Kęstutis Daugirdas diriguoja.
Kęstutis Daugirdas diriguoja Lietuvos moksleivių dainų šventėje. (A. Vaškevičiaus nuotr.)

Kompozitorius Kęstutis Daugirdas iš Los Angeles: „Lietuvoje jaučiuosi puikiai”

Algis Vaškevičius.

Kęstutis Daugirdas.
Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas Kęstučiui paliko puikius įspūdžius.

„Taip, man čia labai patinka. Esu Lietuvoje jau penktą kartą, pastarąjį buvau 2009-aisiais, kai Lietuva minėjo savo vardo tūkstantmetį, ir per tuos septynerius metus pastebiu įvykus nemažai įvairių pasikeitimų. Lietuva yra mano senelių žemė, ir čia jaučiuosi tikrai gerai”, – pasakojo pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Prienų rajone apsilankęs kompozitorius iš Los Angeles Kęstutis Daugirdas. 31-erių vaikinas atvyko į Lietuvą, nes buvo pakviestas diriguoti neseniai Vilniuje vykusioje Lietuvos moksleivių dainų šventėje, ir šį pakvietimą jis laiko dideliu savo darbo bei veiklos įvertinimu.

Jei nežinotum, kad jis atvyko iš tolimosios Californijos, to net neįtartum, nes Kęstutis kalba išties gražia lietuvių kalba. Jis sutinka, jog tai tėvų ir senelių nuopelnas, nes nors ir jo tėvai gimė jau Amerikoje, bet būtent lietuviškai kalbėjo šeimoje, taip pat su savo trimis jaunesniais broliais. Žinoma, būna, kad užsimiršę su jais ima kalbėti angliškai, bet lietuvių kalba jam visada buvo svarbi.

Pirmą kartą į Lietuvą tada dar 14-metis Kęstutis atvyko 1999 metais, kai čia lankėsi su „Lituanikos” sporto klubu ir žaidė krepšinį. Po to sugrįžo dar kelis kartus su šeimos nariais. Šįkart atvažiavęs į senelių žemę jis sako pastebėjęs daugiau kosmopolitiškumo. Pasak jo, keičiasi pasaulis, keičiasi ir Lietuva, bet lieka konfliktas tarp nostalgijos, tradicijų išlaikymo ir natūralaus kasdienio gyvenimo.

Čikagoje gimęs K. Daugirdas University of Illinois studijavo muziką, chorvedybą, po to Bostone, Berklee muzikos koledže – muzikos kompoziciją, grojimą pianinu. Po to jis išvažiavo į Los Angeles, tikėdamasis čia rasti geresnių galimybių ir įdomesnį darbą. Buvo įvairių stažuočių, praktikų, įvairių darbų. Jam teko ir įgarsinti nebylųjį kiną, dar 1929 metais sukurtą filmą „Piccadilly”, o vėliau ėmėsi muzikos kūrimo trumpametražiams bei animaciniams filmams. Be to, Kęstutis kuria muziką ir ją aranžuoja chorams, jo kūrinius yra atlikę ir chorai Čikagoje, ir Kanados Toronto „Volungės” choras.

2014 metais Kęstutis iš kelių Los Angeles lietuvių kolektyvų subūrė 30 žmonių chorą „Los Angelai”. Praėjusiais metais šis choras parengė ir Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos nyčioje atliko paties K. Daugirdo kartu su Rugile Kazlauskaite parašytą penkių dalių kantatą „Dainuojanti revoliucija” apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę. Ji buvo sukurta specialiai X dainų šventei Čikagoje, kur taip pat buvo įspūdingai atlikta daugiau kaip tūkstančio dainininkų, 40 asmenų orkestro. Šį kūrinį kompozitorius įvardina kaip patį reikšmingiausią ligšiolinėje karjeroje.

Kęstutis Daugirdas pakeliui i sceną.
Kęstutis Daugirdas pakeliui i sceną.

Paklaustas, ar pragyvena iš muzikos, Kęstutis atsako teigiamai. Žinoma, labai toli į priekį planuoti negali, būna laikotarpių, kai užsakymų gauna mažiau, bet po to vėl atsiranda darbo ir galimybių užsidirbti. Pinigų jis užsidirba ir kurdamas muziką trumpoms, apie pusės minutės trukmės reklamoms. Tai gali būti ir alaus, ir mobilių komunikacijų reklama.

Kaip puikią patirtį kompozitorius įvardina ir galimybę bene ketverius metus mokytis pas Amerikoje tada gyvenusius žinomus pianistus Sonatą ir Roką Zubovus. R. Zubovas, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio provaikaitis mokėsi JAV, Čikagos DePaul universitete 1993 metais įgijo magistro laipsnį, po to iki 2000-ųjų metų dėstė Saint Xavier universitete Čikagoje, o 2001 metais grįžo gyventi į Lietuvą. „Tai buvo neįkainojama patirtis, kuria aš labai džiaugiuosi, nes studijos pas R. Zubovą labai daug davė mano tolimesnei karjerai”, – sako Kęstutis.

Šiltai ir betarpiškai bendraujantis Kęstutis, paklaustas, iš kur tas jo pomėgis muzikai, pamini, kad jo tėvas Jonas Daugirdas gerai groja pianinu, jo mama, kaip pats sako, su chorais yra užaugusi. Muzika jam patinka nuo mažų dienų, o mėgsta jis pačią įvairiausią muziką ir būtent ją įvardina taip didžiausią savo pomėgį. „Amerika turi tą juodųjų muziką, kurioje yra tokia energija, tiek daug džiaugsmo – man tai išties patinka”, – sako jis.

Pati Amerika jam daug kuo patinka. Patinka tuo, kad čia gali atvažiuoti žmonės ir realizuoti save, sukurti kažką naujo, surasti sau vietą gyvenime, nes aplinka labai draugiška ir atvira. Patinka ir pati šalies įvairovė, ir žmonių, čia gyvenančių įvairumas. „Tai spalvinga bendruomenė, ir tu supranti, kad tas tavo būdas, kurį turi yra vienas iš daugybės būdų ir variantų. Ir tai yra gerai”, – šypsosi Kęstutis.

Kai paprašau jo įvardinti, kad Amerikoje jam nepatinka, Kęstutis ilgam susimąsto. „Galbūt tai, kad kartais pritrūksta to paprasto bendravimo jausmo. Viskas čia taip susipynę, susimaišę… Sakysim, niekas nepažįsta tavo draugo močiutės, o Lietuvoje jei turi gerą draugą, tai ir jo artimuosius žinai”, – svarsto K. Daugirdas.

Lietuvos moksleivių dainų šventė.
Lietuvos moksleivių dainų šventė.

Pasvarsto jis ir apie tai, kad jei reikėtų išvažiuoti iš Amerikos ir rinktis kitą šalį, tai, žinoma, būtų Lietuva, o ne kokia nors Vokietija – tai ir paveldas, ir kalba, ir tradicijos, ir šaknys. Ir savo norus tikriausiai čia būtų galima pilnai įgyvendinti.

Pokalbis vėl apsisuka link Lietuvos, lietuvių kalbos. Kai pastebiu, jog lietuviškai jis kalba puikiai, Kęstutis sako, kad darbo aplinkoje šią kalbą neturi galimybių vartoti, tačiau lietuvybė jam buvo diegiama nuo mažų dienų, nuo mokyklos, nuo Dainavos stovyklų ir tai yra jo neatimama dalis. Lietuviškai jis turėjo galimybių kalbėtis studijuodamas Berklee muzikos koledže Bostone su kitais studentais iš Lietuvos. Tarp jų buvo ir dainininkė iš Klaipėdos Monika Liubinaitė, Lietuvoje žinoma kaip Monika Liu. Šią atlikėją Kęstutis sutiko Pasaulio lietuvių jaunimo festivalyje Prienų rajone, kur ji surengė savo autorinį koncertą, o jo  metu padėkojo Kęstučiui už vieną jo aranžuotą dainą iš savo repertuaro.

Pasirodymui Lietuvos moksleivių dainų šventėje Kęstutis ilgai ir rimtai ruošėsi. Šventės rengėjai, Dainų dienos meno vadovas Raimondas Katinas pats pernai viešėjo Čikagos dainų šventėje, ten susipažino su Kęstučiu ir pakvietė jį atvykti diriguoti. Buvo parinktas M. K. Čiurlionio kūrinys „Oi giria giria”, kurį dirigentas sakosi daugybę kartų perklausęs, po to apie pusantro mėnesio rengęsis. Trumpas, vos trijų minučių keturių posmų kūrinys Vilniuje nuskambėjo puikiai ir atpirko visas jaunojo dirigento pastangas.

„Ar vertėjo dėl trijų minučių skristi iš Los Angeles į Vilnių?”, – provokuoju Kęstutį, o jis iš karto linksi galva – žinoma, kad vertėjo, nes pats pakvietimas diriguoti tokiame renginyje jam yra didelė garbė, be to, čia jis susipažino su kitais dirigentais, gimė naujų įdomių projektų, pati šventė ir bendravimas paliko didžiulį įspūdį. Aišku, jaudulio būta, nes šventėje iš viso dalyvavo per 9 tūkstančius moksleivių, dainų dienoje dirigavo net 24 dirigentai, bet viskas pavyko išties gerai, moksleiviai jam sukėlė ovacijas ir tai buvo išties malonu.

Per likusį laiką Lietuvoje K. Daugirdas dar planavo savo draugei airei, kuri atskrido pas jį į Lietuvą parodyti Kryžių kalną, nuvežti į Kauną, Panevėžį. Jie taip pat buvo suplanavę kelionę į Nidą, kur nuo liepos 6 iki 15 dienos buvo surengtas jau dvyliktasis muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė”.

„Iš Lietuvos išsivešiu pačius geriausius įspūdžius, nes čia jaučiuosi išties gerai, džiaugiuosi visomis geromis permainomis, kurios čia vyksta. Jaunimo iš viso pasaulio festivalis buvo įspūdingas, gerai organizuotas, man labai patiko. Lietuva – puiki laisva šalis, puikūs žmonės, nuostabi gamta ir net neabejoju, kad dar daug kartų sugrįšiu čia”, – sakė atsisveikindamas K. Daugirdas.