Krantinės arka. Skulptorius Vladas Urbanavičius.

Kokia bus mūsų duona?

Renata Šerelytė.

Pastaruoju metu kur bepažvelgsi, ką beišgirsi – viskas sukasi apie vamzdžius ir tai, kas jais teka į upes, upeliukus, ežerus ir visur kitur. Ir, žinoma, teka ne gėris. Anaiptol. Srūva nevalytos nuotekos ir fekalijos, rūgštys ir druskos. Lieka tik galvą pakraipyti – kaipgi mes, lietuviai, šventų girių ir kelmų garbintojai, taip apsileidome? Šitaip nuniokojome savo motiną ir dvasinę įkvėpėją gamtą!.. Keliam kirvį prieš savo brolius medžius, galabijam toteminius gyvūnus (vilkus ir stumbrus, šernai nesiskaito, jie, vargšai, dėl afrikinio kiaulių maro ir taip patyrė tikrą genocidą), į miškus vežam padangas ir senus baldus, o į vandenį tai pilam viską, kas pasitaiko po ranka. Nes turbūt galvojam, kad tai, kas teka, nutekės ir nieko dėl to blogo nebus.

Praėjo trisdešimt metų nepriklausomybės, o deramai savo šiukšlių susitvarkyti taip ir neišmokome. Pabrėžiu – deramai. Sovietmečiu kaimiečiai nereikalingus baldus veždavo į miškelius ir ten išversdavo, taip pat visokį šlamštą, kuris jau toks netikęs, kad niekur ūky nebetinka. Bemaklinėdama po pievas retuose lapuočių guotuose aptikdavau surūdijusių kanistrų ir vonių, senų geležinių lovų, pradilusių puodų, skudurų ir skardinių. Išvietes neretai pastatydavo arti šulinių. Chemikalus pildavo kur pakliūva, o dustą per laukus skrendantys „kukurūznikai” kartais purkšdavo tiesiog ant žmonių. Stalino laikais net toks plakatas buvo, kuriame puikavosi užrašas – „Chemija – mūsų duona”.

Taigi, duona. Mūsų kasdieninė. Tokia ji buvo. Nuodinga. Melaginga.

Dabar lyg ir viskas kitaip. Yra šiukšlių rūšiavimo konteineriai, tekstilės konteineriai, savo namų kieme ar netgi virtuvėje gali įsirengti maisto atliekų kompostavimo įrenginį, stambiagabarites atliekas – vežti į specialias aikšteles ir per metus kartą gali tai padaryti nemokamai. Elektronines atliekas nemokamai išveža EPA. Jau kelerius metus veikia taromatų sistema, priimanti plastiko, stiklo ir metalinę tarą. Senus vaistus utilizavimui atiduodame į vaistinę.

Ir vis tiek atsiranda žmonių, kurie atrodo įstrigę praėjusiame laike. Jie nenori keistis. Galbūt bijo prarasti savo tapatybę – tą, suformuotą ciniško ir abejingo laikmečio, liudijančią, kad į viską nusispjaut, kad empatijos nėra, yra tik noras išgyventi, pagrįstas pagrindiniu darvinizmo dėsniu – kova už būvį. Ir tai tinka ne tik kokiam pensininkui, atkakliai spjaudančiam ant šaligatvio, nes jis taip darė visą savo gyvenimą ir jam jau vėlu keistis, ne tik kokiam marozui, kurį blogai išauklėjo tėvai, bet, kas liūdniausia, ir stambaus verslo atstovams, kurie tikrai galėtų skirti nemenką dalį savo pelno atliekų tvarkymui. Savo atliekų, savo srutų, savo šiukšlių tvarkymui. Nes kiekvienas padorus žmogus savam kieme apsitvarko, o neretai ir toliau nei savo kiemas, nes jam ne tas pats, jei už jo tvoros kūpsos šiukšlių krūva.

Kodėl taip atsitiko, kad nemaža dalis Lietuvos verslo milžinų, pasirodo, šitiek laiko teršė savo kiemą?.. Netgi prisidengdami ekologijos vardu?.. Gal dėl nebaudžiamumo – aplinkos apsaugos įstatymai tik­rai nebuvo pakankamai griežti ir veiksmingi. Dabar ši situacija taisoma, ruošiamas naujas įstatymų paketas, ir duok Dieve, kad situacija pasikeistų.

Nes nesvarbu, ar šalis didelė, ar maža. Gamta neatleidžia už piktavališką jos nuodijimą. Jinai kovoja, ir mes nežinome, kokią jos bausmę per savo kvailumą galime užsitraukti.