Maždaug tas pats, rengėjai kiti

Pranas Visvydas

Lietuviškos Kūčios Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje visad sutraukia pilnutėlę salę svečių, norinčių paragauti tradicinių dvylikos patiekalų, pradedant silkėmis ir baigiant grybų pyragaičiais. Pridurkime ir kavą su saldžiu pyragu – šį sykį po ilgesnės pertraukos. Paminėkime ir būtinus „Charles Schwab” vyno butelius. Tai geri panašių sueigų bičiuliai.

Norėčiau vardinti kiekvieną valgį. Taupydamas energiją nurodysiu tik kūčiukus su aguonų pienu. Kai kas juos vadina svetimžodžiu „šližikai”. Vienaip ar kitaip pavadinti, jie yra vienodai kieti. Ir kalėdaitis, kaip žodis yra tinkamai pakeitęs paplotėlį. Žinoma, pašventintas, tad kaupia savyje linkėjimų galią.  Viena ponia, apėjusi daugelį stalų, su linkėjimais, pasiūlė ir man dar likusį galiuką. Nepajėgiau nugnybti. Manau, pakako palytėjimo. Ir jos nuoširdumo.

Šios vaišės įvyko sekmadienį tuoj po vidudienio, gruodžio 21 d. Anksčiau tai būdavo tradicinė Kūčių vakarienė. Ilgai paeiliui ją rengdavo Juozo Daumanto vardo šaulių kuopa, vadovaujama Kazio Karužos. Nedėstysiu, kas įvyko jam mirus. Neseniai dėl narių sumažėjimo ir naujų įstojimų nebuvimo kuopa nusprendė savo veiklą nutraukti. Nieko baisaus. Natūrali gyvenimo raida.

Šv. Kalėdoms artėjant atrodė, kad 2008-aisiais bendrų lietuviškų Kūčių nebus. Padėtį išgelbėjo jaunas kunigas Tomas Karanauskas, dabartinis Šv. Kazimiero šventovės administratorius. Jis paragino Lietuvos Dukterų labdaros organizaciją surengti vadinamus Kūčių pietus. Joms vadovauja veikli, sumani Ingrida Jodelienė. Maisto ruoša rūpinosi  Antanina Uldukienė, Laima Leko ir Angelė Murauskaitė. O gėlėmis ir dekoracijomis – Giedra Kiškis ir Darija Francesco.

Į programą, kaip visada, buvo įtrauktas parapijos choras, vedamas Viktoro Ralio. Po kun. T. Karanausko invokacijos ir su šia proga susijusio trumpo prisiminimo, tarto konsulo V. Čekanausko, turėjo būti skaitomos ar sakomos paskaitėlės apie Kūčių tradicijas Lietuvoje. Angliškai I. Jodelienė, lietuviškai R. Gasparonienė. Tačiau pirma paskaita tuoj susidūrė su neakademiniu salės šurmuliu. Daug kas atvažiavo nepusryčiavę. Tad pasidavė jau ant stalų sudėtų valgių kvapams. Negi klausysi, ką ten šneka prie mikrofono, kai tau siūlo įsidėti šaltos žuvies, ar raudonos mišrainės. Be abejo, dėmesys maistui yra svarbesnis už žinojimą, kas vyko senuose Lietuvos kaimuose. Tegaliu pagirti gerb. Jodelienę už vaizdingai, aiškai sakomus sakinius. Kitomis aplinkybėmis jos trumpa paskaita būtų kur kas sėkmingesnė. R. Gasparonienė nekalbėjo. Pritariu.

Na, o kaip choras, vedamas Viktoro Ralio, sugiedojęs metų metais atliekamą repertuarą? Sveikinu jų taurų įsipareigojimą. Bejea tik, kad jie irgi giedojo valgančiai auditorijai. Daug kam, atokiau sėdintiems, gardžių patiekalų šveitimas rūpėjo ne mažiau už harmoningas melodijas. Juk valgant irgi galima klausytis koncerto. Kad ir „Tyliąją naktį”, „Mes girdėjom angelus”, „Adeste fidelis”, „Džiaukis, pasauli”... Kelias linksmas kalėdines, kasmet kartojamas. Būtų buvę gražu, jei toji programa būtų atliekama visiems pasisotinus. Sakykime, kavos virimo laiku. O dabar choristai, baigę savo programą, nulipo nuo scenos ir susėdo prie jau pavalgiusios publikos stalų – valgyti.

Gal aš į šią situaciją žiūriu pernelyg feljetoniškai. Dėl visa ko atsiprašau. Suprantu, yra dalykų, kuriuos nelengva pakeisti. Ypač pasivaišinimą, juolab tradicinį, suderinti su vokaliniu menu. Tiesą pasakius, mane neramina kita mįslė. Kodėl būtent per tiek naujosios nepriklausomybės metų nei Lietuvoje, nei išeivijoje niekas neparašė, nesukūrė naujų kalėdinių giesmių – įtaigiai paprastų, kurias su meile giedotų chorai, ir klausytojai trokštų jas išgirsti. Ar nereikėtų tam rengti konkursus su viliojančiomis premijomis? Gal jau yra tokių žvaigždėtų kūrinių Lietuvoje, bet lig šiol iš LA parapijos choro nesu jų išgirdęs.