CENTRAS - Knygos - Kūrėjai iš viso pasaulio telkėsi lietuviškam žodžiui
Egzodikos sudarytojai (iš kairės į dešinę) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuo­laikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė, LLTI dok­torantas Saulius Vasiliauskas ir VDU Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė Ko­le­vins­kienė.

Kūrėjai iš viso pasaulio telkėsi lietuviškam žodžiui

Rasa Sėjonaitė.

Gegužės 5–7 d. Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jame dalyvavo per 30 rašytojų, vertėjų ir literatūrologų iš 15 šalių. Šis literatūros forumas buvo skirtas Pasaulio lietuvių metams ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI) bei Lietuvos rašytojų klube vyko svečių kūrybos skaitymai. Renginyje buvo pristatyta ir šiam suvažiavimui specialiai išleista pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika”.

Jūratė Caspersen.

Jūratė Caspersen, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė, pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo idėjos autorė:

Kai pernai Lietuvos 100-mečiui sukvietę tapytojus į jubiliejinę dainų šventę suorganizavome grandiozinę parodą „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą”, kurioje iš 19 pasaulio šalių savo darbus pristatė 53 menininkai, supratome, kad esame pajėgūs ir toliau telkti pasaulio lietuvius. Rašytojus sukviesti buvo kur kas lengviau ir paprasčiau per pasaulio lietuvių bendruo­menes, ambasadas, socialinius tinklus; nereikėjo plukdyti, skraidinti į Lietuvą įvairiausių gabaritų 140 meno kūrinių. Netikėta buvo, kad organizuojant pirmąjį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, labai geranoriškai atsiliepė pačios kompetentingiausios Lietuvos institucijos. Tai LLTI bei jo direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Rašytojų sąjunga. Renginį parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvių Fondas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, ITECH CONSULT AG, Rašytojų klubas.

Turint tokį užnugarį iš karto pradėjome tikėtis sėkmės. Ir toji sėkmė aplankė. Pavyzdžiui, mokslininkų komanda – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė, LLTI doktorantas Saulius Vasiliauskas – sudarė labai svarbią ir naudingą suvažiavimo antologiją Egzodika. Tai pirmasis toks Nepriklausomos Lietuvos rašytojų diasporos kūrybai skirtas leidinys, kurį jau šiandien graibsto įvairios akademinės bendruomenės ir švietimo įstaigos.

Suvažiavimas buvo įkvepiantis, nes po pasaulį išsibarstę kūrėjai pamatė ir pažino vieni kitus. Tarp jų buvo ne tik profesionalių rašytojų, buvo architektų, valstybės tarnautojų, mokytojų, kurie yra išmėginę ir rašytojo plunksną. Toks susitikimas – tai ne tik ryšių mezgimas, patirčių dalinimasis, bet ir vienas kito turtinimas.

Pasitarę nusprendėm, kad kasmetinio renginio nedarysime, kadangi kūrėjai mano, jog tokiam suvažiavimui subręsti reikia daugiau laiko, bet atsirado kitas pasiūlymas – visus pasaulio lietuvių rašytojus sujungti virtualioje erdvėje. Šiuolaikinėmis technologijomis stengsimės kuo plačiau visus sujungti virtualioje pasaulio lietuvių rašytojų sąjungoje.

Suvažiavimo antologijoje Egzodika sugulė diasporos grožinės literatūros kūryba.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas, vienas iš Egzodika sudarytojų Saulius Vasiliauskas:

Nors suvažiavime dalyvavo ir vertėjai, ir literatūrologai, ši, pirmoji, antologija skirta tik grožinę literatūrą kuriantiesiems. Jos sudarymas vyko dviem etapais: pirmiausia peržiūrėjome jau užsiregistravusiųjų į suvažiavimą dalyvių anketas ir jų atsiųstus kūrybos pavyzdžius, iš kurių atrinkome tekstus. Tuo pačiu pažįstamų rašytojų, vertėjų, kritikų teiravomės, kokius išeivijoje gyvenančius lietuvių kilmės rašytojus jie žino – siekėme atrasti mažiau girdėtas pavardes, čia, Lietuvoje, menkiau pažįstamus ar visai nežinomus autorius, įleidusius šaknis užsie-nyje. Toks procesas – žvejyba vyko labai sparčiai, tad iškart supratome, jog tikrai nespėsime aprėpti visų potencialių antologijos autorių. Taip kilo idėja, jog leidinys bus serijinis, šioji – „mėlynoji” Egzodika (leidinio dizainą kūrė Gabrielė Vingraitė) – pristato mums puikiai pažįstamus (pvz., Dalią Staponkutę, Antaną Šileiką, Valdą Papievį ir kt.), ir Lietuvoje pirmąsyk publikuojamus rašytojus (Vasilij Jaškin, M. M. De Voe, Ireną Praitis). Norisi padėkoti skubiai į darbą įsijungusiems vertėjams. 

Knygoje pristatomi 35 skirtingų kartų, biografijų, stilistikos rašytojai. Tolesnį pasaulio lietuvių rašytojų bendravimo / kitų antologijos dalių rengi­mo procesą įsivaizduočiau kaip tam tikrą tinklakūrą – manau, tik sukūrę pla­tų ryšių tinklą (galbūt ir specialią internetinę platformą) galėsime atrasti po visą pasaulį išsibarsčiusius pasaulio lietuvių rašytojus, susipažinti ir kitus supažindinti su jų kūryba.

Beje, leidinys įdomus ir tuo, kad jame esti atskira skiltis, skirta autoriaus santykiui su tapatybe/šaknimis. Manau, tie 35 laisvos formos autobiografiniai svarstymai (daugelis rengti specialiai šiai antologijai) sykiu vertintini kaip atskiras kokybinis turinys, padedantis permąstyti tokias sąvokas kaip „lietuviškumas” ar „pasaulio lietuvis”. Sykiu tai (kaip ir visa antologija bei pats – pirmasis toks – suvažiavimas) gali būti ir stimulas naujiems literatūrologiniams-sociologiniams tyrimams. Stengėmės paisyti žanrų ir stilių įvairovės: antologijoje rasite ir vaikų poezijos, ir pjesės ištrauką; joje yra ir „elitine” vadinamos kūrybos, ir tekstų, kurie paprastai priskiriami populiariajai literatūrai.

Dalia Staponkutė.

„Draugas” pakalbino ir kelis klausimus uždavė pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvėms – rašytojai Daliai Staponkutei ir poetei Eglei Juodvalkei:

Kokie įspūdžiai po pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo? Kokios apčiuopiamos naudos jis jau davė ir ko galima tikėtis ateityje?

Dalia Staponkutė, eseistė ir vertėja iš graikų kalbos, žurnalo „Pasaulio lietuvis” kolumnistė, humanitarinių mokslų daktarė, gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro. 

Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas vyko pirmą kartą, o kai renginys naujas, įspūdžiai visados dviprasmiški – tiek dalyvių, tiek stebėtojų. Iš pradžių daug kam (net patiems rašytojams iš svetur) buvo neaišku, kodėl jis vyksta. Trūko konceptualumo, pavadinimo, krypties. Juk nepakanka pasakyti – „visi, kas rašote, atvažiuokite į suvažiavimą”. Juokauju. Taip niekas nesakė, tačiau informacija arba kvietimas keliavo per užsienio lietuvių bendruomenes, o juk menininkas, rašytojas neretai nedalyvauja bendruomenės veikloje, nes nesuspėja arba puoselėja lietuvybę individualiai, ir nė kiek ne „blogiau” už bendruomenę, anaiptol. Todėl kai kas pasigedo, kai kas nesužinojo ir pan. Rašytojai Lietuvoje irgi ne iš karto suprato, kas čia dedasi: „Negi susikurs dar viena lietuvių rašytojų sąjunga?” Taigi būta spragų informacijos turinyje ir jo sklaidoje, tačiau suvažiavimas dėl to nenuketėjo! Vien antologijos Egzodika atsiradimas parodo, kad geriausias rezultatas būna veikiant išvien. Ar suvažiavimas taps tradicija – laikas parodys. Gerumo, įsiklausymo ir pasitikėjimo nuotaika, gaubusi suvažiavimą, bylojo, kad visi norėtų susitikti dar ir dar.  Nauda? Emocinė ir naujos pažinties nauda yra neišmatuojama. Visus suvažiavimo dalyvius jungė bendra „išpažintis” apie išgyventa už savo kalbinės tėvynės ribų. Tai – unikalios patirtys.

Eglė Juodvalkė, JAV lietuvių poetė, žurnalistė:

Vertinu, kad tokia mintis kažkam atėjo į galvą, kad tas žmogus, pasidalijęs ja su kitais, užsidegė noru ją paversti tikrove ir ryžosi tai padaryti greit. Įsivaizduoju, kokių numatytų ir nenumatytų sunkumų patyrė visi, kurie prisidėjo prie šio projekto vykdymo. Ne taip svarbu, kad ir mano biografiją pristatančioje Egzodikoje įsivėlė nedidelė klaidelė, tačiau savimeilę labai paglostė, kad gavau Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos premijas už Lietuvoje išleistą eilėraščių knygą apie partizanus. Suvažiavimo metu iš karto atsirado ryšys tarp susirinkusių, kilo susidomėjimas ir tuo, kaip kitas asmuo pradėjo rašyti, kur gyvena, kokia kalba rašo, kodėl, kaip jaučia tą lietuviškumą, ar jį jaučia? Kodėl atvyko į suvažiavimą? Tuojau išdygo diskutuotinų klausimų ateičiai ir noras susitikti vėl. Visa tai stiprina rašytoją, kuris sau kelia įvairius tapatybės, istorijos, būtinybės, kasdienybės ir dar daug, daug klausimų.

Pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo akimirkos.

Dalia, šis renginys, manau, Jums įdomus turėjo būti ne tik kaip rašytojai, bet ir kaip vertėjai, nes jame dalyvavo ir šios srities specialistai?

Taip, suvažiavime dalyvavo ne tik prozos rašytojai, bet ir straipsnius rašantys vertėjai, bendruomenių „metraštininkai” (taip pasivadinę), poetai, žurnalistinės pakraipos rašytojai. Visų biografijos tokios margaspalvės, kad nė viena jų netilptų į paprastą romaną – kiekvienai jų reiktų keliatomio mišraus žanro veikalo. Kai sakau „vertėjai”, turiu pabrėžti, kad visi pasaulio lietuvių rašytojai vienaip ar kitaip yra vertėjai, juk kiekvieno jų kūryboje tarp eilučių užkoduota kita kultūra, kita kalba, simboliai ir idiomos, kitoks juokas ir liūdesys. Nė vienas susirinkusių rašytojų nebuvo tik rašytojas, nes pirmiausia kiekviename jų buvo matyti įgudęs ir jautrus vertėjas, ir nesvarbu, kad ne visada tobulas, užtat nuoširdus ir atsidavęs savo vaidmeniui. Nesunkiai galima buvo jausti, kaip profesionali Bundestago vertėja, lietuvė iš Berlyno, skaitydama savo apmąstymus apie Žaliojo tilto skulptūras, skaitė tarsi vokietė, kuri irgi panašiai galvotų. Ji tikrai išreiškė kito žvilgsnį, kaip ir visi mes, pasaulio lietuviai, dažnai žvelgiame į Lietuvą kito žvilgsniu. Tai yra neįkainojama vertybė, nes toks žvilgsnis neretai būna objektyvesnis, nesuasmenintas, nepolitizuotas.

Gerbiama Egle, ką Jums reiškia toks renginys, kai gali bent trumpam  atsidurti tarp kolegų tautiečių iš įvairių pasaulio vietų?

Labai jutau vienatvę, kai buvau paauglė ir buvo pirmieji bandymai rašyti poeziją. Nebuvo literatūrinių susitikimų, nebuvo galimybių su jaunesniais ar vyresniais trintis, mokytis. Kai man suėjo devyniolika ir pradėjau dalyvauti Santaros-Šviesos suvažiavimuose, rengdavom poezijos vakarus.

Manau, kad kiekvienas savo kūrybą tobulina vienas, bet tokie bendravimai, pažintys padeda kūrėjui, plečia jo pasaulį ir yra tik į naudą. Pasiklausius trijų ar keturių, ne vien literatūrinių, paskaitų per dieną Santaroje, po ilgo savaitgalio grįždavau namo pilna minčių ir įkvėpimo. Pusmetį ar ilgiau kurdavau eiles, svarstydavau. Tokia patirtis kaip rašytojų suvažiavimas mus turtina, stebina ir džiugina.

Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros komiteto pirmi­ninkė Jūratė Caspersen ir LLTI direktorė, prof. Aušra Mar­tišiūtė-Linartienė.

Kaip manote, ar šių dienų egzilio rašytojai turi kokį išskirtinį literatūrinės raiškos bruožą? (Čia gal vertintumėte tik Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvių kūrybą.)

Dalia Staponkutė: Šį klausimą tiktų užduoti pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos tyrinėtojams. Tai labai platus klausimas (atskira mokslinių tyrimų sritis) ir, manau, atsakyti į jį galima taip: rašytojas, gyvenantis ir kuriantis už savo kalbinės tėvynės ribų, tarp eilučių įsileidžia kitos kultūros balsą, jausmines intonacijas ir idiomas, jų vertimą, tuo praturtindamas savo kalbą ir kultūrą, tapdamas jautresniu kitam. Vis dėlto norėčiau matyti pasaulio lietuvių rašytojus kaip, pirmiausia, lietuvių rašytojus, tik šiek tiek kitokius – jie negyvena ir nekuria gimtosios kalbos, t.y. savo kūrybos kalbos, lauke ar erdvėje. Tai yra esminis jų bruožas. Jie kasdien tos kalbos negirdi, neturi nuolatinio sąlyčio su ja, rašydami lietuviškai jie tarsi kalbasi patys su savimi kitos kalbos apsuptyje. Tai savotiška celė, kalbos asketika. Gal todėl tokio autoriaus kalba gali būti prisodrinta emocijų, tačiau ne visada sodriai vaizdinga. Ji gali atrodyti keista, kitokia, kokios niekados nevartotų Lietuvoje gyvenantis rašytojas. Na, suvažiavime išgirdome ir stipresnių, ir silpnesnių tekstų, tačiau tai – ne konkursas. Tai pažintis. Beje, mažai kas iš suvažiavimo dalyvių savo kūryboje rašo apie Lietuvą. Dauguma rašo apie savo dabartį, „tapo” iš tikrovės. Pažintine prasme tai ir yra vertingiausia. Šitaip lietuvių literatūra turtėja, į ją įsilieja naujos prasmės, jos ribos plečiasi, ji virsta pasaulinės literatūros dalimi. Įdomu, kodėl lietuviai, išvykę svetur, dažniausiai kuria tik savo gimtąja kalba? Tai mūsų kultūros išskirtinis bruožas. Matyt, esame esmingai vienas su kitu susiję ir vienas kito lengvai nepaleidžiame. Šito nebūtų galima tvirtai pasakyti apie rašytojus iš kitų šalių.   

Eglė Juodvalkė: Sunku spręsti iš trumpų kūrybos ištraukų, nes prisidėti gali daug veiksnių. Be jokios abejonės, globalizmas skverbiasi į visas įmanomas gyvenimo sritis, neaplenkdamas rašytojų. Reikia tam niveliavimui sąmoningai priešintis rankom ir kojom, o tai po kurio laiko rašysime kaip per kalkę ar kopijavimo mašiną. Dar prie to prisideda nemokėjimas savo eilių ar teksto skaityti kitiems.

Kiek žinau, šio suvažiavimo metu ne kartą nuskambėjo įdomus, bent man kaip skaitytojai, faktas, kad nemažai lietuvių rašytojų yra parašę tos šalies, kurioje gyvena, kalba. Turime tiesiog chrestomatinių lietuviškos egzilinės kūrybos pavyzdžių – visi mūsų iškiliausi kūrėjai vis dėlto geriausius kūrinius parašė tik gimtąja kalba. Koks būtų Jūsų vertinimas ir nuomonė šiuo klausimu?

Eglė Juodvalkė.

Eglė Juodvalkė: Nesutinku. Bradūnas, Nyka-Niliūnas, Mackus kūrė gimtąja lietuvių kalba ir negalėjo ar nenorėjo kurti anglų kalba, nes jos taip gerai nemokėjo. Bet imkim nelietuvišką pavyzdį. Dramaturgas Samuel Beckett, kurio gimtoji kalba airių, kūrė angliškai, persikėlė į Prancūziją, išmoko ir kūrė prancūziškai ir angliškai iki mirties. Radau sąrašą 64 kitų poetų ir rašytojų angliškoje „Wikipedijoje”, kurie rašė ir kūrė ne gimtąja kalba. Kūrėjas apsisprendžia kuria kalba kurti, jei gali rinktis tarp dviejų. Ir ne visi sprendžia tą klausimą taip pat.

Dalia Staponkutė: Pasaulio lietuvių rašytojas, jei jis rašo lietuvių kalba, yra lietuvių rašytojas, kur jis begyventų. Lygiai taip – jei jis rašo kita kalba, tačiau yra lietuviškos kilmės ir jo temos yra susijusios su Lietuva. Labai svarbu, kuo rašytojas pats nori būti – lietuvių ar „nelietuvių” rašytoju. Tai yra šventas paties rašytojo pasirinkimas, netgi ne skaitytojų ar kritikų, kurie vertina jo kūrybą. Lietuvių skaitytojai gali mėgti E. H. Hemingway, tačiau jis niekados nepagalvojo būti lietuvių rašytoju. Užtat lietuvių kilmės australė, rašanti angliškai ir norinti būti lietuvių rašytoja, gali susikurti sau nišą lietuvių literatūroje per savo lietuvišką temą ir per vertimą. Geriausias šito pavyzdys yra Kanados lietuvis Antanas Šileika. Jis kuria angliškai, tačiau vertimo dėka tapo lietuvių rašytoju, keliauja po Lietuvą, pristato knygas Lietuvoje, yra aktualus/pažintinis lietuvių skaitytojui per savo lietuvišką „dipukų gyvenimo” temą. Šiuo klausimu galima ginčytis, bet geriau ginčytis taip, kad skirstydami į grupes – „pasaulio-nepasaulio” – nenubrėžtume griežtų ribų ir sienų (ypač akademinių tyrimų srityje), kurioms lengvai pasiduotų ir naujoviška kalbos vertinimo politika. Ji kai kam galėtų baigtis net kūrybine tragedija: ilgą laiką už Lietuvos ribų kūręs autorius staiga dėl naujai įvestos „etiketės” ar kategorijos gali pasijusti nebe lietuvių literatūros „namuose”, o „už lango”. Jei rašytojas, daug metų gyvenantis užsienyje, tebekuria lietuvių kalba, dažniausiai jis gali kurti ir kalba to krašto kur gyvena. Tai beveik taisyklė, išimtis ta, kad jis renkasi gimtąją kalbą, nes galvoja, jog ją jaučia geriausiai. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo labai plona. Tokį autorių gali bet kada „pasisavinti” kita kalba, nes kalbos mėgsta savintis. Jos tuo gyvena ir dėl to turtėja. Tik negyvos kalbos nieko nesisavina. Labai svarbu, kad kalbinės tėvynės politika būtų kuo palankesnė gyvenančiųjų svetur kūrybai, nes visa tai trapu, laikina ir bet kada gali keistis. Žinoma, sakydama „palankesnė” nesiūlau garbinti kiekvieną „grafomaną”, tačiau vertinti kūrybą, pasitelkiant konstruktyvią kritiką, t. y. su meile, kviesti suvažiavimus, kurie ilgainiui įgautų diskusijų, seminarų pavidalą, virstų vertingomis pamokomis ir „pasauliui”, ir Lietuvai.

Pasaulio Lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyviai.