija Petrauskienė.

Amputuota koja – ne kliūtis siekti sporto aukštumų: plaukioti, laipioti ir net varžytis pasaulio čempionatuose. Tą savo gyvenimu įrodo Afganistane sunkiai traumuotas Lietuvos atsargos karys 41-erių metų Algimantas Valaitis. Jis šiuo metu yra iš Lietuvos atvykęs į Floridą ir čia treniruojasi rengdamasis būsimam neįgaliųjų pasaulio laipiojimo sporto čempionatui (paraclimbing), rudenį vyksiančiam Austrijoje. Praėjusią savaitę A. Valaitis dalyvavo Floridos St. Petersburgo Lietuvių klubo šventėje. Ten jis papasakojo apie Lietuvoje gyvenančius savo likimo brolius – Afganistane sužeistus Lietuvos karius, susibūrusius į Sužeistų karių asociaciją.

Tai, ką šis žmogus gali papasakoti apie Afganistane patirtas sunkias traumas, fizines kančias ir kovą dėl savo grįžimo į gyvenimą, taip pat apie tai, į kiek durų tenka belstis, bandant pagelbėti panašaus likimo Lietuvos kariams, netilptų į storą knygą. Todėl mūsų pusvalandį trukusį pokalbį telefonu pabandžiau sutalpinti į „Žaibiško pokalbio” rėmus.

Algimantai, koks šios Jūsų kelionės į Ameriką tikslas?

Amerikoje turiu daug draugų. Su kai kuriais iš jų susipažinau tuomet, kai po sužeidimo buvau gydomas Vokietijos ir JAV karo veteranų ligoninėse (jose praleidau iš viso dešimt mėnesių). Šiuo metu atvykau į JAV ir  treniruojuosi University of Central Florida esančiame laipiojimo sporto centre. Čia rengiuosi rugsėjo mėnesio 6–16 dienomis Austrijoje vyksiančiam neįgaliųjų laipiojimo sporto pasaulio čempionatui (International Federation of Sport Climbing Paraclimbing World Championships).

Tuo pačiu naudojuosi pasitaikančiomis progomis ir stengiuosi Amerikos lietuviams papasakoti apie Lietuvoje įkurtą Sužeistų karių asociaciją, kuri šiuo metu vienija 100 narių. Iš jų 30 buvo sužeisti tarptautinėse operacijose. Asociacija buvo sukurta tam, kad bent kiek galėtume padėti kariams, kurie buvo sužeisti tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu, sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Nes Lietuva savo kariams kol kas nesuteikia reikiamos nuolatinės paramos.

Esate šios asociacijos prezidentas, ku­ris kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia būti sunkiai sužeistam ir kiek kainuoja pradėti gyvenimą po patirtos sunkios traumos, kai supranti, kad niekada nebebus taip, kaip buvo iki sužeidimo. Papasakokite, kas atsitiko Jums?

2012 metais gegužės 3 dieną buvau sužeistas Afganistane, po 21 metų savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Tai įvyko mano penktosios misijos Afganistane metu. Tą dieną patruliavome automobiliu ir užvažiavome ant galingos minos. Jos sprogimas 4,5 tonos automobilį pakėlė į orą, jis apsivertė net du kartus. Ekipažo nariai buvo išsviesti iš mašinos 20–30 metrų į šonus. Mašina nukrito ant manęs. Patyriau daug sužalojimų. Man lūžo 10 šonkaulių, klubas, trūko blužnis, kraujas išsiliejo į smegenis, dėl to patyriau insultą. Sutraiškytą koją vėliau teko amputuoti. Dėl tokios sunkios būsenos gydytojų sprendimu man buvo sukelta dirbtinė koma, kurioje išbuvau visą mėnesį. Kai pradėjo mane išvedinėti iš komos, pažįstamas gydytojas tikrino, kaip veikia mano smegenys. Aš iš karto pasakiau jo vardą. Jis pasakė; „Gerai”. Pamažu atsigavinėdamas jaučiau, kad dešinė mano pėda yra nutirpusi. Tačiau tik po savaitės man pasakė: „Turi bėdą. Tau nupjovėme dešinę koją.”

Mano reakcija buvo tokia: aš dvi dienas sau mintyse kaip užsuktas kartojau: „nupjovė koją, aš be kojos”. Sveikas būdamas daug sportavau: plaukiojau, šokinėjau parašiutu, bėgiojau, užsiiminėjau alpinizmu. Šiek tiek atsigavęs nuo žinios apie nupjautą koją, pradėjau ieškoti teigiamų dalykų. Pasakiau sau, kad ir be kojos galėsiu vaikščioti, plaukioti, o gal net ir bėgioti.

Kaip atsiradote laipiojimo sportininkų gretose?

Mano gijimas ligoninėse užtruko 10 mėnesių. Iš karto po sprogimo buvau nugabentas į amerikiečių ligoninę JAV karo bazėje Kandahare (Afganistane). Po savaitės buvau perkeltas į Landstuhl (Vokietija) esančią amerikiečių karo ligoninę, ten praleidau 5 mėnesius. Po to dar penki mėnesiai prabėgo  JAV, Texaso valstijoje esančiame Brooke Army Medical Center. Dar tebebūdamas Amerikoje, pirmą kartą šokau į baseiną ir įsitikinau, kad galėsiu plaukioti. 2012 metų liepą, dar gydomas Vokietijoje, pabandžiau įveikti alpinistinio laipiojimo sienelę. Mane nuvežė į sporto salę ir aš pabandęs supratau: ir  laipioti galėsiu. Nors treniruotis trukdė stiprūs skausmai, po patirto insulto smegenys iki galo neatsistatė, esu dalinai aklas, todėl tačiau lapkričio 16 dieną Paryžiuje dalyvavau neįgaliųjų pasaulio laipiojimo sporto čempionate.

Papasakokite, kaip pavyko taip greitai sugrįžti į aktyvų gyvenimą?

Pasiekti to, kaip dabar gyvenu, reikėjo nežmoniškų pastangų, užsispyrimo ir svarbiausia – motyvacijos. Aš tikėjau savimi, neleidau sau nė minutei pagalvoti, kad viskas baigėsi. Tiesiog atverčiau naują gyvenimo lapą, nebegalvojau apie tai, kas buvau anksčiau. Nepalikau laiko galvoti apie savo nelaimes. Yra posakis, kad kai durys užsidaro, tuomet atsidaro langai. Treniravausi, susituokiau su mergina, kuri nelaimės metu buvo mano draugė. Įsirengiau namus, pritaikytus mano negaliai. Prieš 6–8 metus, būdamas sveikas, aš negalėjau pagalvoti, kad kada nors dalyvausiu Pasaulio čempionate. O dabar tai vyksta. Aš gyvenu pilnavertį gyvenimą, nes turiu viską: šeimą– mylimą žmoną ir dukrą, mėgstamą sportą ir tikslą – dirbti su panašaus likimo žmonėmis – sužeistais kariais.

Esate Sužeistų karių asociacijos prezidentas. Kodėl įkūrėte šią organizaciją?

Aš buvau pirmas karys, grįžęs iš misijos po sunkaus sužeidimo, likęs neįgalus. Gydydamasis Vokietijoje ir JAV, mačiau, kaip šios šalys rūpinasi savo sužeistais kariais. Jų požiūris padėjo judėti į priekį. Kai matai, kad visi tavimi rūpinasi, tai motyvuoja ir pačiam labai stengtis. Tačiau Lietuvoje to neradau. Čia nežinojo, ką su manimi daryti, todėl luošą, be kojos siuntinėjo iš kabineto į kabinetą. Mūsų šalyje nebuvo tokios praktikos, valdininkai nežinojo, kokią pagalbą man skirti. „Tu esi toks pirmas”, – daugelyje vietų girdėjau tokį paaiškinimą. Draudimo pinigus aš gavau tik praėjus beveik 2 metams po sužeidimo, 2014-aisiais. Armijos vadai pripažįsta, kad mes kol kas neturime sistemos, kaip padėti suluošintiems Lietuvos kariuomenės kariams ir jų šeimoms. Todėl 2016 metais atsirado ši asociacija. Mane įkvėpė Amerikos pavyzdys, kurioje, beje, Vietnamo karo metu buvo susidariusi tokia pat situacija, kaip pas mus dabar Lietuvoje. Bet Amerika rado sprendimą. Jeigu Lietuva dalyvauja tarptautinėse operacijose, tai tokių karių kaip aš, yra ir bus daugiau. Šiuo metu, kaip minėjau, iš 100 asociacijos narių penkių karių būsena yra kritinė.

Asociacijos tikslas – padėti sužeistiems kariams integruotis į visuomenę, palaikyti jų šeimas. Mes bandome sukurti kažką, kas padės tokiam kariui atsitiesti. Patys turime daug patirties, todėl esame parengę pirmosios medicininės pagalbos kursą. Už paskaitas gautas lėšas skiriame sužeistų karių reabilitacijai. Taip pat rengiame susitikimų įvairiomis progomis, kad mūsų organizacijos nariai nors trumpam pakeistų aplinką, išeitų iš namų. Dar dalyvaujame tarptautiniuose renginiuose, susipažįstame su kitų šalių panašiomis organizacijomis, užmezgame ryšius.

Kokios pagalbos sulaukėte ar tikitės sulaukti iš amerikiečių (gal reikėtų sakyti Amerikos lietuvių, bet žinau, kad turite draugų amerikiečių karių)?

Kalbėdamas apie pagalbą, pirmiausiai noriu paminėti vieną Lietuvos politiką, Žygimantą Pavilionį, kuris vienintelis galvojo, kaip ką nors konkretaus mūsų pagalbai padaryti. Kai tuo tarpu kiti, į kuriuos teko kreiptis, galvojo, kaip išsisukti, kur nukreipti mane, kad nieko nereikėtų nedaryti. Kalbant apie Ameriką, aš stengiuosi pasakoti ir skleisti žinią apie mūsų Sužeistų karių organizaciją, ir apie tą padėtį, kurioje atsiduria sužaloti ar invalidumą kariuomenėje „užsidirbę” Lietuvos kariai. Iš amerikiečių sulaukiu didelės moralinės paramos. Floridoje mane nuoširdžiai globoja čia gyvenantis tautietis Jurgis Birutis. Jis mano, kad reikėtų pabandyti pakviesti Amerikos lietuvius bent kiek finansiškai paremti mūsų organizaciją. Jeigu kam iš „Draugo” skaitytojų kiltų klausimų, aš mielai į juos atsakyčiau, gavęs  susidomėjusiųjų laiškus elektroniniu paštu: info@skamisija.lt.