Pokalbis.

 APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Pokalbis su Rūpintojėliu

JUOZAS GAILA

Buvusioje Baltimore lietuvių parapijos bažnyčioje sekmadienio rytais tebelaikomos vienerios Mišios lietuvių kalba. Deja, lietuvio kunigo nėra, bet turime nuostabų aštuonias-dešimtmetį kleboną ir diakoną, kurie bando kai kurias maldas lietuviškai atkalbėti ir net prisideda prie lietuviškų giesmių giedojimo. Maža mūsų tose Mišiose lankosi ir dauguma jau senatvės naštos slegiami. Klebonas, norėdamas palengvinti nepratusiems angliškai atlikti išpažintį, įvedė du kartus per metus bendrą išpažintį. Surašome ant popieriaus lapelių savo nuodėmes ir stojame eilėn įteikti juos senukui klebonui. Nežinau, ar kiti tenkinasi tik prieš Mišias ant skiautelės popieriaus brūkšteldami kelis „griekus”, bet aš vakarą prieš mėgstu atlikti tartum savo asmenines rekolekcijas. Permąstau savo metinius pergyvenimus, džiaugsmus, nusivylimus, nusidėjimus.

Šį kartą mąsčiau, mąsčiau, bet kokių nors baisių nuodėmių ir nesurandu. O, parodžiau pirštą vienam mašinos vairuotojui, per lėtai važiuojančiam greitojoje juostoje, pjaudamas traktoriumi žolę, nupjoviau žmonos pasodintas gėles ir užpultas žmonos išsigyniau suversdamas žalą ant stirnų. Tai va, kilo mintis pasiknisti internete, ką galvoja kiti apie mane ir kokiomis nuodėmėmis esmi kaltinamas. Taip pasirinkau porą būdingesnių, bet savotiškai panašių: vieną iš užjūrio, iš Londono, kitą – iš mano kaimyninio Washington miesto.

Esu „Drauge” rašęs, kaip Londone anarchistų riaušėse buvo suimtas lietuvis jaunuolis, įsilaužęs į banką ir bandęs jį padegti. Štai kaip žurnale „Juodraštis” apie jį atsiliepia kiti lietuviai:

Anglijoje jis yra jau kartą buvęs – dirbo kažkokiame kaime. Šį kartą jis atvyko tiesiai pas mus – į skvotą šiaurės Londone. Kaip ir dauguma skvoterių (angl. Squatters – neteisėtai apsigyvenę apleistame name ar žemėje – J. G.) maitinosi prekybos centrų išmetamu maistu. Nedirbo. Retai kada turėdavo svarą kišenėje. Turėjo draugų skvoterių Londone ir Barselonoje. Lankydavosi pankroko koncertuose, pats raugdavo namie alų. Per tuos metus laiko jis jokiu nusikalstamu verslu neužsiminėjo ir nebuvo nė karto teistas. Kad ir kaip būtų žiauru (juokinga, graudu, neįtikėtina) – kitą dieną, pasibaigus protestams, jis norėjo išvykti į Lietuvą ir jau turėjo lėktuvo bilietą.

O čia pasikalbėjimas su juo, esančiu Londono kalėjime ir laukiančiu teismo:

Tūlas Juozas Gaila straipsnyje „Runkelis visur runkelis” („Draugas” 2009 m. balandžio 25 d.) smerkia lietuvio Mindaugo Lenartavičiaus elgesį Londone. Patriotiškai nusiteikęs autorius antikapitalistines protesto akcijas vadina „juodais darbais” ir niekaip negali suprasti, kaip „doras lietuvis” gali dalyvauti tokiuose veiksmuose. Ką manai šiuo klausimu?

Kitokios mąstysenos iš tikro lietuvio, net ir Baltimore bendrijoje, nereiktų tikėtis. Lietuviai yra užguitųjų tauta. Užguitų, kupinų nevilties, apgailėtinų žmonių tauta. Ištisos kartos praleido savo gyvenimą bandydami plaukti pasroviui (net ir tada, kai akivaizdu, kad ta srovė veda į kanalizaciją). Prisitaikėliškas, padlaižiavimas – jei ne bažnyčiai, tai valdininkams, politinei sistemai, visuomenės elitui, santvarkai (kad ir kokia ji bebūtų) – yra tikro lietuvio pasididžiavimas. Savaime suprantama, Lietuvoje vis smarkiau plintant Vakarų kultūros propagandai, lietuvis bandys nuolankiai įsiteikti ir Europos Sąjungai. Ironiška, tačiau tokie pigūs moralizavimai ir svaičiojimai Vakarų kultūroje tik patvirtintų neapsišvietusio žmogaus (kaip Gaila pavadintų – „runkelio”) stereotipą.

 Beskaitydamas tai kompiuteryje, lyg ir pastebėjau, kad šalia ant mano stalo stovintis medinis Rūpintojėlis tartum dar giliau susirūpinęs. Panorau savo mintimis pasidalinti su juo ir pasiaiškinti. Daug lengviau aiškintis tam, kuris neprieštarauja, neužgaulioja ir atleidžia. Ir pradėjau: „Juk žinai, Rūpintojėli, kad aš nesijaučiu užguitas. Nesijaučiau užguitas, kai atvykęs Amerikon šlaviau fabriko grindis, nes aš nieko daugiau ir nemokėjau. Vaikystėje kartais ir pasijusdavau toks, kai motina varydavo ravėti daržą, o taip norėjosi žaisti futbolą su draugais, ir kai tėvas varydavo išginti gyvulius į ganyklą ir parginti juos, kartais ir ganyti. Ganiau juos, kai atsidūrėme Žemaitijoje ir laikinai apsigyvenome pas ūkininką, ganiau ir kai buvome apgyvendinti pas ūkininkę Vokietijoje. Bet tai buvo už maistą ir pastogę. ‘Skvoteriu’ niekada nebuvau, bet bėgant su arkliais ir vežimu nuo raudonųjų per Vokietiją miegodavau ir vežime, o lyjant ir po juo. Keliuose užpuldavo rusų ar amerikiečių lėktuvai, tai jei pakelėj medžių nebūdavo, po vežimu tekdavo nuo jų kulkosvaidžių šūvių slėptis. Kai vežime užsibaigė iš Lietuvos pasiimti lašiniai, kumpiai, dešros, kruopos, niekada Vokietijoje nesijaučiau sočiai pavalgęs, bet nebadavau ir neteko man misti prekybos centrų išmetamu maistu.”

Nežinau, ar Rūpintojėliui patiko, ką sakiau, tad skaičiau kitą laišką. Laišką iš mano bičiulio Arvydo Barzduko, pasirodžiusį internete dienraščio „Bernardinai.lt” komentaruose.

Arvydas Barzdukas, 2009-10-31 23:36

Atrodo, kad Juozas Gaila turi kiek semitiško kraujo: kaip, pavyzdžiui, daug arabų, jei jau kas kartą įvyksta, tai jis to niekad, iki gyvos galvos, neužmirš. Kad ir su ta Obamos žmonos pastaba, jog jos vyrą prezidentu išrinkus, ji tikrai pradėjo Amerika didžiuotis. Nors vadinami pakraštiniai lunatikai dėl to visom gerklėm prieš metus bliovė, man tas jos pasakymas nei „į akį”, nei „į ausį” visai nekrito, nes ir aš tada   džiugiai atsidusau ir pasijaučiau išdidus, kad štai, daugiau nei devynių milijonų balsų persvara, amerikiečiai išrinko juodaodį prezidentą. Šį savo gyvenamą kraštą labai mylėjau, jo kariuomenėj irgi tarnavau ir jam dėkingas buvau visada, tačiau iki tol tokiam naujam pasididžiavimui progos nebuvo buvę. Todėl visai nesistebėjau, kad, panašiai kaip aš, pasijuto ir Michelle Obama. Juozas Gaila vis dar kartoja senus ir skystus priekaištus tų, kurie negali susitaikyti su faktu, jog praėjusiuose prezidento rinkimuose Amerikoje teberusenančiam rasizmui irgi teko pralaimėti. Kaip Obama sakė, ir prieš rinkimus jis buvo juodaodis. Ar ne laikas būtų prie to priprasti?

Tai va, vėl pradėjau porinti Rūpintojėliui: „Gal tikrai turiu kokio semitiško ar arabiško kraujo, nes mano mama buvo tamsiaplaukė ir aš lyg ir tamsaus gymio. Tačiau kasmet kraują aukodavau ir niekada neatmesdavo, tai neturėtų būti kas nors blogo. Taip pat nemačiau, kad žydų ar kokių spalvotųjų kraują būtų atmetę. Ak, koks aš senamadiškas, vis dar tikintis, kad mes visi buvome sukurti pagal Dievulio atvaizdą, nepaisant odos spalvos ir rasės, ir kad visų mūsų kraujas toks pat. Pameni, Rūpintojėli, kad kai samdydavau tarnautojus ar darbininkus, nekreipdavau dėmesio nei į jų odos spalvą ar iškalbą, bet į jų patirtį dirbant kitur ir buvusių darbdavių atsiliepimus. Juk nuo darbuotojų sugebėjimo, bet ne nuo jų odos spalvos priklausė ir įmonės sėkmė, ir mano išsilaikymas pareigose.  

Šiandieną nekaip su mano atmintimi, nors ja niekada negalėjau pasigirti. Juk nenuslėpsiu nuo tavęs, Rūpintojėli, kad mokykloje susirašydavau ant delno formules ar istorines datas, negalėdamas ar tingėdamas jas ‚įzubrinti‘. Obama žmonos pastabą atsimenu dar nei metams nepraėjus, o ji, jei teisingai spėju, skaudulį ir pyktį dėl savo protėvių vergavimo nešiojo daugelį metų ir Amerika pradėjo didžiuotis tik savo vyrui tampant prezidentu. Besitrankydamas su marinais po jūras marias ir kitus žemynus, dažnai girdėdavau juodaodžius karius džiaugiantis, kad jie negyvena „trečiajame pasaulyje”, ypač savo protėvių žemėje Afrikoje, bet Amerikoje. Tarp jų buvo ir katalikų, ir kartu eidavome melstis. Nemanau, kad jie būtų lankę bažnyčią, kurioje kunigas būtų meldęs Dievo prakeikimo Amerikai.

Pameni, Rūpintojėli, kai per karą Raudonąją armiją vokiečiai kuriam laikui sustabdė prie Vokietijos sienos, o mes, gyvendami Virbaly, atsidūrėme fronto zonoje, nes rusai jau buvo Alvite. Vieną gražią vasaros dieną vokiečių žandarai išvarė mus su visais gyvuliais į Rytprūsius, o iš ten lanku į Žemaitiją, kuri dar nebuvo užimta bolševikų, visai prie Tauragės. Sekmadienį tėvai vedėsi į bažnyčią, o kunigas per pamokslą išdrožė, kad aukštaičiai savo žemę pragėrė, suvalkiečiai prakortavo ir tik žemaitėliai savo šventąją žemelę išsaugojo, nors lauke buvo girdėti fronto patrankų griaudimas. Daugiau į tą bažnyčią nebeėjome, o po mėnesio prasidėjo didžioji sovietų ofenzyva, raudonieji užėmė visą Žemaitiją ir veržėsi į Vokietiją. Ir mes vos vos nuo jų pasprukome. Prisiminęs tai, niekada nesuprasiu, kaip galima lankyti bažnyčią 20 metų ir klausyti pastoriaus, prašančio Dievo prakeikimo savo kraštui. Negirdėjau aš nei tų laiške minėtų bliovimų, o gal aš prie jų pripratęs, ganydamas gyvulius, be to, mano klausa jau nekokia. Turbūt reikės aparatėlių ausyse, kaip kitiems mano bendraamžiams.

Nežinau, Rūpintojėli, kodėl toks esu, bet niekada nei džiugiai, nei liūdnai nedūsavau, kas buvo išrinktas ar neišrinktas. Juk žinai, kad nebalsavau nei už buvusius prezidentus, nei už senąjį, nei jaunąjį, bet nedūsavau, kai jie buvo išrinkti. Taip pat nedūsavau tada, kai šis kelių milijonų persvara buvo išrinktas, nedžiūgauju dabar, kai dar metams nepraėjus apklausos rodo jau milijonų nusivylimą, nes neabejojau, kad taip bus. O gal turėčiau dūsauti, kad Amerika gali paskęsti, nors ne mano amžiuje. Paskęsti ne dėl tirpstančių ledkalnių, bet dėl pasibaisėtinos ir vis didėjančios įsiskolinimo naštos.”

Baigiau savo aiškinimus mediniam Rūpintojėliui ir, žiūrėdamas per langą į krintančias snaiges, pradėjau tikrai dūsauti, ar galėsiu ryte išsikasti ir važiuoti apsnigtais keliais į Baltimore, į lietuviškas Mišias bendrai išpažinčiai.