Žiniasklaidos verslo klausimu
Vilius Bražėnas
Metams baigiantis į viešumą prasiveržė keletas triukšmų,
sukeltų Lietuvos „didžiosios” žiniasklaidos žurnalistų. To
priežastimi šiuokart buvo du žiniasklaidą palietę ėjimai
valdžios šachmatų lentoje. Pirmas, Seimo vadovybė apribojo
žurnalistų judėjimo laisvę Seime. Antra, vyriausybė, derindama
biudžetą, pajamų didinimo lazdele bakstelėjo ir į žiniasklaidos
kišenę. Neturėdamas pakankamai žinių apie pastarąjį klausimą,
palieku jį svarstyti žinovams. Tačiau su pirmąja – žiniasklaidos
verslo privilegijuota padėtimi, su tuo, kad jis „lygesnis”
už visus kitus, neva lygius verslus, esu susidūręs jau prezidento R.
Reagan metais dar JAV.
Baltuosiuose Rūmuose prezidentų „spaudos konferencijų” metu
pirmojoje eilėje, lyg pagal JAV Konstituciją, iš visų valdžios
sričių paaukštinti, kitų neliečiamose savo laktose sėdi
daugiausiai apie „lygybę” ir „demokratiją”
rašantys ir kalbantys turtingiausi žiniasklaidos atstovai. Kitus
„lygius” atstovus, ypač iš antisovietinės bei
antiglobalistinės žiniasklaidos, sėdinčius salės gale, prezidentas gal
tik su žiūronais galėtų pastebėti. (Prisimenu, straipsnyje „Jei
būčiau Prezidentas” nurodžiau, kaip atstatyčiau lygybę
konferencijos salėje ir kiek didžiajam žiniasklaidos verslui kainuotų
naudojimasis JAV mokesčių mokėtojų pinigais teikiama šviesa,
šiluma, minkštomis kėdėmis ir tualetais.) Kiti, neva
lygūs, verslai negali būriais įsibrauti į prezidentūrą. Štai tau
ir lygybė.
Ar ne panašiai su žiniasklaida yra ir Lietuvos Respublikoje? Ir
čia Seime ar vyriausybėje veltui gautas žinias žiniasklaida brangiai
parduoda spaudos puslapiuose ar eteryje. Žurnalistai yra žiniasklaidos
verslo darbuotojai.
Tai man buvo patvirtinta, pasiteiravus, kaip įstoti į Lietuvos
žurnalistų sąjungą. Sužinojau nesąs žurnalistas, nes neturiu sutarties.
Truputį nustebau. Rašau spaudai jau 72 metus. Esu redagavęs
tarptautinį leidinį (Vokietijoje) ir amerikietišką
(konservatyvų) savaitraštį Florida valstijoje. Buvau
lietuviško savaitraščio (Čikagoje) redakcinės kolegijos
nariu. Susidūriau kaip svečias su maždaug 350–400 mikrofonų
radijo ir TV studijose JAV. Turėjau atsakinėti į spaudos, radijo ir
televizijos žurnalistų klausimus poroje tuzinų spaudos konferencijų,
keliaudamas po Ameriką. Ir štai – nesu
„žurnalistas”. Be to, šio „nežurnalisto”
gerokas skaičius straipsnių ir daugybė laiškų pasirodė JAV
leidiniuose anglų kalba. Vienas net Australijoje. Dar ir dabar
šį tą parašau „mažajai” lietuviškai
spaudai, kurią, pasirodo, kartais paskaito ir dideli žmonės. Todėl esu
patenkintas „publicisto” vardu.
Ką bemanytume apie Seimo pirmininką ar jo grupės politiką, jis į
viešumos šviesą iškėlė opų, intriguojantį,
politikų vengiamą svarstyti klausimą – verslų lygybės klausimą.
Tas klausimas, kaip jau minėjau, man nedavė ramybės jau daugelį metų.
Visose laisvose, save valdančiose valstybėse pagrindinis įstatymas
– konstitucija – užtikrina piliečiams spaudos ir žodžio
laisvę. Tuo pačiu ji kitiems piliečiams užtikrina teisę neskaityti ir
nesiklausyti. Konstitucija užtikrina verslininkui teisę gaminti ir
parduoti duoną, batus ar kokį niekutį drauge su vartotojų teise tuos
gaminius pirkti ar nepirkti.
Tačiau iškyla didžiulis skirtumas tarp žiniasklaidos verslo ir
kitų verslų, kai susiduriama su žaliavos apsirūpinimu parduodamų
gaminių gamybai. Duonos kepėjai nevaikšto po Seimą reikalaudami
miltų, lygiai kaip batsiuvys be Seimo pagalbos apsirūpina jaučio oda. O
žiniasklaidos darbuotojai kartais elgiasi lyg „spaudos
laisvė” reikštų, kad valdžios žmonės privalo jiems bet
kada pateikti pagamintą jų verslo produktą – žinias, kurį
žurnalistams belieka supakuoti į patraukliai atrodančius spaudos
maišelius. Eterio žurnalistai, žinoma, prie maišelio dar
ir skambaliukus prikabina.
Laimei, ne visų verslų atstovai vaikšto valdžios koridoriais ir
lankosi kabinetuose. Kitaip valdžia būtų paralyžiuota. Tai veda prie
išvados, jog ir vieno kurio nors verslo neribotas Seimo ar
ministerijų vadovų bei darbuotojų gaišinimas gali būti tos
įstaigos finansuojančių mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.
Todėl ir valdiškos įstaigos, ir žiniasklaida, ir
„skaidrumo” siekią piliečiai turėtų blaiviau pažiūrėti į
žiniasklaidos šurmulį, kuriame pasigirsta ir keistas didžiosios
žiniasklaidos rūpestis „vietinės” žiniasklaidos likimu.
Ypač, kai iš „vietinių” kolegų nusiskundimų susidaro
įspūdis, kad kai kur „vietinė” spauda atsiduoda kolūkių
pirmininkų ideologija. Vienok, nesigirdi sielojimosi dėl likimo
vadinamosios „patriotinės, krikščioniškosios”
spaudos, kuri, tik svajodama apie „spaudos rėmimo fondo
paramą”, ir dabar vos išsilaiko paviršiuje. Be to,
visų sričių sąžiningi piliečiai gal turėtų paveikti Seimą, kad
šis prisėstų prie „šviesių ir skaidrių”
įstatymų, suvaržančių ir atitinkamai abi puses griežtai baudžiančių,
kai Seimo nariai laisvai vaikšto žiniasklaidos (spaudos ir
eterio) koridoriais ir jų kabinetuose, ypač rinkimų metu, palieka ne
vien vizitinę kortelę. Tas klausimas vertas ir sąžiningos žiniasklaidos
dėmesio.
Aišku, kad kol reikalai nesusigulės, teks ir žiniasklaidos
atstovams, ir Seimui ieškoti abiems priimtinų, balsuotojų
nepapiktinančių sprendimų. Tačiau žiniasklaidos šurmulys turės
pritilti, nes jis tik atkreipia dėmesį į per daug privilegijomis,
spaudos laisve piktnaudžiaujantį, tačiau retai „abi puses”
pristatantį žiniasklaidos verslą. Daug padėtų, jei ir žiniasklaidos
vartotojai (skaitytojai, žiūrovai, klausytojai) pasinaudotų spaudos ir
žodžio laisve ir pareikštų savo nuomonę apie žiniasklaidos
gaminių kokybę.