Filmas apie 1941 metų sukilimą
ALEKSAS VITKUS
Kai iš nenuilstančio išeivijos ir Lietuvos spaudos bei
interneto naršytojo Broniaus Nainio sužinojau, jog JAV LB
Lemonto apylinkės Socialinis skyrius ruošia surengti visuomenės
susitikimą su iš Lietuvos atvykusia grupe, Lietuvoje pradėjusia
kurti filmą apie 1941 metų sukilimą pavadinimu „Pavergtųjų
sukilimas”, nutariau ten būtinai dalyvauti.
Popietė vyko ketvirtadienį, gruodžio 16 d., Pasaulio lietuvių centro
skaitykloje, joje, be svečių, apsilankė gal apie pusšimtis
žmonių. Su ruošiamu filmu pirmiausiai supažindino žurnalistas ir
istorikas Vidmantas Valiušaitis. Po jo kalbėjo grupės direktorė
Agnė Zarankaitė, o operatorius Andrius Bartkus parodė įdomią būsimo
filmo septynių minučių trukmės ištrauką.
Sužinojome, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2011 metus paskelbus
Laisvės gynybos ir didžiųjų netekčių metais, viešoji įstaiga E2K
nutarė ruošti filmą apie prieš beveik 70 metų Lietuvoje
įvykusį sukilimą, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti prieš
metus be pasipriešinimo prarastą Lietuvos nepriklausomybę.
Ši trijų žmonių grupė atvyko į JAV, tikėdamasi rasti naujų, dar
jiems nežinomų, su visomis sukilimo fazėmis susijusių faktų, juos
nufilmuoti, taip pat susitikti su Antrojo pasaulinio karo metu
iš Lietuvos pasitraukusiais ir dar gyvais sukilimo liudininkais.
Nors palyginti nedidelėje susirinkusiųjų grupėje matėsi daugiausiai
pagyvenę žmonės, bijau, jog sukilimui vadovavusius jau yra priglaudusi
Amžinybė.
Savo išsamioje kalboje V. Valiušaitis sakė, kad nors
pagrindinis jų grupės atvykimo į JAV tikslas yra „rinkti filmui
medžiagtą”, jie būtų labai dėkingi, jei atsirastų žmonių,
galinčių šį projektą paremti finansiškai. Jis taip pat
pabrėžė, kad vienareikšmiškai šį filmą vertinti
bus neįmanoma. Sovietiniai istorikai sukilimą griežtai smerkė, o jo
vadus vadino fašistų pakalikais ir liaudies išdavikais.
Išeivijoje, nors daugiausia sukilimas buvo vertinamas labai
teigiamai, būta ir kritiškų jo vertinimų. Pakviestas tarti žodį
B. Nainys, pats dalyvavęs sukilime, mums priminė, jog kova prieš
sovietinį okupantą prasidėjo ne 1941 metų sukilimu, bet
bolševikams vos įžengus į Lietuvą 1940 metų vasarą.
Sukilimą pradėjo organizuoti Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuriam
vadovavo pulk. Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos atstovas
Vokietijoje. Aktyvistai buvo nusivylę Lietuvą į pražūtį nuvedusiu prez.
Antano Smetonos režimu, taip pat ir jam bandžiusia oponuoti demokratine
opozicija. Tikėdamiesi vokiečių pagalbos atkuriant Lietuvos
nepriklausomybę, aktyvistai buvo verčiami pasisakyti einą kartu su
naująja Europos tvarka, kas vėliau privedė prie karčių
priekaištų jiems.
Kad spontaniškas 1941 metų birželio sukilimas prieš
Raudonąją armiją buvo tikrai drąsus visos lietuvių tautos žygis,
neturėtų abejoti nė vienas sąmoningas lietuvis. Kad buvo tarp sukilėlių
ir žiauriai nusidėjusių prieš žydų tautą, taip pat negalima
neigti. Buvo klaidų padaryta ir eilinių sukilėlių, ir vadovybės bei
Laikinosios vyriausybės narių. Bet sutapatinti laisvės norą ir
nepriklausomybės troškimą su žydų žudynėmis yra tik tų darbas,
kurie niekada neatleidžia, mums nelinki gero ir juodina visą mūsų
valstybę plataus pasaulio akyse.
Tvirtinimas, kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė tuo nepriklausomybės
paskelbimu siekusi būti Vokietijos satelitu, yra gryna nesąmonė, nes
tos naujos vyriausybės naujieji okupantai nepripažino. O pasaką, kad
vokiečiai, ir tik vokiečiai, išvadavo Lietuvą, sugriovė faktas,
kad jau pačią pirmąją karo dieną sukilėliai pradėjo veiksmus
prieš sovietinius okupantus. Dar kiti tvirtina, kad Laikinoji
vyriausybė be reikalo prisipažino prisidėsianti prie Europos
organizavimo naujais pagrindais. O ką ji turėjo pareikšti po
žiaurios sovietinės vienerių metų okupacijos ir dar nežinodama, kad
naujieji užkariautojai tapo naujaisiais okupantais, tik kitokios
spalvos?
1971 m. išeivijos lietuviai su pakilia patriotine nuotaika
minėjo Laikinosios vyriausybės sudarymo paskelbimo 30 metų sukaktį. Ir
kaip buvo skaudu ir apmaudu, praėjus dar trisdešimčiai metų,
skaityti apie baikščių Lietuvos vadovų suvaidintą komediją,
kurios išdavoje 2000 m. rugsėjo 12 d. LR Seimas priėmė įstatymą,
kuriuo Laikinosios Lietuvos vyriausybės 1941 metų birželio 23 d.
paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas buvo pripažintas dabartinės
Lietuvos Respublikos teisės aktu. Ta proga Seimas pažymėjo, kad to
Lietuvos gyventojų sukilimo tuometinis tikslas buvo kova ir
prieš sovietinę, ir prieš būsimą nacistinę okupaciją.
Sulaukę griežto Lietuvos žydų tam aktui nepritarimo, valstybės vadovai
išsigando. Vytautas Landsbergis pasiūlė prez. Valdui Adamkui to
įstatymo nepasirašyti, ką Adamkus ir padarė, tuojau
išskridęs į Sydney vykusias olimpines žaidynes, įstatymas tapo
„užšaldytas”, ir jo iki šiol dar niekas
nebandė „atšildyti”. Kad 1941 m. nepriklausomybės
akto įteisinimas būsiąs žalingas Lietuvos santykiams su užsieniu, o
ypač su Izraeliu, tvirtino ir buvęs prez. Algirdas Brazauskas.
Man tuomet visi didieji Lietuvos vadovai pasirodė kaip vėjo siūbuojamos
nendrės, be nugarkaulio, nuolaidžiaujantys ir prisibijantys 1941 m.
sukilėliams atiduoti pelnytą pagarbą. Tą visą gėdingą istoriją buvau
aprašęs „Dirvos” 2000 m. spalio 10 d. straipsnyje su
iššaukiančia antrašte „Ar Lietuva
šiandien tikrai nepriklausoma?”
Kad ir kaip ten būtų, aš tuo sukilimu, kad ir
neišvengusiu klaidų, didžiuojuosi ir šiandien. Tą
atmintiną 1941 m. birželio 23 dienos rytą šis tuometinis 17metis
jaunuolis, per Kauno radiofoną išgirdęs apie Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, su savo bendražygiais giedojo
Lietuvos himną su tokiu pakilimu, kokio niekada vėliau savo gyvenime
nėra patyręs.
Aleksas Vitkus – iš
profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB seimo,
LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje išeivijos spaudoje
bendradarbiauja jau ketvirtį šimto metų. 2007 m. gavo JAV
LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo premiją.