Filmas apie 1941 metų sukilimą

ALEKSAS VITKUS

Kai iš nenuilstančio išeivijos ir Lietuvos spaudos bei interneto naršytojo Broniaus Nainio sužinojau, jog JAV LB Lemonto apylinkės Socialinis skyrius ruošia surengti visuomenės susitikimą su iš Lietuvos atvykusia grupe, Lietuvoje pradėjusia kurti filmą apie 1941 metų sukilimą pavadinimu „Pavergtųjų sukilimas”, nutariau ten būtinai dalyvauti.

Popietė vyko ketvirtadienį, gruodžio 16 d., Pasaulio lietuvių centro skaitykloje, joje, be svečių, apsilankė gal apie pusšimtis žmonių. Su ruošiamu filmu pirmiausiai supažindino žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis. Po jo kalbėjo grupės direktorė Agnė Zarankaitė, o operatorius Andrius Bartkus parodė įdomią būsimo filmo septynių minučių trukmės ištrauką.

Sužinojome, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2011 metus paskelbus Laisvės gynybos ir didžiųjų netekčių metais, viešoji įstaiga E2K nutarė ruošti filmą apie prieš beveik 70 metų Lietuvoje įvykusį sukilimą, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti prieš metus be pasipriešinimo prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Ši trijų žmonių grupė atvyko į JAV, tikėdamasi rasti naujų, dar jiems nežinomų, su visomis sukilimo fazėmis susijusių faktų, juos nufilmuoti, taip pat susitikti su Antrojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos pasitraukusiais ir dar gyvais sukilimo liudininkais. Nors palyginti nedidelėje susirinkusiųjų grupėje matėsi daugiausiai pagyvenę žmonės, bijau, jog sukilimui vadovavusius jau yra priglaudusi Amžinybė.

Savo išsamioje kalboje V. Valiušaitis sakė, kad nors pagrindinis jų grupės atvykimo į JAV tikslas yra „rinkti filmui medžiagtą”, jie būtų labai dėkingi, jei atsirastų žmonių, galinčių šį projektą paremti finansiškai. Jis taip pat pabrėžė, kad vienareikšmiškai šį filmą vertinti bus neįmanoma. Sovietiniai istorikai sukilimą griežtai smerkė, o jo vadus vadino fašistų pakalikais ir liaudies išdavikais. Išeivijoje, nors daugiausia sukilimas buvo vertinamas labai teigiamai, būta ir kritiškų jo vertinimų. Pakviestas tarti žodį B. Nainys, pats dalyvavęs sukilime, mums priminė, jog kova prieš sovietinį okupantą prasidėjo ne 1941 metų sukilimu, bet bolševikams vos įžengus į Lietuvą 1940 metų vasarą.

Sukilimą pradėjo organizuoti Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuriam vadovavo pulk. Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos atstovas Vokietijoje. Aktyvistai buvo nusivylę Lietuvą į pražūtį nuvedusiu prez. Antano Smetonos režimu, taip pat ir jam bandžiusia oponuoti demokratine opozicija. Tikėdamiesi vokiečių pagalbos atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, aktyvistai buvo verčiami pasisakyti einą kartu su naująja Europos tvarka, kas vėliau privedė prie karčių priekaištų jiems.

Kad spontaniškas 1941 metų birželio sukilimas prieš Raudonąją armiją buvo tikrai drąsus visos lietuvių tautos žygis, neturėtų abejoti nė vienas sąmoningas lietuvis. Kad buvo tarp sukilėlių ir žiauriai nusidėjusių prieš žydų tautą, taip pat negalima neigti. Buvo klaidų padaryta ir eilinių sukilėlių, ir vadovybės bei Laikinosios vyriausybės narių. Bet sutapatinti laisvės norą ir nepriklausomybės troškimą su žydų žudynėmis yra tik tų darbas, kurie niekada neatleidžia, mums nelinki gero ir juodina visą mūsų valstybę plataus pasaulio akyse.

Tvirtinimas, kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė tuo nepriklausomybės paskelbimu siekusi būti Vokietijos satelitu, yra gryna nesąmonė, nes tos naujos vyriausybės naujieji okupantai nepripažino. O pasaką, kad vokiečiai, ir tik vokiečiai, išvadavo Lietuvą, sugriovė faktas, kad jau pačią pirmąją karo dieną sukilėliai pradėjo veiksmus prieš sovietinius okupantus. Dar kiti tvirtina, kad Laikinoji vyriausybė be reikalo prisipažino prisidėsianti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. O ką ji turėjo pareikšti po žiaurios sovietinės vienerių metų okupacijos ir dar nežinodama, kad naujieji užkariautojai tapo naujaisiais okupantais, tik kitokios spalvos?

1971 m. išeivijos lietuviai su pakilia patriotine nuotaika minėjo Laikinosios vyriausybės sudarymo paskelbimo 30 metų sukaktį. Ir kaip buvo skaudu ir apmaudu, praėjus dar trisdešimčiai metų, skaityti apie baikščių Lietuvos vadovų suvaidintą komediją, kurios išdavoje 2000 m. rugsėjo 12 d. LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Laikinosios Lietuvos vyriausybės 1941 metų birželio 23 d. paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas buvo pripažintas dabartinės Lietuvos Respublikos teisės aktu. Ta proga Seimas pažymėjo, kad to Lietuvos gyventojų sukilimo tuometinis tikslas buvo kova ir prieš sovietinę, ir prieš būsimą nacistinę okupaciją.

Sulaukę griežto Lietuvos žydų tam aktui nepritarimo, valstybės vadovai išsigando. Vytautas Landsbergis pasiūlė prez. Valdui Adamkui to įstatymo nepasirašyti, ką Adamkus ir padarė, tuojau išskridęs į Sydney vykusias olimpines žaidynes, įstatymas tapo „užšaldytas”, ir jo iki šiol dar niekas nebandė „atšildyti”. Kad 1941 m. nepriklausomybės akto įteisinimas būsiąs žalingas Lietuvos santykiams su užsieniu, o ypač su Izraeliu, tvirtino ir buvęs prez. Algirdas Brazauskas.

Man tuomet visi didieji Lietuvos vadovai pasirodė kaip vėjo siūbuojamos nendrės, be nugarkaulio, nuolaidžiaujantys ir prisibijantys 1941 m. sukilėliams atiduoti pelnytą pagarbą. Tą visą gėdingą istoriją buvau aprašęs „Dirvos” 2000 m. spalio 10 d. straipsnyje su iššaukiančia antrašte „Ar Lietuva šiandien tikrai nepriklausoma?”

Kad ir kaip ten būtų, aš tuo sukilimu, kad ir neišvengusiu klaidų, didžiuojuosi ir šiandien. Tą atmintiną 1941 m. birželio 23 dienos rytą šis tuometinis 17metis jaunuolis, per Kauno radiofoną išgirdęs apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, su savo bendražygiais giedojo Lietuvos himną su tokiu pakilimu, kokio niekada vėliau savo gyvenime nėra patyręs.

Aleksas Vitkus – iš profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB seimo,  LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje išeivijos spaudoje bendradarbiauja jau ketvirtį šimto metų. 2007 m. gavo  JAV LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo premiją.