Linkuviečiai apsilankė Vilniaus katedroje. Linos Miežinskaitės nuotraukos
Nuostabi linkuviečių kelionė į Vilnių
Lina Miežinskaitė
(Linkuva)
Moterų klubas ,,Alatėja”
Čikagoje gyvuoja jau ketverius metus. Nebeįmanoma ir suskaičiuoti, kiek
darbų ir darbelių nuveikė čia susibūrusios moterys. Moterys globoja
Pakruojo rajono Linkuvos specialiąją mokyklą, kurioje vykdoma
priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo
programa lietuvių kalba sutrikusio intelekto vaikams.
Siūlome mūsų skaitytojams paskaityti
,,Alatėjos” moterims atsiųstą Linkuvos specialiosios mokyklos
mokytojos Linos Miežinskaitės laišką.
Labas,
grįžome labai visi patenkinti ekskursija iš Vilniaus. Dalyvavome
Kalėdinėje mugėje-parodoje „Angelų vaikai – su meile
Jums”, kuri vyko Vilniaus mokytojų namuose. Keturi mokiniai ir
dvi auklėtojos pardavinėjo mokinių sukurtus darbelius. Uždirbome beveik
700 litų. Tai labai neblogai. Mano klasės mokinukai iš jūsų
atsiųstų gaminėlių padarė rėmelius nuotraukoms. Užsidirbome 50 litų,
vaikams buvo labai smagu.
Kartu su manimi važiavo dar dvi mokytojos – Jurgita Felinskienė
ir Gintarė Krūminaitė. Vežėmės septynis vaikus. Kartu su
pardavinėtojais pažiūrėjome atidarymo programą ir iškeliavome
pasižvalgyti po Vilnių. Visi dalyviai gavome rožinius apsiaustus su
užrašais ,,Angelų vaikai su meile Jums”. Visiems buvo
labai įdomu. Dažnas klausinėjo ar įtariai žiūrėjo, kokiai sektai mes
priklausome ir ką čia reiškia tie angelų vaikai? Pirmiausia
nukeliavome į Katedrą, uždegėme žvakutes už visus savo artimuosius ir
už jus, aukojančius mums pinigėlių ir suruošusius puikią
ekskursiją. Paskui visi tris kartus apsisukome ant prie Katedros
esančios stebuklingos plytelės, kiekvienas su savo norais, viltimis,
troškimais. Labai visi tikime, kad ji išpildys mūsų norus.
Apžiūrėjome Kalėdų eglutę, dienos metu nelabai matėsi jos blizgėjimas, bet visiems padarė didelį įspūdį jos didumas.
Nukeliavome prie Valdovų rūmų. Vaikai nelabai suprato mano pasakojimą
ir ką reiškia tie Valdovų rūmai, daugiau dar jie priminė jiems
nebaigtas statybas. Valdovai jiems asocijuojasi su karalių pilimis,
kurios turi turėti daug bokštelių kaip pasakose.
Didelį įspūdį padarė kopimas į Gedimino pilį, daug klausinėjo apie tą
kalną ant kurio ji stovi, esančius sienų griūvėsius. Visiems labai
rūpėjo atidaryti pilies duris, bandė jas pastumti už geležinės
rankenos. Būtų labai norėję užsivilkti šarvus, juos
panešioti, pažiūrėti, kiek sveria ir su jais užkopti iki
vėliavos. Užlipę ant pilies stogo, klausinėjo, ar jie mato visą
Lietuvą? Nustebo, kad tai tik vienas miestas ir tikrai nesimato jų namų.
Visų akys nukrypo į televizijos bokštą – kas tas toks
aukštas ,,stulpas” su ratu? Tai mes nutarėme su juo
susipažinti iš arčiau, slidinėdami nusileidome nuo pilies kalno
ir pasukome link televizijos bokšto. Kadangi mūsų autobusiukas
stovėjo, mes turėjome važiuoti su troleibusu. Didžiausias visų noras
buvo pavažiuoti ,,autobusu su ūsais”. Išsidalinome visi
talonėlius, įdomumas buvo juos pažymėti. Visi skaičiavo skylutes
talonėlyje, ar pas visus išmuštos aštuonios
skylės, kiek laiko jį reikia turėti rankose, ar reikia kam nors
parodyti. Visiems labai patiko važiuojančio troleibuso
girgždėjimas.
Mus privežė prie pat bokšto. Tai ilgai žiūrėjo užvertę galvas į
jo aukštį ir papuošimą, nes jau daugelį metų televizijos
bokštas vadinamas didžiausia Lietuvos egle. Labai nedrąsiai
sulipo į liftą. Kai pradėjome kilti, vieni juokėsi, kiti galvojo, kad
greitai nukris? Pakilę priėję prie lango ir pamatė, kad sukasi ratas,
keičiasi vaizdai. Tuoj visi ,,susikraustė” ant kėdžių prie lango.
Jos padarė didelį įspūdį, tokios aukštos ir sukasi ratu.
Iš bokšto pasukome link ,,Akropolio”.
Išbandėme važiavimą ir sausakimšu autobusu. Čia
talonėlių žymėjimas vėl buvo kitoks. Talonėlį reikėjo įkišti į
žymeklį, ir jis su garsu išmušė datą. Kai kurie
pasižymėjo abu galus. Mūsų keliaujančių buvo dešimt, tai žmonės
nelabai buvo patenkinti mūsų talonėlių žymėjimu ir dar iš
abiejų pusių.
Penki vaikai iš viso nebuvo buvę Vilniuje. Jiems
,,Akropolis” padarė didžiulį įspūdį. Visur pristatyta
puošnių eglučių. Svarbiausia – daug žaislų, visur
blizga. Jonas, kuris jau anksčiau lankėsi ,,Akropolyje” ėmė
prašytis į žaidimų kambarį, kur žaidžia vaikai iki 12 metų.
Paklausiau prižiūrėtojų, ar juos ten įleistų? Įleido, nors keli buvo ir
vyresni. Tai iš ten išėjo visi šlapi. Jiems buvo
taip linksma, bėgiojo kartu su visais mažyliais.
Apie penktą valandą grįžo mūsų pardavėjai ir baigėsi tuo mūsų
kelionė Vilniuje. Vaikai ir mes, mokytojos, esame labai dėkingi už
suteiktas pramogas, patirtus įspūdžius, gerą nuotaiką, praplėstą
akiratį. Labai didelė tikimybė, kad tai bus vienintelis kartas, kai jie
aplankė sostinę. Daugelio gyvenimas suksis pensionatuose ir
gimtuosiuose kaimuose. Gal jie daugiau niekada nebenuvažiuos į sostinę.
Grįžtant nusipirkome medinį angeliuką, kurį padarė kitos specialiosios
mokyklos vaikai, surašėme visų vaikų, dalyvavusių puikioje
kelionėje, vardus ir atsiųsime Jums. Gal jau po Naujųjų metų, nes dabar
nesiųsime. Labai daug laiškų, kad neprapultų ar neperlaužtų.
Tai štai kokią nuostabią kelionę turėjome jūsų pagalbos dėka. Ačiū.
Linkuviečiai kalėdinėje mugėje-parodoje „Angelų vaikai –
su meile Jums”, kuri vyko Vilniaus mokytojų namuose.