laukaitis

Sukaktuvininkas Antanas Laukaitis kartu su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, gavus LDK Gedimino ordiną Lietuvos prezidentūroje.

Australiečio sporto spaudos darbuotojo A. Laukaičio prisiminimai


EDVARDAS ŠULAITIS

Jau daugiau nei 50 metų artimai pažįstu vieną žymiausių lietuvių sporto darbuotojų ne tik Australijoje, bet turbūt ir visoje išeivijoje – Antaną Laukaitį. Šis vyras ne tik užsiėmė organizacine sporto veikla, bet ir rašė apie sportą mūsų bei Australijos lietuvių spaudoje.

Kai „Draugo’’ dienraštyje redagavau sporto skyrių, iš jo dažnai sulaukdavau reportažų apie kengūrų krašto lietuvių sportinį gyvenimą. Tuokart Antanas buvo Australijos lietuvių savaitraščio „Mūsų pastogė” sporto skyriaus redaktorius.

Neseniai el. paštu mane pasiekė jo laiškelis, kuriame Antanas rašė: „Aš išėjau į pensiją ir dabar domiuosi tik tuo, kas Lietuvos ir pasaulio sportiniame gyvenime dedasi.’’

Žinoma, nėra ko dėl tokios žinios stebėtis, nes šis sporto bičiulis yra gimęs 1926 m. sausio 10 d. ir nemažas amželis slegia jo pečius. Už pasiekimus sporte jis 2001 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 5ojo laipsnio ordinu.

Sportinio kelio pradžia

Paprašėme, kad apie savo ilgametę veiklą sportiniame gyvenime Antanas papasakotų ir mūsų skaitytojams.

„Turkijoje vyko pasaulio krepšinio pirmenybės, kur sėkmingai dalyvavo ir Lietuva. Mūsų laiku kiekvieną vidurnaktį internete su didžiausiu įdomumu stebėdavau ir jaudindavausi dėl lietuvių žaidimo. Dar neseniai ir aš pats, tikriausiai, būčiau asmeniškai ten dalyvavęs ir savo įspūdžius perdavęs mūsų spaudai. Tačiau jaunystės dienų sportas padarė savo ir dabar, sulaukus jau garbingo amžiaus, atsiliepia tai kojoms, tai širdžiai. O tie jau beveik 85eri mano gyvenimo metai, atrodo, prabėgo taip greitai. Rodos, taip neseniai buvo vaikystė, kai pradėjau žaisti krepšinį ar, geriau sakant, mėtyti kamuolį į bačkos lanką gimtajame Leipalingyje, gražiame Dzūkijos miestelyje. Čia jau 1939 metais, Lietuvai tapus Europos čempione, tada dar studentas Balys Čiurlionis, vėliau Amerikoje labai išgarsėjęs inžinieriusmokslininkas, mokyklos kieme su kitų pagalba padarė krepšinio aikštelę ir Šv. Onos didžiųjų atlaidų metu surengė pirmąsias rungtynes su kaimynų Seinų krepšininkais, kur ir aš, pats mažiausias bei jauniausias, pradėjau savo karjerą’’, – prisiminimais dalijosi A. Laukaitis

 Apie išvykas į Lietuvą

„Po 2009 m. surengtų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, į kurias kaip vadovas buvau atvežęs apie 100 jau net ir trečios kartos mūsų Australijos lietuvių sportininkų, atvykau į savo gimtinę Leipalingį, – toliau pasakojo žymus tautietis. – Šio miestelio dvaro rūmuose veikė gal vienas didžiausių mūsų krašto kraštotyros muziejų, kurį įkūrė, ilgus metus jame dirbo ir plėtė mano jaunystės dienų draugas mokytojas Algirdas Volungevičius, kurio vardu po jo mirties ir pavadintas šis muziejus. Jame už nuopelnus Dzūkijai ir Lietuvai buvo pagerbti mano tėvas – vaistininkas Antanas Laukaitis bei dėdė – prelatas Juozas Laukaitis, iš dalies ir aš. Muziejuje buvo įrengtas labai gražus Laukaičių kambarys. Jame – istoriniai, asmeniniai ir kiti svarbūs dokumentai, nuotraukos bei atributika. Kambario oficialus atidarymas vyko per Šv. Onos atlaidus tais 2009 metais, kai ten lankiausi, po iškilmingų už mirusią šeimą laikytų pamaldų Leipalingio vidurinės mokyklos gražioje salėje, kuri yra šalia dvare esančio muziejaus. Iškilmėse dalyvavo vietos bei Druskininkų valdžios atstovai ir gausiai į renginį susirinkę gyventojai. Vėliau vyko krepšinio varžybos su kaimynais iš Seirijų. Po to mokyklos kieme buvo surengtas didžiulis koncertas, o man įteikta daugybė gėlių, sulaukiau ir gražių sveikinimų. Krepšinio rungtynes vedė Druskininkų miesto sporto direktorius Julius Matulevičius. Jų nugalėtojams skyriau didžiulę pereinamąją A. Laukaičio taurę. Visos iškilmės buvo rodomos per Lietuvos ir Alytaus miesto televizijas, aprašytos spaudoje. Šiais metais vėl vyko jau tradicinėmis tapusios mano vardo pereinamosios krepšinio taurės rungtynės tarp Leipalingio ir Seirijų, kurias vedė Druskininkų sporto direktorius.”

Apie savotišką pasiekimą

„Noriu pasigirti savotišku savo veiklos pasiekimu, – dėstė A. Laukaitis. – Australijoje esu vienintelis dar likęs sportininkas ir vadovas, be išimčių dalyvavęs visose mūsų 60yje sporto švenčių. Aš taip pat vadovavau ir dalyvavau visose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Kanadoje, Amerikoje, Lietuvoje ir čia, Adelaidėje. Nežinau, ar be manęs dar yra tokių likę.
Į Alytų, kur pradėjau savo sportinę karjerą nuo pirmų mokslo metų, pernai prieš pasaulines lietuvių žaidynes buvau atvežęs ir mūsų krepšinio žaidėjus vyrus bei merginas. Čia jie buvo gražiai ir vaišingai – tikrai dzūkiškai priimti miesto mero, sporto valdžios bei buvusios mano gimnazijos, kuri dabar pavadinta A. RamanauskoVanago vardu ir kurioje rengiamas krepšinio turnyras mano įsteigtai taurei laimėti, sportininkų.”
Teko žaisti Kaune, Vokietijoje, Italijoje

„Tėvui anksti mirus, motinai ir studentei seseriai persikėlus gyventi į Kauną, pradėjau mokytis čia, Kauno 4ojoje, dabar Dariaus ir Girėno gimnazijoje, – prisiminė A. Laukaitis. – Ši gimnazija jau tada, o ir vėliau pasižymėjo gerais sportininkais. Taigi ir aš aktyviai įsitraukiau į jos sportinį gyvenimą – žaidžiau krepšinį ir stalo tenisą, gindamas jos garbę sportinėse varžybose. Karo audrų nublokštas ir laimingai po jų išlikęs, atsidūriau Vokietijoje, gyvenau keliose pabėgėlių stovyklose. Įsisteigus prie Amerikos kariuomenės lietuvių sargybų ir inžinerijos kuopoms, įstojau į inžinerijos kuopą. Čia vėl pradėjau sportuoti. Kuopa turėjo labai gerų sportininkų, tarp jų ir krepšininkų. Jų gretose buvo žinomi broliai A. ir F. Andruliai, tad ir prieš amerikonų komandas laimėdavome. Emigruojant į Australiją, pakeliui kurį laiką teko gyventi Neapolio pereinamojoje stovykloje Italijoje. Čia žinomo Lietuvos sportininko Leono Baltrūno pastangomis buvo suburta stipri lietuvių krepšinio komanda, kuri žaidė su vietos italų ir kitomis komandomis. O man ir mano geram draugui – to meto iškiliam krepšininkui R. Gasiūnui – gavus specialų leidimą, buvo pasiūlyta kurį laiką žaisti vienoje Neapolio komandoje, ką mes ir padarėme.’’

Gyvenimas Australijoje

„Atvykęs į Australiją ir išdirbęs dykumose dvejų metų privalomą sutartį, keikiau ją, o kartu ir visą Australiją, – toliau pasakojo žymus tautietis. – Po gyvenimo palapinėse, patirtų karštų smėlio audrų, nuolatinės gyvačių, vorų ir skorpionų baimės, atsiradau Sidnėjuje. Čia prasidėjo visai kitas gyvenimas. Baigęs Pašto institutą, turėjau labai gerus valdiškus darbus, kur išdirbau iki pensijos net 25 metus. Sidnėjuje įsijungiau ir į mūsų lietuviškąjį sportinį gyvenimą. Įsteigėme ‘Kovo’ klubą, kuriame žaidžiau krepšinį, žaidžiau ir visos Australijos lietuvių rinktinėse. Buvau gana geras stalo tenisininkas. Raginami tuometinio lietuvių sporto atstovo Australijai Leono Baltrūno, įsteigėme Australijos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungą, kuriai vėliau daug metų vadovavau. Palaikėme glaudžius ryšius ir su ŠALFASS Amerikoje bei Kanadoje. Šiandien, jau po 60 metų, su dideliu džiaugsmu ir pasigėrėjimu galiu stebėti, kad mūsų darbas bei pastangos tada, o ir vėliau, nenuėjo niekais. Šiandien jau net trečios kartos jaunimas aktyviai dalyvauja mūsų lietuviškame sportiniame gyvenime. Nuvykęs su jais į Lietuvą, negalėjau atsistebėti, kaip vaikai iš mišrių šeimų, nekalbantys lietuviškai, žavėjosi bei džiaugėsi būdami savo tėvų ir senelių gimtinėje, matydami tas nuostabias vietas – Kryžių kalną, Kernavę, Vilnių...”, – rašo Australijoje gyvenantis A. Laukaitis.

Apie mūsų tautiečio iš Australijos gyvenimą bei veiklą galima paskaityti 2003 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Antanas Laukaitis. Gyvenimas sūkuriuose’’. Tai tikrai gražus šio veiklaus vyro, sporto bičiulio darbų įvertinimas. Knygoje spausdinama ir daug nuotraukų.

Linkiu kolegai Antanui dar daug ilgų gyvenimo metų. Taip pat dėkoju už pakvietimą atvykti į jo dukrų rengiamą 85erių metų sukaktuvinę puotą, kuri, žinoma, bus tolimoje Australijoje ir kur šiuo metu yra šilta ir smagu. Tačiau, gaila, į tokią tolimą kelionę leistis negalėsiu, bet bent jau mintimis tikrai būsiu su šiuo darbščiu kolega.


laikaitis
Australijoje gyvenantis sporto ir sportinės spaudos darbuotojas, kuris netrukus minės savo 85ąjį gimtadienį, prie savo darbo stalo. ,,Draugo” archyvo nuotr.