Žiniasklaidos verslo klausimu

Vilius Bražėnas

Metams baigiantis į viešumą prasiveržė keletas triukšmų, sukeltų Lietuvos „didžiosios” žiniasklaidos žurnalistų. To priežastimi šiuokart buvo du žiniasklaidą palietę ėjimai valdžios šachmatų lentoje. Pirmas, Seimo vadovybė apribojo žurnalistų judėjimo laisvę Seime. Antra, vyriausybė, derindama biudžetą, pajamų didinimo lazdele bakstelėjo ir į žiniasklaidos kišenę. Neturėdamas pakankamai žinių apie pastarąjį klausimą, palieku jį svarstyti žinovams. Tačiau su pirmąja – žiniasklaidos verslo privilegijuota padėtimi, su tuo, kad jis „lygesnis” už visus kitus, neva lygius verslus, esu susidūręs jau prezidento R. Reagan metais dar JAV.

Baltuosiuose Rūmuose prezidentų „spaudos konferencijų” metu pirmojoje eilėje, lyg pagal JAV Konstituciją, iš visų valdžios sričių paaukštinti, kitų neliečiamose savo laktose sėdi daugiausiai apie „lygybę” ir „demokratiją” rašantys ir kalbantys turtingiausi žiniasklaidos atstovai. Kitus „lygius” atstovus, ypač iš antisovietinės bei antiglobalistinės žiniasklaidos, sėdinčius salės gale, prezidentas gal tik su žiūronais galėtų pastebėti. (Prisimenu, straipsnyje „Jei būčiau Prezidentas” nurodžiau, kaip atstatyčiau lygybę konferencijos salėje ir kiek didžiajam žiniasklaidos verslui kainuotų naudojimasis JAV mokesčių mokėtojų pinigais teikiama šviesa, šiluma, minkštomis kėdėmis ir tualetais.) Kiti, neva lygūs, verslai negali būriais įsibrauti į prezidentūrą. Štai tau ir lygybė.

Ar ne panašiai su žiniasklaida yra ir Lietuvos Respublikoje? Ir čia Seime ar vyriausybėje veltui gautas žinias žiniasklaida brangiai parduoda spaudos puslapiuose ar eteryje. Žurnalistai yra žiniasklaidos verslo darbuotojai.

Tai man buvo patvirtinta, pasiteiravus, kaip įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Sužinojau nesąs žurnalistas, nes neturiu sutarties. Truputį nustebau. Rašau spaudai jau 72 metus. Esu redagavęs tarptautinį leidinį (Vokietijoje) ir amerikietišką (konservatyvų) savaitraštį Florida valstijoje. Buvau lietuviško savaitraščio (Čikagoje) redakcinės kolegijos nariu. Susidūriau kaip svečias su maždaug 350–400 mikrofonų radijo ir TV studijose JAV. Turėjau atsakinėti į spaudos, radijo ir televizijos žurnalistų klausimus poroje tuzinų spaudos konferencijų, keliaudamas po Ameriką. Ir štai – nesu „žurnalistas”. Be to, šio „nežurnalisto” gerokas skaičius straipsnių ir daugybė laiškų pasirodė JAV leidiniuose anglų kalba. Vienas net Australijoje. Dar ir dabar šį tą parašau „mažajai” lietuviškai spaudai, kurią, pasirodo, kartais paskaito ir dideli žmonės. Todėl esu patenkintas „publicisto” vardu.

Ką bemanytume apie Seimo pirmininką ar jo grupės politiką, jis į viešumos šviesą iškėlė opų, intriguojantį, politikų vengiamą svarstyti klausimą – verslų lygybės klausimą. Tas klausimas, kaip jau minėjau, man nedavė ramybės jau daugelį metų.

Visose laisvose, save valdančiose valstybėse pagrindinis įstatymas – konstitucija – užtikrina piliečiams spaudos ir žodžio laisvę. Tuo pačiu ji kitiems piliečiams užtikrina teisę neskaityti ir nesiklausyti. Konstitucija užtikrina verslininkui teisę gaminti ir parduoti duoną, batus ar kokį niekutį drauge su vartotojų teise tuos gaminius pirkti ar nepirkti.

Tačiau iškyla didžiulis skirtumas tarp žiniasklaidos verslo ir kitų verslų, kai susiduriama su žaliavos apsirūpinimu parduodamų gaminių gamybai. Duonos kepėjai nevaikšto po Seimą reikalaudami miltų, lygiai kaip batsiuvys be Seimo pagalbos apsirūpina jaučio oda. O žiniasklaidos darbuotojai kartais elgiasi lyg „spaudos laisvė” reikštų, kad valdžios žmonės privalo jiems bet kada pateikti pagamintą jų verslo produktą – žinias, kurį žurnalistams belieka supakuoti į patraukliai atrodančius spaudos maišelius. Eterio žurnalistai, žinoma, prie maišelio dar ir skambaliukus prikabina.

Laimei, ne visų verslų atstovai vaikšto valdžios koridoriais ir lankosi kabinetuose. Kitaip valdžia būtų paralyžiuota. Tai veda prie išvados, jog ir vieno kurio nors verslo neribotas Seimo ar ministerijų vadovų bei darbuotojų gaišinimas gali būti tos įstaigos finansuojančių mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.

Todėl ir valdiškos įstaigos, ir žiniasklaida, ir „skaidrumo” siekią piliečiai turėtų blaiviau pažiūrėti į žiniasklaidos šurmulį, kuriame pasigirsta ir keistas didžiosios žiniasklaidos rūpestis „vietinės” žiniasklaidos likimu. Ypač, kai iš „vietinių” kolegų nusiskundimų susidaro įspūdis, kad kai kur „vietinė” spauda atsiduoda kolūkių pirmininkų ideologija. Vienok, nesigirdi sielojimosi dėl likimo vadinamosios „patriotinės, krikščioniškosios” spaudos, kuri, tik svajodama apie „spaudos rėmimo fondo paramą”, ir dabar vos išsilaiko paviršiuje. Be to, visų sričių sąžiningi piliečiai gal turėtų paveikti Seimą, kad šis prisėstų prie „šviesių ir skaidrių” įstatymų, suvaržančių ir atitinkamai abi puses griežtai baudžiančių, kai Seimo nariai laisvai vaikšto žiniasklaidos (spaudos ir eterio) koridoriais ir jų kabinetuose, ypač rinkimų metu, palieka ne vien vizitinę kortelę. Tas klausimas vertas ir sąžiningos žiniasklaidos dėmesio.

Aišku, kad kol reikalai nesusigulės, teks ir žiniasklaidos atstovams, ir Seimui ieškoti abiems priimtinų, balsuotojų nepapiktinančių sprendimų. Tačiau žiniasklaidos šurmulys turės pritilti, nes jis tik atkreipia dėmesį į per daug privilegijomis, spaudos laisve piktnaudžiaujantį, tačiau retai „abi puses” pristatantį žiniasklaidos verslą. Daug padėtų, jei ir žiniasklaidos vartotojai (skaitytojai, žiūrovai, klausytojai) pasinaudotų spaudos ir žodžio laisve ir pareikštų savo nuomonę apie žiniasklaidos gaminių kokybę.