Sukaktuvininkas Antanas Laukaitis kartu su Lietuvos prezidentu Valdu
Adamkumi, gavus LDK Gedimino ordiną Lietuvos prezidentūroje.
Australiečio sporto spaudos darbuotojo A. Laukaičio prisiminimai
EDVARDAS ŠULAITIS
Jau daugiau nei 50 metų artimai pažįstu vieną žymiausių lietuvių sporto
darbuotojų ne tik Australijoje, bet turbūt ir visoje išeivijoje
– Antaną Laukaitį. Šis vyras ne tik užsiėmė organizacine
sporto veikla, bet ir rašė apie sportą mūsų bei Australijos
lietuvių spaudoje.
Kai „Draugo’’ dienraštyje redagavau sporto
skyrių, iš jo dažnai sulaukdavau reportažų apie kengūrų
krašto lietuvių sportinį gyvenimą. Tuokart Antanas buvo
Australijos lietuvių savaitraščio „Mūsų pastogė”
sporto skyriaus redaktorius.
Neseniai el. paštu mane pasiekė jo laiškelis, kuriame
Antanas rašė: „Aš išėjau į pensiją ir dabar
domiuosi tik tuo, kas Lietuvos ir pasaulio sportiniame gyvenime
dedasi.’’
Žinoma, nėra ko dėl tokios žinios stebėtis, nes šis sporto
bičiulis yra gimęs 1926 m. sausio 10 d. ir nemažas amželis slegia jo
pečius. Už pasiekimus sporte jis 2001 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino
5ojo laipsnio ordinu.
Sportinio kelio pradžia
Paprašėme, kad apie savo ilgametę veiklą sportiniame gyvenime Antanas papasakotų ir mūsų skaitytojams.
„Turkijoje vyko pasaulio krepšinio pirmenybės, kur
sėkmingai dalyvavo ir Lietuva. Mūsų laiku kiekvieną vidurnaktį
internete su didžiausiu įdomumu stebėdavau ir jaudindavausi dėl
lietuvių žaidimo. Dar neseniai ir aš pats, tikriausiai, būčiau
asmeniškai ten dalyvavęs ir savo įspūdžius perdavęs mūsų
spaudai. Tačiau jaunystės dienų sportas padarė savo ir dabar, sulaukus
jau garbingo amžiaus, atsiliepia tai kojoms, tai širdžiai. O tie
jau beveik 85eri mano gyvenimo metai, atrodo, prabėgo taip greitai.
Rodos, taip neseniai buvo vaikystė, kai pradėjau žaisti krepšinį
ar, geriau sakant, mėtyti kamuolį į bačkos lanką gimtajame
Leipalingyje, gražiame Dzūkijos miestelyje. Čia jau 1939 metais,
Lietuvai tapus Europos čempione, tada dar studentas Balys Čiurlionis,
vėliau Amerikoje labai išgarsėjęs inžinieriusmokslininkas,
mokyklos kieme su kitų pagalba padarė krepšinio aikštelę
ir Šv. Onos didžiųjų atlaidų metu surengė pirmąsias rungtynes su
kaimynų Seinų krepšininkais, kur ir aš, pats mažiausias
bei jauniausias, pradėjau savo karjerą’’, –
prisiminimais dalijosi A. Laukaitis
Apie išvykas į Lietuvą
„Po 2009 m. surengtų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, į kurias
kaip vadovas buvau atvežęs apie 100 jau net ir trečios kartos mūsų
Australijos lietuvių sportininkų, atvykau į savo gimtinę Leipalingį,
– toliau pasakojo žymus tautietis. – Šio miestelio
dvaro rūmuose veikė gal vienas didžiausių mūsų krašto
kraštotyros muziejų, kurį įkūrė, ilgus metus jame dirbo ir plėtė
mano jaunystės dienų draugas mokytojas Algirdas Volungevičius, kurio
vardu po jo mirties ir pavadintas šis muziejus. Jame už
nuopelnus Dzūkijai ir Lietuvai buvo pagerbti mano tėvas –
vaistininkas Antanas Laukaitis bei dėdė – prelatas Juozas
Laukaitis, iš dalies ir aš. Muziejuje buvo įrengtas labai
gražus Laukaičių kambarys. Jame – istoriniai, asmeniniai ir kiti
svarbūs dokumentai, nuotraukos bei atributika. Kambario oficialus
atidarymas vyko per Šv. Onos atlaidus tais 2009 metais, kai ten
lankiausi, po iškilmingų už mirusią šeimą laikytų pamaldų
Leipalingio vidurinės mokyklos gražioje salėje, kuri yra šalia
dvare esančio muziejaus. Iškilmėse dalyvavo vietos bei
Druskininkų valdžios atstovai ir gausiai į renginį susirinkę
gyventojai. Vėliau vyko krepšinio varžybos su kaimynais
iš Seirijų. Po to mokyklos kieme buvo surengtas didžiulis
koncertas, o man įteikta daugybė gėlių, sulaukiau ir gražių sveikinimų.
Krepšinio rungtynes vedė Druskininkų miesto sporto direktorius
Julius Matulevičius. Jų nugalėtojams skyriau didžiulę pereinamąją A.
Laukaičio taurę. Visos iškilmės buvo rodomos per Lietuvos ir
Alytaus miesto televizijas, aprašytos spaudoje. Šiais
metais vėl vyko jau tradicinėmis tapusios mano vardo pereinamosios
krepšinio taurės rungtynės tarp Leipalingio ir Seirijų, kurias
vedė Druskininkų sporto direktorius.”
Apie savotišką pasiekimą
„Noriu pasigirti savotišku savo veiklos pasiekimu, –
dėstė A. Laukaitis. – Australijoje esu vienintelis dar likęs
sportininkas ir vadovas, be išimčių dalyvavęs visose mūsų 60yje
sporto švenčių. Aš taip pat vadovavau ir dalyvavau visose
Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Kanadoje, Amerikoje, Lietuvoje ir
čia, Adelaidėje. Nežinau, ar be manęs dar yra tokių likę.
Į Alytų, kur pradėjau savo sportinę karjerą nuo pirmų mokslo metų,
pernai prieš pasaulines lietuvių žaidynes buvau atvežęs ir mūsų
krepšinio žaidėjus vyrus bei merginas. Čia jie buvo gražiai ir
vaišingai – tikrai dzūkiškai priimti miesto mero,
sporto valdžios bei buvusios mano gimnazijos, kuri dabar pavadinta A.
RamanauskoVanago vardu ir kurioje rengiamas krepšinio turnyras
mano įsteigtai taurei laimėti, sportininkų.”
Teko žaisti Kaune, Vokietijoje, Italijoje
„Tėvui anksti mirus, motinai ir studentei seseriai persikėlus
gyventi į Kauną, pradėjau mokytis čia, Kauno 4ojoje, dabar Dariaus ir
Girėno gimnazijoje, – prisiminė A. Laukaitis. – Ši
gimnazija jau tada, o ir vėliau pasižymėjo gerais sportininkais. Taigi
ir aš aktyviai įsitraukiau į jos sportinį gyvenimą –
žaidžiau krepšinį ir stalo tenisą, gindamas jos garbę sportinėse
varžybose. Karo audrų nublokštas ir laimingai po jų
išlikęs, atsidūriau Vokietijoje, gyvenau keliose pabėgėlių
stovyklose. Įsisteigus prie Amerikos kariuomenės lietuvių sargybų ir
inžinerijos kuopoms, įstojau į inžinerijos kuopą. Čia vėl pradėjau
sportuoti. Kuopa turėjo labai gerų sportininkų, tarp jų ir
krepšininkų. Jų gretose buvo žinomi broliai A. ir F. Andruliai,
tad ir prieš amerikonų komandas laimėdavome. Emigruojant į
Australiją, pakeliui kurį laiką teko gyventi Neapolio pereinamojoje
stovykloje Italijoje. Čia žinomo Lietuvos sportininko Leono Baltrūno
pastangomis buvo suburta stipri lietuvių krepšinio komanda, kuri
žaidė su vietos italų ir kitomis komandomis. O man ir mano geram
draugui – to meto iškiliam krepšininkui R. Gasiūnui
– gavus specialų leidimą, buvo pasiūlyta kurį laiką žaisti
vienoje Neapolio komandoje, ką mes ir padarėme.’’
Gyvenimas Australijoje
„Atvykęs į Australiją ir išdirbęs dykumose dvejų metų
privalomą sutartį, keikiau ją, o kartu ir visą Australiją, –
toliau pasakojo žymus tautietis. – Po gyvenimo palapinėse,
patirtų karštų smėlio audrų, nuolatinės gyvačių, vorų ir
skorpionų baimės, atsiradau Sidnėjuje. Čia prasidėjo visai kitas
gyvenimas. Baigęs Pašto institutą, turėjau labai gerus
valdiškus darbus, kur išdirbau iki pensijos net 25 metus.
Sidnėjuje įsijungiau ir į mūsų lietuviškąjį sportinį gyvenimą.
Įsteigėme ‘Kovo’ klubą, kuriame žaidžiau krepšinį,
žaidžiau ir visos Australijos lietuvių rinktinėse. Buvau gana geras
stalo tenisininkas. Raginami tuometinio lietuvių sporto atstovo
Australijai Leono Baltrūno, įsteigėme Australijos lietuvių fizinio
auklėjimo ir sporto sąjungą, kuriai vėliau daug metų vadovavau.
Palaikėme glaudžius ryšius ir su ŠALFASS Amerikoje bei
Kanadoje. Šiandien, jau po 60 metų, su dideliu džiaugsmu ir
pasigėrėjimu galiu stebėti, kad mūsų darbas bei pastangos tada, o ir
vėliau, nenuėjo niekais. Šiandien jau net trečios kartos
jaunimas aktyviai dalyvauja mūsų lietuviškame sportiniame
gyvenime. Nuvykęs su jais į Lietuvą, negalėjau atsistebėti, kaip vaikai
iš mišrių šeimų, nekalbantys lietuviškai,
žavėjosi bei džiaugėsi būdami savo tėvų ir senelių gimtinėje, matydami
tas nuostabias vietas – Kryžių kalną, Kernavę, Vilnių...”,
– rašo Australijoje gyvenantis A. Laukaitis.
Apie mūsų tautiečio iš Australijos gyvenimą bei veiklą galima
paskaityti 2003 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Antanas
Laukaitis. Gyvenimas sūkuriuose’’. Tai tikrai gražus
šio veiklaus vyro, sporto bičiulio darbų įvertinimas. Knygoje
spausdinama ir daug nuotraukų.
Linkiu kolegai Antanui dar daug ilgų gyvenimo metų. Taip pat dėkoju už
pakvietimą atvykti į jo dukrų rengiamą 85erių metų sukaktuvinę puotą,
kuri, žinoma, bus tolimoje Australijoje ir kur šiuo metu yra
šilta ir smagu. Tačiau, gaila, į tokią tolimą kelionę leistis
negalėsiu, bet bent jau mintimis tikrai būsiu su šiuo
darbščiu kolega.
Australijoje gyvenantis sporto ir sportinės spaudos darbuotojas, kuris
netrukus minės savo 85ąjį gimtadienį, prie savo darbo stalo.
,,Draugo” archyvo nuotr.