CENTRAS - Istorija - Kunigas, tarnavęs Dievui, Tėvynei, žmogui, knygai, dainai, miškui…
Kunigas Antanas Radušis – ketvirtas iš kairės.
Kunigas Antanas Radušis – ketvirtas iš kairės.

Kunigas, tarnavęs Dievui, Tėvynei, žmogui, knygai, dainai, miškui…

Aldona Ruseckaitė.

Šįmet verta prisiminti Lietuvos šviesuolį Antaną Radušį – kunigą, švietėją, knygnešį, tautosakininką, miškininką, bažnyčios statytoją, artimą Jono Basanavičiaus, Eduardo Volterio draugą, kadangi jo gyvenimą lydi dvi sukaktys: 170 metų gimimo ir 100 metų mirties.

Nedaug galime pasakyti apie Antano Radušio vaikystę, šeimą. Gimė 1848 m. birželio 12 d. Oranuose Gižų valsčiuje (dab. Vilkaviškio raj.) Motina anksti liko našlė, tačiau stengėsi išleisti sūnų Antaną į mokslus. Vaikas mokėsi Marijampolės gimnazijoje kartu su būsimu garsiu knygnešiu Petru Kriaučiūnu, abu įsitraukė į slaptą lietuvių moksleivių būrelį. Vėliau kartu su Kriaučiūnu mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, prisiminimai fiksuoja, jog šiedu klierikai buvo itin susivokę lietuviai, seminaristams darė įtaką tautiškumo, spaudos platinimo klausimais.

1874 m. baigęs Seinų kunigų seminariją, Radušis vikaravo įvairiose parapijose, bažnytinė valdžia jį turėjo kilnoti pagal caro valdžios nurodymus, kadangi sekė jo veiklą, kabinėjosi dėl lietuvybės skleidimo, priešinimosi rusinimo politikai. Pirmosios kunigystės vietos buvo Punske, Hožoje, kurioje nuo seno gyveno unitai, juos caro valdžia persekiojo, kad atsisakytų savo tikėjimo Šventuoju Tėvu, taptų stačiatikiais, tad Radušis jiems slapčiomis suteikdavo patarnavimus: naktimis krikštydavo jų vaikus, lankydavo ligonius, girioje klausydavo išpažinčių.

Vėliau kunigas darbavosi Alvite, Šakiuose. Šioje parapijoje aktyviai įsijungė į slaptą lietuviškų knygų platinimą, susipažino su garsiais knygnešiais Martynu Sederevičiumi, Juozu Kancleriu, Juozu Antanavičiumi. Kaip amžininkai atsimena, kurioje parapijoje bedirbdamas, Radušis maišais gabenosi lietuviškos „kontrabandos” ir platino kur tiki galėdamas: tai parduodamas, tai veltui dalindamas. Žymesnieji knygnešiai žinojo jo kambarėlį. Radušis, kaip ir kiti spaudos platintojai, buvo sekamas, jį nuolat stebėjo žandarai, tačiau jam vis pavykdavo išsisukti, diplomatiškai neįkliūti. Nuo 1891 m.vikaraujant Skriaudžiuose (Prienų raj.), buvo pavojinga situacija, kai knygnešys atnešė siuntą knygų, žurnalų, kunigas jas išsisklaidė kitame kambaryje ant grindų, norėdamas peržiūrėti ir staiga įžengė žandaras. Tačiau Radušis ramiai uždarė kambario duris, žandarui ištiesė ranką, šypsojosi lyg brangiam svečiui, vaišino papirosu, šis matydamas tokią Antano ramybę, nesiryžo krėsti namų… Apylinkių gyventojai žinojo, pas ką gauti lietuviškos spaudos, naktį atvažiuodavo pas Radušį jos pasiimti.

Kunigas Antanas Radušis.
Kunigas Antanas Radušis.

Kunigas, būdamas muzikos mėgėjas, visose parapijose, kuriose dirbo, organizuodavo chorą, išmokydavo dainų. Atsidūręs Ūdrijos parapijoje (Alytaus raj.), pradėjo aktyviai rinkti tautosaką, užrašinėti lietuvių liaudies dainas su melodijomis, prirašė jų kelis sąsiuvinius, jau buvo susipažinęs su Eduardu Volteriu, Sankt Peterburgo universiteto profesoriumi, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtoju, tad jam ir perduodavo surinktas dainas. Radušio užrašytų dainų nemažą pluoštą pasiėmė ir kompozitorius Stasys Šimkus.

1895 m. A. Radušis paskirtas klebonu į naujai steigiamą parapiją Šilavoto kaime (dab. Prienų raj.) Sulaukęs 47 metų pirmą kartą gavo parapiją, tapo klebonu, iki šiol visur tebuvo vikaras. Perkeldama į tokį užkampį, caro valdžia manėsi sutramdyti šį nepaklusnų litvomaną. Bažnyčios Šilavote nebuvo, tik koplyčia, vėjas nešė kalnelių smėlį į akis, miestelis mažulėlis lyg vištos gūžta. Tačiau ne Radušį palaužti. Jis Šilavote susidarė darbų planą – pirmiausia pasistatė su talkomis kleboniją, pasodino šalia sodą, iškasė 40 metrų gylio šulinį ir ėmė ruoštis bažnyčios statybai. Marijampolėje surado inžinierių Valerijų Rybovskį, kuris suprojektavo Šilavoto bažnyčią – didelį neogotikinį statinį. Klebonas su talkininkais suprato, jog plytas pirkti būsią per brangu, tad sugalvojo atidaryti savo plytinę ir vietoje žiesti, valstiečiai privežė ir akmenų. Galiausiai 1902 m. spalio 28 d. buvo konsekruota nauja Šilavoto Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčia. Kiek daug garsių pavardžių susiję su Šilavotu dėka Radušio. Visai prieš pat savo mirtį garsusis rašytojas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas jau žinojo apie naują Šilavoto bažnyčią, ją pašventinti atsiuntė iš Seinų prelatą Juozapą Antanavičių, kuris buvo klebonavęs Prienuose, asmeniškai pažinojo Radušį, jie abu buvo savaitraščio „Šaltinis” bendradarbiai. Žinoma, 1902 m. bažnyčia dar nebuvo baigta, stogas dengtas šiaudais, grindys išpiltos žvyriumi, sienos nudažytos aliejumi, kuris išspaustas iš parapijiečių suneštų sėmenų. Klebonas Radušis gebėjo suburti žmones, įkalbėti, mėgo su parapijiečiais bendrauti, buvo įvedęs tokį paprotį, kad sekmadienį po Mišių tikintieji gali užsukti pas jį į kleboniją išgerti arbatos, pasikalbėdavo apie viską, visas parapijos naujienas žinojo, su žmonėmis sutarė. Nors kartais būdavo ir tėviškai rūstus: prieš sakydamas griežtą pamokslą, prašydavo, kad zakristijonas užrakintų duris, idant jaunimas laukan nepaspruktų…

Šilavoto bažnyčia buvo įrenginėjama ir po jos pašventinimo – 1908 m. sumontuoti Dancige pagaminti vargonai, apskardintas stogas. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia smarkiai nukentėjo, vargonai buvo sudaužyti, tad randame informaciją, kad po karo vargonus Šilavoto bažnyčiai sumeistravo Jonas Garalevičius (1871–1943), garsus Lietuvos muzikos instrumentų meistras, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, aviacijos konstruktorius. J. Garalevičius padirbdino ir klasikui Maironiui kankles, kurios iki šiol skamba įeinant į poeto butą.

Didžiulė parama Radušiui buvo, kai 1906 m. vikaru į Šilavotą paskiriamas Juozas Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis.

Antanas Radušis – didis švietėjas, suvokęs, kad dauguma parapijos vaikų yra beraščiai, 1902 m. Šilavoto klebonijoje kaimietukams įsteigė pradžios mokyklą, jai skyrė savo asmenines lėšas. Mokykla veikė iki 1911 m., kol buvo atidaryta valstybinė. 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą, Antanas Radušis dar labiau ėmė skatinti parapijiečius šviestis ir netrukus katalikiškos bei tautinės minties savaitraštį „Šaltinis” prenumeravo jau 80 Šilavoto parapijos šeimų. Klebonas ir pats nevengė publicistinės veiklos – dar anksčiau buvo „Varpo” leidimo komiteto narys, vėliau bendradarbiavo „Tėvynės sarge”, „Šaltinyje”. 1905 m. Radušis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

Šilavoto apylinkėse šviesuolis kunigas tęsė kraštotyrinį darbą, kurį pradėjo Ūdrijoje, surinko 180 liaudies dainų. Radušis turėjo ypatingą galimybę su profesoriumi E. Volteriu įrašinėti liaudies dainas į stebuklingąjį fonografo volelį. Čia įtakos turėjo ir Jonas Basanavičius, kuris buvo Radušio mokslo draugas iš Marijampolės gimnazijos laikų. Su E. Volteriu J. Basanavičius susipažino Sankt Peterburge 1906 m. Universiteto profesorius labai domėjosi lietuvių kalba, tautosaka. J. Basanavičius pakvietė E. Volterį stoti į 1907 m. steigiamą Lietuvių mokslo draugiją, kurios svarbiausias tikslas – domėtis Lietuvos praeitimi ir kaupti medžiagą apie ją.

E.Volteris susidomėjo draugijos veikla ir, pasiėmęs fonografą – pirmąją pasaulyje neseniai išrastą garso įrašymo priemonę, atvyko į Lietuvą. 1909 m. birželio mėnesį jis pasiekė ir Šilavotą. Volteris žinojo, jog čia klebonauja kunigai A. Radušis ir J.Vaičaitis, kuriuos pažinojo iš anksčiau, turėjo su jais ryšį, o ir Basanavičius pritarė kelionei į Šilavotą.

J. Basanavičius daug kartų viešėjo Šilavote pas savo bendramokslį ne tik bičiulystės vardan, bet ir dėl to, jog Radušio užrašytas dainas Basanavičius panaudojo savo tautosakos rinkiniuose. Šilavote buvo suburtas choras, radosi stiprių balsų. Per dvi birželio mėnesio dienas E.Volteris kartu su A.Radušiu į fonografą įrašė 26 kūrinius su melodijomis. Moterys ir vyrai stengėsi matydami tokį technikos stebuklą… Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje išsaugota penkios Šilavoto dainos ir viena giesmė, o Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo archyvo filiale tarp E.Volterio rankraščių aptikta iš šilavotiškių užrašytų 28 dainų sąrašas. Netgi Berlyno fonogramų archyvas, kaupiantis įvairius garso įrašus, iš E.Volterio užfiksuotų dainų yra gavęs keturias Šilavote užrašytas. 1909 m. rudenį tokį fonografą Lietuvos mokslo draugijai nupirko J.Basanavičius, kuris galbūt taip pat buvo nuvykęs į Šilavotą įrašyti dainų, tačiau tikslesnės informacijos apie tai nėra.

Dar didžiulis A.Radušio nuopelnas Šilavoto kraštui – ant smėlingų kalvų pasodintas miškas, trakeliu vadinamas. Vis pakalbindamas valstiečius, kad užleistų nederlingos žemės plotelį, klebonas su talkininkais sodino mišką, prie bažnyčios esančiose kalvose kartu su šilavotiškiais kunigas pasodino apie 12 000 spygliuočių: šilkapušių ir pušų. Suvešėję medžiai ir šiandieną džiugina gyventojus, primena kunigą miškininką. O tuomet valstiečiai abejojo, ar tuose vėjo pustomuose smėlynuose gali augti medžiai, bet po to kalbėjo, kad klebonas gerą ranką turįs…

Kartu su A. Radušio atvažiavimu kunigauti į Šilavotą, prasidėjo ir dar vienas įdomus reiškinys. Tose smėlėtose kalvose netoli miestelio 1895 m. pradėjo kurtis neformalus vienuolynas, Davatkynu vadinamas. Vienišos pamaldžios moterys, troškusios būti vienuolėmis, statėsi mažyčius namelius ir kūrėsi čia gyventi. Vienu metu gyveno 14 moterėlių, kurios mokė vaikus, patarnavo ligoniams, dirbo kitus naudingus darbus, tačiau kiekvieną rytą ir vakarą jų takelis buvo numintas bažnyčion, jos buvo didžiosios A. Radušio talkininkės ir pagalbininkės. Šilavoto Davatkynas šiuo metu veikia kaip muziejus, kaip itin unikali vieta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Kunigas A. Radušis mirė 1918 m. rugsėjo 4 d., palaidotas Šilavoto kapinėse.

Šilavotas, 1908 m.
Šilavotas, 1908 m.