CENTRAS - Geografija-Rajonai - Laikas, matuojamas meile
Dr. V. Kudirkos lit. mokyklos jaunių šokių grupė ,,Varpelis” su šokių mokytojomis.
Dr. V. Kudirkos lit. mokyklos jaunių šokių grupė ,,Varpelis” su šokių mokytojomis (iš k.): Lina Jokilaitytė Giusti, centre – Zita Poderis. (Mokyklos archyvo nuotr.)

Laikas, matuojamas meile

Vitalija Dunčienė.

Visos ruošiamės, puošiamės koncertui.
Visos ruošiamės, puošiamės koncertui. (V. Dunčienės nuotr.)

Elizabeth, NJ, lenkų Šv. Adalberto parapijos namų rūsyje kiekvieną sekmadienį prakaituoja iš tolimiausių apylinkių susirinkęs būrelis jaunimo – ruošiasi pasirodyti šokių šventėje Baltimorėje. Šokių mokytoja Zita Poderis, kurios laikysena ir eisena sufleruoja apie didelę šokėjos patirtį, su didžiausia kantrybe ir niekada nuo veido nedingstančia šypsena aiškina tikrąsias lietuvių liaudies šokėjų paslaptis. Šokių mokytojos padėjėja Lina Jokilaitytė-Giusti nenuilstamai rūpinasi, kad visi šokėjai susirinktų, kad salės durys būtų atidarytos, kad muzika grotų, kad tautiniai rankšluosčiai ir lietuviškos skarutės stebuklingai atsirastų tada, kai jie reikalingi… Prityrusi šokėja ir dviejų šokėjų mama Monika dažnai įsijungia į Dr. V. Kudirkos lituanistinės mokyklos jaunių grupės „Varpelis” darbą kaip šokėja, jeigu trūksta tą dieną šokėjo arba, kaip šokių mokytoja, Zitai susižeidus koją. Tėveliai (daugiausiai mamos), atvežusios vaikus į šokių repeticijas, kantriai laukia jų pabaigos ir tyliai džiaugiasi, matydamos, kad tarp vaikų pamažu „tirpsta ledai”, ir jie tampa draugais.

Jeigu paklaustume šių žmonių, ko jiems labiausiai gyvenime trūksta, turbūt dauguma atsakytų – laiko. Gera suvokti, kad daugelio žmonių meilė lietuviškai kultūrai, šokiui, tradicijoms… nepaklūsta paprastiems kasdienybės laiko varžtams, bet ištrūksta iš jų – išsilaisvina ir žadina sielą niekada nepasiduoti.

Keli Dr. V. Kudirkos mokyklos jaunių grupės „Varpelis” šokėjai sutiko atsakyti į keletą klausimų:

,,Varpelio” šokėjos.
,,Varpelio” šokėjos (iš k.): Emilija, Greta, Elena, Justina, Julija ir Marija. ( J. Dunčios nuotr.)

1. Žinome, kad mokiniai gimnazijoje labai užsiėmę: pamokų ruošimas, klubai, sporto varžybos, muzika… Kodėl jūs nusprendėte lankyti šokių repeticijas? Kaip jūs surandate laiko lietuviškam šokiui?

Greta G.: Nors aš esu užsiėmusi, man patinka lankyti šokių repeticijas, – atrodo, kad visiems patinka šokti. Kai visi aplinkui tave yra geros nuotaikos, užsimiršti, kad tavęs laukia daug darbo ir galima pasidžiaugti linksmomis valandėlėmis.

Bernardas K.: Aš nutariau lankyti šokių pamokas, nes man patinka šokti. Man laiko surasti nesunku, nes aš dar tebesimokau vidurinėje (middle) mokykloje.

Justina B.: Nors gimnazijoje krūvis gali būti didelis, aš nusprendžiau prisijungti prie lietuviškų liaudies šokių grupės, kad galėčiau susilieti su savo protėvių kultūra, susitikti tautiečių ir linksmai praleisti laiką. Laiko surast nėra sunku, kai teisingai pasirenki prioritetus. Pirmiausia atlieku mokyklines užduotis, o likusį laiką skiriu užklasinei veiklai, taip pat ir lietuviškiems šokiams. Šokių repeticijos vyksta sekmadieniais, todėl aš mokyklines užduotis stengiuosi atlikti anksčiau.

Neringa L.: Nusprendžiau lankyti šokius pakalbinta mamos (manęs nereikėjo daug kalbinti), man svarbu išlaikyti lietuvišką kultūrą bei papročius, o šokis yra labai svarbi kultūros dalis. Be to, tautiniai šokiai labai smagūs, ir smagiausia visada tiems, kurie dalyvauja. Man visai nesunku rasti laiko šokiams.

Mokomės naujus šokius.
Mokomės naujus šokius. (J. Dunčios nuotr.)

Veronika M.: Aš nusprendžiau dalyvauti šokių repeticijose, nes dalyvaudama ankstesnėje šventėje patyriau daug džiaugsmo su senais ir naujais draugais. Visi mano sekmadieniai yra skirti lietuvybei.

Lukas M.: Aš nutariau šokti lietuvių liaudies šokius, nes žinojau, kad tai bus man nuostabi patirtis. Aš esu lietuvis, taigi turiu stengtis neatitrūkti nuo lietuviškos kultūros šaknų.

Andrius D.: Kaip čia pasakius? Žiauriai mėgstu šokti. Prieš keletą metų lietuviškoje stovykloje, Neringoje, išmokau šokti tautiškus šokius. Šokimas yra daug įdomesnis užsiėmimas už klubus mokykloje. Šokdamas galiu atsipalaiduoti ir daryti kažką, kas man patinka. Į repeticiją dažniausiai vežuosi ir namų darbų, kad galėčiau kelionėje ir pertraukėlių metu pasimokyti. Ir viskas kuo puikiausiai sprendžiasi: „Boogie, boogie y’all”.

Vytis D.: Gimnazijoje sunku rasti laiko smagiems užsiėmimams. Aš skiriu laiko lietuvių liaudies šokiams, nors man yra sunku, bet labai svarbu išlaikyti lietuvybę amerikiečių mokykloje. Ir kai gimnazijoje turiu sunkią savaitę, tai mintys apie ateinančio sekmadienio šokių repeticiją pakelia ūpą.

2. Kodėl jums patinka šokti lietuvių liaudies šokius?

Greta D.:  Man patinka šokti lietuvių liaudies šokius, nes kiekvienas šokis yra kitoks, unikalus. Mokydamiesi šokį mes praleidžiame daug laiko, bet kai jį jau išmokstame, salė prisipildo nuostabios energijos. Mes, visi šokėjai, tapome viena didelė, laiminga šeima, kurią vienija meilė šokiui.

Kartais įvyksta susidūrimų.
Kartais įvyksta susidūrimų. ( J. Dunčios nuotr.)

Bernardas K.: Man patinka šokti lietuvių liaudies šokius dėl lietuviškos muzikos ir šokio judesių.

Emilija G.: Lietuviškų liaudies šokių pamokos suteikė man galimybę prisiliesti prie savo kultūros šaknų ir išgyventi tą vertingą patirtį. Išgyvenome sunkių ir pergalingų akimirkų, kurias aš visas branginu. Žinau, kad dalyvavimas bet kokiame lietuviškame festivalyje yra džiaugsmingas.

Justina B.: Man labai patinka šokti lietuvių liaudies šokius, nes tai yra galimybė patirti ir labiau suprasti savo kultūrą, sutikti naujų žmonių. Apsirengusi tautiniais drabužiais pajunti, kokį seniau žmonės gyvenimą gyveno. Apskritai, šokti lietuvių liaudies šokius yra smagu.

Neringa L.: Šokiai – sportas, o sportas – ir smagu, ir sveika! Man patinka liaudies šokiai, nes judant aš sportuoju, man smagu, ir dar prisidedu prie lietuvybės, ir labai šaunu komandoje siekti bendro tikslo – nuostabaus pasirodymo. O man ir šiaip patinka šokti.

Veronika M.: Man patinka lietuvių liaudies šokiai, nes jie skiriasi nuo visų kitų šokių.

Andrius D.: Man patinka šokti greičiausiai todėl, kad nesunku įsiminti žingsnius ar derinius. Šokti – tai tas pats, kas žaisti komandiniame sporte, tik – su muzika. Mes turime viską atlikti taip, kad būtų smagu ne tik mums, bet malonu žiūrėti ir žiūrovams.

3. Ar šokių grupėje susiradote naujų draugų?

Greta D.: Aš šokdama susiradau daugybę draugų. Dirbant kartu atsiranda galimybė geriau pažinti vieniems kitus ir susidraugauti.

Trumpa pertraukėlė.
Trumpa pertraukėlė. Iš kairės stovi Vytis, Nojus, Andrius ir Russel. (V. Dunčienės nuotr.)

Bernardas K.:  Taip, aš susiradau naujų draugų.

Emilija G.:  Vienas iš geriausių dalykų, kas atsitiko lankant šokių repeticijas, tai galimybė bendrauti su kitais jaunais žmonėmis. Nors mes pradžioje buvome nepažįstami, bet, kiekvieną savaitę susitikdami, susidraugavome. Juokaudami ir juokdamiesi kuriame nepakartojamus prisiminimus, kuriuos nešiosime savo širdyse visą likusį gyvenimą.

Nojus L.: Taip, susiradau naujų draugų.

Veronika M.: Taip, aš sutikau naujų draugų. Anksčiau aš nepažinojau Rachel.

Andrius D.: Šokis – kaip dangus su aitvarais… Šoksim su gerais naujais draugais…

Bet jeigu rimtai, tai prieš pradėdamas šokti nepažinojau beveik nė vieno šokėjo. O dabar esu draugas su visais šokėjais per „Facebook”…  Man patinka turėti daug draugų.

4. Ar laukiate šokių šventės? Ko tikitės iš šios šventės?

Bernardas K.: Taip, aš laukiu šokių šventės. Tikiuosi sutikti daug žmonių ir patirti daug džiaugsmo.

Justina B.: Aš nekantriai laukiu lietuvių liaudies šokių šventės Baltimorėje. Kadangi dalyvavau ankstesnėse šokių šventėse, tai įsivaizduoju, kaip viskas vyksta. Šventėje galima ne tik sutikti draugų iš vasaros stovyklų (Neringos stovyklos), bet ir susipažinti su kitais tautiečiais iš visų JAV. Ilgų repeticijų metu mes svajojame apie būsimus vasaros įspūdžius, kada galėsime aplankyti Baltimorės miestą ir kartu su lietuviais draugais sukaupti gražių prisiminimų. Tikiuosi daug gražių akimirkų šių metų šokių šventėje.

Varpelio šokėjai.
Varpelio šokėjai Andrius, Neringa, Vytis, Emilija, Karolis ir Greta ruošiasi šventei. (L. J. Giusti nuotr.)

Nojus L.: Manau, kad bus smagu nuvažiuoti į Baltimorę.

Veronika M.: Taip, aš labai nekantrauju laukdama kelionės į Baltimorę. Tikiuosi susipažinti ir susidraugauti su daugeliu naujų bendraamžių.

Lukas M.: Man patiko dalyvauti dainų šventėje Čikagoje, todėl aš dabar laukiu šventės Baltimorėje. Visada gera susitikti su kitais lietuviais.

Andrius D.: Šventės laukiu, laukiu – nesulaukiu… Kartais net pašvilpiu, kad tik greičiau ateitų. Bet jeigu rimtai, tai aš noriu, kad mūsų grupė gerai pasirodytų Amerikos lietuvių bendruomenei.

Pakalbinau „Varpelio” šokėjų mamas ir tėčius:

1. Ką jums reiškia lietuvybė, lietuviškas liaudies šokis, lietuviška daina?

Ramunė D.: Kadangi esu vienintelė išeivė iš artimųjų rato, lietuvybė man yra labai svarbi. Auginu tris vaikus mišrioje šeimoje, ir nuo pat mažų dienų stengiuosi jiems įdiegti lietuvybę. Pastebėjau, kad vaikai mieliau įsimena ir pasisavina kalbą ir istoriją per dainas ir šokius. Esame pabuvoję Toronto ir Čikagos dainų šventėse, Bostono šokių šventėje ir, žinoma, nepraleisime Baltimorės. Vaikai iki šios dienos prisimena dainų šventės dainas, kurios yra dalis istorijos šaltinio.

Laima L.: Lietuvybė mūsų namuose yra labai svarbi. Neįsivaizduoju, kad galėtume kitaip, be lietuviškos dainos ir šokio, be papročių, be kalbos. Tai – kiekvieno iš mūsų asmenybės dalis.

Aušra K.: Lietuviškas šokis, lietuvybė, lietuviška daina yra labai svarbūs mano gyvenime. Tai dalis mano kultūros, tradicijų, visa tai noriu perduoti savo vaikams.

Dr. V. Kudirkos lit. mokyklos jaunių šokių grupė „Varpelis" su vadove Zita Poderis viduryje.
Dr. V. Kudirkos lit. mokyklos jaunių šokių grupė „Varpelis” su vadove Zita Poderis viduryje. ( J. Dunčios nuotr.)

Lina B.: Lietuvybė mūsų šeimai reiškia labai daug. Mano senelis – mamos tėtis žuvo Antrajame pasauliniame kare po to, kai jį per prievartą rusų kareiviai išsivarė į karą, o močiutė, likusi viena, sunkiai augino savo mažas dvi mergaites. Nuo to laiko tiek močiutė, tiek mama laukė Lietuvos nepriklausomybės, o kai sulaukė, buvo vienos iš pirmųjų visame kaime – dalyvavo visokiuose minėjimuose, kituose renginiuose. 1989 metais netgi važiavome į Baltijos kelią susikibti rankomis ir parodyti vienybę.

Taip pat giminėje buvo ištremtų į Sibirą. Kadangi istoriniai įvykiai skaudžiai buvo palietę mano šeimą, lietuvybė buvo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, labai dainingi, ir jiems lietuviška daina ir šokis buvo reikalingi, tikriausiai kaip duona ir vanduo. Kai dar jie buvo jauni, o mes, jų vaikai, maži – jie labai aktyviai dalyvavo saviveiklos kolektyve – turėjo savo kapelą, su kuria netgi keliaudavo į gretimus miestelius, dalyvaudavo Rumšiškių etnografinio muziejaus šventėse.

Vėliau tik mano mama ir močiutė dainavo moterų grupėje, eidavo į repeticijas, dainuodavo partizaniškas dainas, dalyvaudavo partizanų dienų minėjimuose. Mano brolis ir sesuo šoko mūsų kaimo saviveiklos jaunimo šokių ansamblyje.

O ir namuose giminių susiėjimai nepraeidavo be dainų. Dar ir dabar, kai grįžtam Lietuvon, per giminių susitikimus dainos skamba plačiai ir skambiai.

Aš mokykloje turėjau nuostabią mokytoją ir auklėtoją, kuri mokė mus liaudiškų dainų, šokių, buvo sukūrusi tautotyrininkų būrelį. Rinkome močiučių dainas, įrašinėjome į magnetofoną. Taip įtraukiau į tą reikalą ir savo močiutę, kad ji rinktų savo drauges į būrį ir pačios įrašinėtų dainas. Mano močiutė buvo įrašiusi kelias kasetes.

Loreta M.: Lietuvių tauta – dainuojanti ir šokanti tauta. Esant taip toli nuo Lietuvos labai norisi kuo daugiau parodyti savo vaikams, kokia nuostabi mūsų tauta ir jos papročiai. Tuo pačiu ir išmokyti juos, kad jie galėtų ir kitai kartai perduoti lietuviškąją kultūrą ir tradicijas. Kad ir toliau klestėtų mūsų tauta ir ją garsintų jaunosios kartos.

Jonas D.: Mano a. a. tėveliai gražiai ir su ilgesiu pasakodavo apie jų paliktą Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, ir taip darydami perdavė man jų gilią meilę savo kraštui. Užtat – ar tai būtų liaudies šokiai, dainos, literatūra, ar papročiai, viskas yra arti mano širdies. Ne per seniausiai sužinojau, kad mūsų kalba gali būti 6 000 metų senumo. Dar sužinojau, kad baltai išmokė estus ir suomius ūkininkavimo, o žodžius, kurių jie neturėjo, pasisavino iš baltų. Sužinojau, kad žodžiai „kirvis” ir „ratas” yra tie patys estų, suomių ir sanskrito kalbose. Mūsų protėviai senovėje mokė kitus apie ratą ir paliko mums šokį tuo pačiu vardu. Kai matau jaunimą ir senimą šokant ratelius, įsvaizduoju, kaip mūsų protėviai šoko prieš 6 000 metų. Labai vertinu protėvių pastangas šimtmečius išlaikyti mūsų brangią kalbą ir kultūrą, nors buvo kartais ir labai sunku.

2. Ar buvo sunku prikalbinti vaikus sekmadieniais lankyti šokių repeticijas?

,,Varpelio” šokėjai.
Ar Kalėdų senelis duos ,,Varpelio” šokėjams dovanų. ( Linos Giusti nuotr.)

Ramunė D.: Vaiko į šokių repeticijas nekalbinu, ji pati labai noriai važiuoja, nes turi draugų, su kuriais sieja ilgametės draugystės. Juk kartu užaugo dainuodami, šokdami, keliaudami ir stovyklaudami.

Laima L.: Kalbinti nereikėjo. Kai sužinojome apie galimybę šokti, buvo lyg savaime suprantama, kad vaikai šoks. Be jokio spaudimo.

Aušra K.: Nebuvo sunku prikalbinti, nes Bernardas lanko lituanistinę mokyklą.

Lina B.: Prikalbinti Justiną lankyti šokių repeticijas nebuvo sunku. Ji pati to norėjo. Dar praėjusią vasarą, kai nežinojome, ar bus jaunimo grupė, mes su Justina kūrėme slaptas mintis, kaip čia padarius, kad galėtume dalyvauti… O kai paskelbė, kad bus organizuojama grupė, padėjome surasti naujų narių.

3. Ko tikitės iš šokių šventės Baltimorėje?

Ramunė D.: Tikiuosi vėl pamatyti daug pažįstamų veidų ir gėrėtis atžalomis, kurias sieja vienas žodis – Lietuva.

Laima L.: Manau, kad vaikams (o ir tėvams) šventė bus nepakartojama patirtis, galybė smagių įspūdžių, naujos pažintys ir gražios akimirkos.

Aušra K.: Aš labai tikiuosi, kad vaikai liks švente sužavėti ir dar mieliau ateity dalyvaus lietuviškoje veikloje.

Uždaviau keletą klausimų ir šokių mokytojoms Zitai Poderis ir Linai Jokilaitytei-Giusti:

1. Visi esame labai užsiėmę. Daugelis žmonių, prieš pradėdami bet kokią naują veiklą, kelia sau klausimą: „O kas man iš to?” Kaip Jūs atsakėte į šį klausimą ir pa­siryžote mokyti jaunimą šokti lie­tuviškus liaudies šokius?

Zita P.: Kiekviena šokių pamoka, praleista su vaikais, man yra turinin­gai, prasmingai ir kūrybingai pra­leis­tas laikas. Paaugliai visada papildo tave smagia energija. Smagu pra­leisti laiką su tautiečiais, kurie taip noriai bendrauja, smagiai šmaikštauja ir taip noriai šoka savo tautinius šokius.

Lina J. G.: Džiaugiasi mano šir­dis matant jaunimą entuziastingai šokant; stebint jų norą, užsidegimą ir žibančias akis išmokti vis naują ir naują smagų šokį… Ir niekad nekyla mintis „ir kas man iš to?” Sutikau bū­ti šokių vadovės padėjėja, nes lietuviški šokiai man visada buvo prie širdies, nuo jaunų dienų. Dirbdama lituanistinėje mokykloje matau, kaip vaikams įdomu ir smagu šokti lietuviškus šokius.

2. Kaip jums sekasi ruoštis šokių šventei? Kaip apibūdintu­mėte savo mokinius?

Zita P.: Puikus jaunimas auga… Tėveliams – valio… Kiekvienas mūsų susitikimas – tai jau maža šokių šventė. Ačiū visiems!! Tikrai Baltimorėje „Varpelio” kolektyvas neapvils.

Lina L. G.: Labai džiugu, kad buvę „Varpelio” šokėjai ir nauji da­lyviai noriai atsiliepė į kvietimą šo­kti mūsų, Dr. V. Kudirkos, lituanisti­nės mokyklos šokių jaunių grupėje „Varpelis” ir sudarė devynių porų – pilną grupę.

Repeticijoms vykstant kiekvieną sekmadienį nuo rugsėjo mėn., jaunimas išmoks visus šokių šventės šokius. Baltimorėje mūsų jaunimas puikiai sušoks, pajus didžiulę lietuvišką ener­giją, turės galimybės susitikti naujų lietuvių draugų, kurie galbūt lydės juos visą gyvenimą ir dar labiau su­žadins norą ir pasididžiavimą būti lietuviais.

Galime tik įsivaizduoti, kiek daug laiko, darbo, pasiaukojimo į šokių šventės (ir kitų panašių švenčių) organizavimą įdeda šventės organizatoriai. Ačiū jiems, kad sutiko imtis tokios atsakomybės – 2016 metais užkuriant lietuvybės ugnį Baltimorėje, kurios žiežirbos suliepsnojo tolimiausiose Amerikos žemyno vietovėse ir net pasiekė Lietuvą. Be abejonės, organizatoriams reikia visokiausios pagalbos – nelikime abejingi.

Linkiu, kad visi, susirinkę į šokių šventę, pasijustų viena lietuviška, drau­giška šeima, kad susirastų daug naujų draugų, kad susidraugautų.  Lin­kiu, kad tos įsižiebusios lietuviškos ugnelės pasibaigus šokių šventei neužgestų, o ir toliau liepsnotų, pa­kurstomos mylinčių lietuvišką kultū­rą žmonių.