Lietuvos pilietybės įstatymas,
įsigaliosiantis 2011 m. balandžio 1 d.

REGINA NARUŠIENĖ

2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė prezidentės Dalios Grybauskaitės grąžintą įstatymą su visomis jos teikiamomis pataisomis ir papildymais. Įstatymą sudaro 46 straipsniai, 29 puslapiai. Penktajame straipsnyje įvardyta, kas yra Lietuvos piliečiai. Tarp jų yra ir asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Septintasis straipsnis įvardija atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Tai LR pilietis, kuris atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1. Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra sukakę 21 metai;
2. Yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę;
3. Yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę;
4. Yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5. Sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę;
6. Yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį;
7. Yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
8. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;
9. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Penktasis straipsnis apima visus, kurie turi Lietuvos pilietybę ir svetimos valstybės pilietybę pagal tuo laiku galiojančius pilietybės įstatymus. Septintasis straipsnis apima pirmosios ir antrosios bangos emigrantus, nes pagrindinis reikalavimas yra, jog asmuo būtų išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Į straipsnį neįtraukti dabartiniai emigrantai (išvykę iš šalies po nepriklausomybės atkūrimo), nebent jie įgijo svetimos valstybės pilietybę tarp 2003 m. sausio 1 d. ir Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo 2006 m. lapkričio 13 d. įsigaliojimo, nes KT sprendimas atbuline data negalioja.

Svarbu suvokti, kokia šiuo klausimu yra politinė valia. Norint tai sužinoti, reikia išanalizuoti Seimo narių balsavimą, pastabas spaudoje ir Lietuvos žmonių nuomones. Pirmiausia pasižiūrėkime į Seimo narių ir jų frakcijų balsavimą. Kaip žinote, vyko 3 atskiri balsavimai dėl dabartinio pilietybės įstatymo. Pirmasis įvyko 2010 m. lapkričio 4 d. Jo metu į septintąjį straipsnį buvo įtraukti tie Lietuvos piliečiai, kurie emigravo po nepriklausomybės atkūrimo ir priėmė NATO arba Europos Sąjungos kraštų pilietybę. Prezidentė šio Seimo priimto įstatymo nepriėmė ir jį grąžino Seimui persvarstyti su savo pataisomis. Antrasis balsavimas įvyko gruodžio 2 d. XIP-353GR siekta patvirtinti tą patį įstatymą, kuris buvo priimtas lapkričio 4 d. be prezidentės pataisų. Trečiasis balsavimas įvyko tą pačią dieną priimant prezidentės pasiūlytas pataisas. Pirmiausia reikia pažiūrėti, kaip Seimo nariai balsavo per visus tris balsavimus.

Balsuojant dėl to paties įstatymo, kuris jau buvo Seime priimtas, įstatymas laikomas priimtu, kai už jį balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių (72 straipsnis Konstitucijoje). Įstatymas su prezidentės pataisomis yra priimtas, kai už jį balsuoja dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių (Seimo statutas Nr. 167). Susilaikiusieji, pagal Seimo statutą, yra traktuojami kaip nebalsavusieji už įstatymą. Tuo tarpu pagal „Roberts Rules or Order”, su kuriuo mes Vakaruose esame susipažinę, dauguma sprendžiama pagal balsuojančiųjų skaičių, pvz., jei susirinkime yra 20 dalyvaujančių žmonių ir tik 15 balsuoja, dauguma yra 8, kadangi dauguma yra sprendžiama pagal visų balsuojančių už ir prieš skaičių.

Seime yra sukurta Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) komisija. Joje dalyvauja 8 Seimo nariai – po vieną iš kiekvienos Seimo frakcijos. Penki tos komisijos nariai rėmė Seimo priimtą įstatymą ir balsavo jį patvirtinti – Paulius Saudargas (TS), Rima Baškienė (Mišri grupė), Dalia Teišerskytė (Liberalų sąjūdis), Zita Užlytė (Krikščionių partija) ir Ona Valiukevičiūtė (Tvarka ir teisingumas). Vytautas Bogušis (Tautos prisikėlimo p.) balsavo prieš, Saulius Bucevičius (Darbo partija) susilaikė, o Juozas Olekas (Socialdemokratų p.) nedalyvavo patvirtinant įstatymo balsavimą. Šios Seimo kadencijos metu komisija buvo susirinkusi du kartus: 2010 m. balandžio ir spalio mėnesiais. Pilietybės rezoliucijos nei pirmojoje, nei antrojoje komisijos sesijoje nebuvo priimtos, komisija patikrino pilietybės įstatymo būklę ir spalio mėnesį paragino Seimo Etikos ir procedūrų komisiją išnagrinėti ir pateikti išvadas dėl galimo pilietybės įstatymo procedūros priėmimo pažeidimo iki 2010 m. lapkričio 4 d. Platesnių diskusijų nebuvo, taip pat nebuvo ir oficialaus kreipimosi į šį Seimą.

PLB aktyviai skatino Seimo narius, frakcijų valdybas bei Vyriausybę priimti įstatymą įtraukiant naujus emigrantus. PLB valdyba rašė laiškus visiems Seimo nariams, prašydama jų paramos, parašė laišką prezidentei, prašydama pasirašyti Seimo įstatymą, bei susitiko su frakcijų vadais. PLB valdyba ragino naujus emigrantus išsakyti savo nuomonę Seimo nariams, rašė straipsnius į Lietuvos spaudą, dalyvavo televizijos ir radijo programose bei prašė paramos iš visuomeninių Lietuvos organizacijų. PLB valdybos pirmininkė Lietuvoje buvo nuo birželio mėnesio iki po lapkričio 4 d. balsavimo, po kurio išvyko į JAV tikėdamasi, kad prezidentė siūlomą įstatymą pasirašys. Nemažai prie PLB pastangų prisidėjo PLB atstovė Lietuvoje Vida Bandis. Ji dalyvavo kai kuriuose pokalbiuose su Seimo nariais ir frakcijomis, atidėjo savo atostogas tam, kad galėtų padėti rengiant gruodžio 2 d. balsavimą.

PLB laikysena nuo pat pradžių buvo ir yra ši: Lietuvos Konstitucija suteikia prigimtinę, t. y. gimstant įgyjamą, teisę į Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės asmenims ir jų palikuonims ir ji negali būti atimta.

Išvados. Esame širdingai dėkingi tiems Seimo nariams, kurie rėmė pilietybės išlaikymo įstatymą, kai reikėjo jį patvirtinti. Šio įstatymo nerėmė socialdemokratai, Darbo partijos frakcija ir Tautos prisikėlimo frakcija, nors nedidelis šių frakcijų narių skaičius pirmą kartą Seime pristačius įstatymą balsavo už, bet antrą kartą balsuojant už tą patį variantą minėtų frakcijų nariai nedalyvavo, susilaikė ar balsavo prieš. Gausiausiai įstatymą rėmė Liberalų sąjūdžio frakcija ir Krikščionių partijos frakcija. Iš 18 Tvarkos ir teisingumo frakcijos narių už šio įstatymo patvirtinimą balsavo tik 8. Iš 8 Mišrios Seimo grupės narių už pilietybės įstatymo patvirtinimą balsavo 4. Iš 45 Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TSLKDF) narių pirmą kartą už įstatymo patvirtinimą balsavo 36 nariai, tačiau antrą kartą tik 23.

Vienas iš prieš įstatymą nusiteikusių narių, kuris padarė įtaką ir Tėvynės sąjungos narių sprendimui, buvo prof. Vytautas Landsbergis (TS-LKDF). „Lietuvos žiniose” jis teigė, jog šiame „įstatyme esama senos konceptualios sumaišties”. „Pilietybės galima tik atsisakyti, ir dalis naujųjų išeivių, siekiančių kitos šalies pilietybės, jos gavimo faktu atsisako Lietuvos pilietybės.” Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis (TS-LKDF), kuris prižiūri užsienio lietuvių reikalus ir kurio ministerijoje yra kuriama „Globalios Lietuvos” strategija, 2010 m. birželio 1 d. Seime pareiškė, jog tie, „kurie savo noru pagal nustatytą tvarką išvyko iš okupuotos Lietuvos ir tapo kitos valstybės piliečiais, taip pat aiškiai išreiškė savo valią, todėl jiems teisė turėti dvigubą pilietybę neturi būti suteikta, tačiau jiems turi būti suteikiama galimybė pakeisti savo valią, tai yra atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę”. Jis taip pat padarė įtaką savo partijos ir kitų Seimo narių sprendimams.

Socialdemokratai kaip savo sprendimo priežastį pateikė šias pastabas: „Valstybės svarbiausias problemas spręs iš Lietuvos išvykę ir emigracijoje gyvenantys tautiečiai” (Justinas Karosas, Delfi.lt, 2010 m. spalio 15 d.), šis įstatymas „įžvelgiąs ir rasinio diskriminavimo požymių” (V. P. Andriukaitis).

Prezidentė Grybauskaitė prieš jos išrinkimą 2009 m. gegužės 5 d. paskelbė, jog „esame per maža tauta, kad galėtume leisti sau prabangą ignoruoti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Mes turime saugoti savo žmones, todėl dviguba pilietybė turėtų būti tas įrankis, kuris padėtų tautiečiams, kad ir kur jie begyventų, išsaugoti ryšį su Tėvyne.” Susitikime su PLB atstovais 2010 m. liepos 8 d. ji užtikrino mus, kad „ji atvira dvigubai pilietybei tiems, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, kurie turi lietuviškas šaknis, bet, be abejo, kol kas reikia laukti įstatymo leidėjų nuomonės” ir pridūrė, jog „visi lietuviai yra lietuviai”. Prezidentės motyvus, vetuojant Seimo įstatymą, aiškino Solveiga Cirtautienė: „Negali būti taip, kad daugiau kaip pusei Lietuvos piliečių atsivertų dvigubos pilietybės galimybės.” Sunku patikėti prezidentės žiniomis, kad pusė lietuvių tautos gyvena užsienyje. Iš kur tokia statistika?

Saulius Stoma „Lietuvos žiniose” 2010 m. lapkričio 23 d. taip rašė: „Susidūrusi su Egidijaus Kūrio mokytinių spaudimu, prezidentė vetavo dvigubą pilietybę išplečiantį Pilietybės įstatymą.” „Grupe intelektualų” pasivadinusieji 2010 m. lapkričio 2 d. paskelbė savo nuomonę. Jie teigė, jog „visi šie asmenys (t. y. išvykusieji – R.N.) šios teisės atsisakė patys, sąmoningai ir savo noru pasirinkdami kitos valstybės pilietybę”. Taigi emigravusieji tampa „išsižadėjusiais asmenimis”. Perskaičius ,,Grupės intelektualų” pareiškimą aišku, kad ši grupė nėra susipažinusi su tuo, kas vyksta laisvame pasaulyje, net Europos Sąjungoje. Užsienio lietuviai yra kaltinami tuo, jog pageidauja „naudotis tik valstybės piliečio teisėmis” – „balsavimo teisėmis” ir tuo yra „pavojingi Lietuvai”, nes įstatymas masiškai įteisina dvigubą pilietybę.

2010 m. spalio mėnesį „Lietuvos ryte” net pasirodė laiškai, puolantys PLB ir jos pirmininkę. Matyt, reikėjo daugiau agitacijos. Tačiau buvo nemažai remiančių, gerai, pilietiškai nusiteikusių, veikiančių Lietuvos žmonių. PLB laikyseną parėmė šių organizacijų vadai: Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija, Atlanto sutarties Lietuvos bendrija, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų Vilniaus skyrius, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, Lietuvos Šaulių sąjunga, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga, Lietuvos kariuomenės savanorių draugija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, Vilniaus vietinės rinktinės apygarda, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių draugija, Lietuvai pagražinti draugija, Asociacija „Gimtinės takais”, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, asociacijos „Vilnius ir tauta”, „Gervėčių klubas”, Lietuvos moterų lyga, Tėvynės sąjunga ir kiti.
* * *

Užsienio lietuviai pageidauja dalyvauti Lietuvos politiniame, kultūriniame, ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime, nes iš to laimės visų mūsų Lietuva. Mes Lietuvai nieko nekainuojame. Už sveikatos apsaugą Lietuvoje mes užsimokame patys. Lietuvos pensija tiems, kurie nedirbo Lietuvoje, nemokama. Tie, kurie gyvename NATO kraštuose, rūpinamės Lietuvos saugumu. Daugelis naujų emigrantų išlaiko savo gimines Lietuvoje, jiems siunčia nemažas sumas pinigų. Turime įvairios patirties ir išsilavinimą, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Mes kuriame Lietuvos įvaizdį užsienyje ir darome įtaką savo gyvenamųjų kraštų valdžiai remdami Lietuvą.

Estai ir latviai likusiems šiose šalyse okupantams ir kolonistams pilietybės nedavė ir taip išvengė negarbės, tačiau Lietuvai to nepavyko išvengti. Visiems rusakalbiams okupacijos lygtiniams buvo kilniadvasiškai suteiktas Lietuvos piliečio vardas (dr. Rūta Gajauskaitė, 2010 m. gruodžio 12 d.). Dabar politikai nesugeba išvengti pasekmių, dėl kurių kenčia etniniai lietuviai.

LR pilietybės užsienio lietuviams priešininkai vis teisinasi, jog toks įstatymas, kuris buvo teikiamas Seimo, prieštarauja LR Konstitucijai. LR Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus. Reikia tik išvardyti „atskirus atvejus”. „Atskiri atvejai” nereiškia „ypač retų atvejų”. Pirmą kartą toks apibrėžimas KT buvo pavartotas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime dėl Jurijaus Borisovo pilietybės ir po to KT cituotas 2006 m. nutarime dėl pilietybės. 2006 m. kovo 28 d. KT nutarė (prieš 2006 m. lapkričio 13 d. pilietybės įstatymo negaliojimą) ir paaiškino teismo precedento prasmę, kad „tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat”. Aišku, jog Borisovo byla nėra „analogiška”, palyginti su 2006 m. nutarimo problema. Teismo precedento sampratą KT dar labiau išplėtė 2007 m. spalio 24 d. nutarime: „Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tos pačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.” Laikantis apibrėžtos precedento sampratos Lietuvoje ir užsienyje, šios dvi bylos nėra analogiškos ir todėl jų negalima interpretuoti tapačiai.
* * *

Skaitant Lietuvos spaudą galima rasti įvairių priežasčių, kodėl priešinamasi įstatymui. Valdas Vasiliauskas „Lietuvos žiniose” 2010 m. lapkričio 30 d. rašo, kad „tai politinė pozicija, padabinta ‘konstitucinėmis vertybėmis’, tačiau suformuota sovietinės represinės teisės tradicijos, kai Sovietų Sąjungos pilietybė būdavo atimama visiems be išskirties emigrantams ir ‘tėvynės išdavikams’.” Didelį pasipriešinimą prieš dvigubos pilietybės išlaikymą parodė Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetas. Tačiau, pasak Vasiliausko, pats Mykolas Romeris, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas ir Lietuvos patriotas, kadaise rašė, jog „tauta visuomet ir būtinai apima visus esamus žmones (piliečius). Niekas negali būti iš jos atskirtas, nes tuo būtų užgautas įgytas žmogaus suverenitetas, kuris glūdi tautos suvereniteto pamate.”

Tie, kurie balsavo prieš paskutinį pilietybės įstatymą, ir net prezidentė žinojo, jog Seimas buvo paruošęs projektą kreiptis į KT su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šį projektą buvo numatyta priimti iškart prezidentei pasirašius Pilietybės įstatymą. Taip norėta suteikti galimybę iš naujo patikrinti KT sprendimą, tik šį kartą pateikiant tikslius duomenis bei visus teisinius ir konstitucinius argumentus. Tiesa yra ta, kad teisinių bei konstitucinių motyvų čia nėra. Interpretuojant Konstituciją reikia atsižvelgti į visą dokumentą, o ne į keletą žodžių viename straipsnyje.

Kai kurie Lietuvos politikai teigia, kad Konstitucijos 12 straipsnį reikia keisti referendumo būdu. Tačiau pirmiausia reikėjo leisti pačiam KT patikrinti duomenis ir savo sprendimą. Referendumas dėl neribotos dvigubos pilietybės įteisinimo neatitinka dabartinės Lietuvos valstybės interesų. Referendumas nėra nei reikalingas, nei naudingas.

PLB visą laiką citavo Konstitucijos 12, 18 ir 32 straipsnius, įteisinančius „prigimtinę teisę” į pilietybę. Iš „ekspertų” išgirdome, kad tokios teisės nėra. Tačiau tokio sprendimo KT nėra padaręs. Jis, spręsdamas Butų privatizavimo įstatymo konstitucingumą (1996 m. lapkričio 20 d.), pareiškė, kad teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Tokios laikysenos laikėsi ir Mykolas Romeris, teigęs, jog niekas negali būti atskirtas iš tautos, nes taip užgaunamas žmogaus gimstant įgytas suverenitetas. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis.

Konstitucijos 18 ar 32 straipsnius galima patobulinti ir įvardyti pilietybę, įgytą gimstant, kaip prigimtinę teisę be referendumo. Tam tik reikia politinės Seimo valios. Bet ar tokia valia egzistuoja Seime šiandien?
BALSAVIMO REZULTATAI
(PDF formate)