linkuva
Linkuviečiai apsilankė Vilniaus katedroje. Linos Miežinskaitės nuotraukos

Nuostabi linkuviečių kelionė į Vilnių

Lina Miežinskaitė
(Linkuva)

Moterų klubas ,,Alatėja” Čikagoje gyvuoja jau ketverius metus. Nebeįmanoma ir suskaičiuoti, kiek darbų ir darbelių nuveikė čia susibūrusios moterys. Moterys globoja Pakruojo rajono Linkuvos specialiąją mokyklą, kurioje vykdoma priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programa lietuvių kalba sutrikusio intelekto vaikams.

Siūlome mūsų skaitytojams paskaityti ,,Alatėjos” moterims atsiųstą Linkuvos specialiosios mokyklos mokytojos Linos Miežinskaitės laišką.

Labas,
grįžome labai visi patenkinti ekskursija iš Vilniaus. Dalyvavome Kalėdinėje mugėje-parodoje „Angelų vaikai – su meile Jums”, kuri vyko Vilniaus mokytojų namuose. Keturi mokiniai ir dvi auklėtojos pardavinėjo mokinių sukurtus darbelius. Uždirbome beveik 700 litų. Tai labai neblogai. Mano klasės mokinukai iš jūsų atsiųstų gaminėlių padarė rėmelius nuotraukoms. Užsidirbome 50 litų, vaikams buvo labai smagu.

Kartu su manimi važiavo dar dvi mokytojos – Jurgita Felinskienė ir Gintarė Krūminaitė. Vežėmės septynis vaikus. Kartu su pardavinėtojais pažiūrėjome atidarymo programą ir iškeliavome pasižvalgyti po Vilnių. Visi dalyviai gavome rožinius apsiaustus su užrašais ,,Angelų vaikai su meile Jums”. Visiems buvo labai įdomu. Dažnas klausinėjo ar įtariai žiūrėjo, kokiai sektai mes priklausome ir ką čia reiškia tie angelų vaikai? Pirmiausia nukeliavome į Katedrą, uždegėme žvakutes už visus savo artimuosius ir už jus, aukojančius mums pinigėlių ir suruošusius puikią ekskursiją. Paskui visi tris kartus apsisukome ant prie Katedros esančios stebuklingos plytelės, kiekvienas su savo norais, viltimis, troškimais. Labai visi tikime, kad ji išpildys mūsų norus.

Apžiūrėjome Kalėdų eglutę, dienos metu nelabai matėsi jos blizgėjimas, bet visiems padarė didelį įspūdį jos didumas.

Nukeliavome prie Valdovų rūmų. Vaikai nelabai suprato mano pasakojimą ir ką reiškia tie Valdovų rūmai, daugiau dar jie priminė jiems nebaigtas statybas. Valdovai jiems asocijuojasi su karalių pilimis, kurios turi turėti daug bokštelių kaip pasakose.

Didelį įspūdį padarė kopimas į Gedimino pilį, daug klausinėjo apie tą kalną ant kurio ji stovi, esančius sienų griūvėsius. Visiems labai rūpėjo atidaryti pilies duris, bandė jas pastumti už geležinės rankenos. Būtų labai norėję užsivilkti šarvus, juos panešioti, pažiūrėti, kiek sveria ir su jais užkopti iki vėliavos. Užlipę ant pilies stogo, klausinėjo, ar jie mato visą Lietuvą? Nustebo, kad tai tik vienas miestas ir tikrai nesimato jų namų.

Visų akys nukrypo į televizijos bokštą – kas tas toks aukštas ,,stulpas” su ratu? Tai mes nutarėme su juo susipažinti iš arčiau, slidinėdami nusileidome nuo pilies kalno ir pasukome link televizijos bokšto. Kadangi mūsų autobusiukas stovėjo, mes turėjome važiuoti su troleibusu. Didžiausias visų noras buvo pavažiuoti ,,autobusu su ūsais”. Išsidalinome visi talonėlius, įdomumas buvo juos pažymėti. Visi skaičiavo skylutes talonėlyje, ar pas visus išmuštos aštuonios skylės, kiek laiko jį reikia turėti rankose, ar reikia kam nors parodyti. Visiems labai patiko važiuojančio trolei­buso girgždėjimas.

Mus privežė prie pat bokšto. Tai ilgai žiūrėjo užvertę galvas į jo aukštį ir papuošimą, nes jau daugelį metų televizijos bokštas vadinamas didžiausia Lietuvos egle. Labai nedrą­siai sulipo į liftą. Kai pradėjome kilti, vieni juokėsi, kiti galvojo, kad greitai nukris? Pakilę priėję prie lango ir pamatė, kad sukasi ratas, keičiasi vaizdai. Tuoj visi ,,susikraustė” ant kėdžių prie lango. Jos padarė didelį įspūdį, tokios aukštos ir sukasi ratu.

Iš bokšto pasukome link ,,Akropolio”. Išbandėme važiavimą ir sau­sakimšu autobusu. Čia talonėlių žymėjimas vėl buvo kitoks. Talonėlį reikėjo įkišti į žymeklį, ir jis su garsu išmušė datą. Kai kurie pasižymėjo abu galus. Mūsų keliaujančių buvo dešimt, tai žmonės nelabai buvo pa­tenkinti mūsų talonėlių žymėjimu ir dar iš abiejų pusių.

Penki vaikai iš viso nebuvo buvę Vilniuje. Jiems ,,Akropolis” padarė didžiulį įspūdį. Visur pristatyta puoš­nių eglučių. Svarbiausia – daug žaislų, visur blizga. Jonas, kuris jau anksčiau lankėsi ,,Akropolyje” ėmė prašytis į žaidimų kambarį, kur žaidžia vaikai iki 12 metų. Paklausiau prižiūrėtojų, ar juos ten įleistų? Įleido, nors keli buvo ir vyresni. Tai iš ten išėjo visi šlapi. Jiems buvo taip linksma, bėgiojo kartu su visais mažyliais.

Apie penktą valandą grįžo mūsų pardavėjai ir baigėsi tuo mūsų ke­lionė Vilniuje. Vaikai ir mes, mokytojos, esame labai dėkingi už suteiktas pramogas, patirtus įspūdžius, gerą nuotaiką, praplėstą akiratį. Labai didelė tikimybė, kad tai bus vienintelis kartas, kai jie aplankė sostinę. Daugelio gyvenimas suksis pensiona­tuose ir gimtuosiuose kaimuose. Gal jie daugiau niekada nebenuvažiuos į sostinę.

Grįžtant nusipirkome medinį angeliuką, kurį padarė kitos specialiosios mokyklos vaikai, surašėme visų vaikų, dalyvavusių puikioje kelionėje, vardus ir atsiųsime Jums. Gal jau po Naujųjų metų, nes dabar nesiųsime. Labai daug laiškų, kad neprapultų ar neperlaužtų.

Tai štai kokią nuostabią kelionę turėjome jūsų pagalbos dėka. Ačiū.

linkuva

Linkuviečiai kalėdinėje mugėje-parodoje „Angelų vaikai –
su meile Jums”, kuri vyko Vilniaus mokytojų namuose.