Kūčių negęstanti šiluma

Regina Juodeikienė

Kokie mes lietuviai laimingi, turėdami tokią nuostabią ir gražią tradiciją – šventąją Kūčių vakarienę – išskirtinę mūsų tautai metinę šventę. Šiemet, gruodžio 21 d., sekmadienį, jau penktą kartą iš eilės (po ilgų metų pertraukos) Rochester, NY Lietuvių Bendruomenės valdyba vėl sukvietė lietuvius prie bendro Kūčių stalo. Dabar jau tos Kūčios vadinamos – tradicinėmis. Nors porą paskutinių metų Kūčios buvo atšauktos dėl baisaus žiemos oro, o didelis speigas buvo susprogdinęs net salės radiatorius, tačiau tai tik dar labiau parodė, kaip svarbu būti kartu, kaip svarbu susirinkti ir kaip yra svarbu laužti plotkelę iš brolio ar kaimyno rankos.

Šiemet į Šv. Jurgio parapijos salę sugužėjo arti šimto žmonių. Salė buvo papuošta šventiškai: stalai dengti baltomis staltiesėmis, puošti eglių šakelėmis, o žvakučių liepsnelės, rodės, kvietė atsisėsti ir sušilti. Ant scenos puikavosi žaliaskarė eglutė, puošta Živilės Tamošiūnienės tradiciniais vėrinukais. Atskiras stalas buvo skirtas amžinybėn iškeliavusių vėlių atminimui su lėkšte, kryželiu ir žvakėmis.

Vietinės LB pirmininkė ir JAV LB tarybos narė Birutė Litvinienė pasveikino susirinkusius su artėjančiom Šv. Kalėdom, pabrėždama lietuvybės svarbą gyvenant svetimam krašte, tradicijų išlaikymą ir lietuvių kalbos grožį bei skambumą. Po to pirmininkė pakvietė du jauniausius lietuviukus – uždegti šventines žvakes – Zarą Philippone (2.5 m.) ir Mantą Jankauskį (1.5 m.). Jauniausi – lyg simbolis į ateitį išlaikant šią garbingą tradiciją.

Trumpą sveikinimo žodį tarė ir LR garbės konsulas Rochester, NY R. Česonis, Rochester Lietuvių draugijos pirmininkas E. Vidmantas, parapijos tarybos pirmininkė Jean Naujokas, svečias kun. J. Šileika, OFM iš Hamilton (Kanada). Mūsų parapijos klebonas Domininkas Mockevičius paskaitė Kūčių maldą ir palaimino suneštas gėrybės. O visos gėrybės buvo paruoštos parapijos moterų iš seniausių receptų. Ant stalo puikavosi žuvis, silkė, kūčiukai, bulvių paplotėliai su grybų padažu, kisielius, aguonų pienas. Be šių skanėstų turėjome rūgščių kopūstų su sėmenų aliejumi, žirnių košės, pupų, net žemaitiškos spirginės (malti pakepinti sėmenys su prieskoniais), valgomos su karštomis bulvėmis.

Didžiausią įspūdį paliko tai, kad kai žmonės dalijosi plotkele, eidami vienas prie kito, laužė trupinėlį, sakydami pačius geriausius linkėjimus, dalijosi Kalėdiniu džiaugsmu, šiltu apkabinimu, šypsena.

Tikrai ta stebuklinga Kūčių dvasia, susiliejusi su Kalėdiniu džiaugsmu, pripildė susirinkusiųjų širdis. Niekas neskubėjo skirstytis.

Norisi pridurti, kad Kalėdos taip ir lieka Šventąja Paslaptimi, verčia mus susimąstyti, atleisti, gailėtis, mylėti, džiaugtis, dalintis. Verčianti mus branginti sąvastį, būtį, stiprinti mūsų tikėjimą. Ir tegul mūsų visų sielos bus pripildytos Dieviškosios šviesos, kuri padės mūsų sumanymą, tegul nepaprasto švytėjimo žvaigžde ves kiekvieną į Didžiąją Tiesą ir Pilnatvę. O saulės sugrįžimas būna viso to stebuklo liudytojas apie nemirtingumą ir gyvybės džiaugsmą.