APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Gross Hesepe (Vokietijoje) lietuvių gimnazijos mokiniai su mokytojais 1947 m. vasario 9 d. Ši maža gimnazija yra davusi daug veikėjų išeivijai.

Mintys

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Lyja. Niūri, miglota, šalta diena. Ak, ką aš čia veikiu, juk galėjau gyventi kokioje saulėtoje valstijoje, kaip Florida! Galėjau ir dar galėčiau, bet nenorėjau ir nenoriu. Nenoriu, nes senatvėje ir šiaip gyvenimas slenka be pasikeitimų, o jei ir gamtoje jų nebūtų, tai koks belikęs tas gyvenimas, jei žinai, kad rytojaus diena bus tokia, kaip ir ši, kaip ir vakarykštė. Kai pabosta karšta ir drėgna Maryland vasara, tiesiog laukiu rudens. Rudens su bevystančiomis gėlėmis, krintančiais lapais, kurie prieš apnuogindami medžius papuošia juos įvairiomis spalvomis. Krintantys, vėjo blaškomi įvairiaspalviai, daugiausia aukso spalvos lapai tartum mano gyvenimo metai, negrįžtamai praėję. Praėję su lūkesčiais, džiaugsmais, bet ir su baime, išgyvenimais, nusivylimais, net skausmais. Bet tie praėję metai ne tik mano, bet ir visos mano kartos: gimusios laisvoje Lietuvoje, mačiusios dviejų okupantų žiaurumus, tėvų išvežtos į bombarduojamą, degančią Vokietiją, brendusios pokario pabėgėlių stovyklose, emigracijos išblaškytos pasaulyje, bet daugumoje išlaikiusios lietuviškumą, skyrusios daug pastangų išauginti savo atžalas lietuviais ir nepagailėjusios nei lėšų nei darbo, kad okupuotos Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio žemėlapio.

Žinau, išgirsiu, kad vėl Gaila giriasi. Iš tiesų giriuosi, nes džiaugiuosi, kad laimingai nugyvenau savo amželį, o likę vieni, kiti metai jau ir nebe tokie svarbūs. Aišku, nenorėčiau likti našta artimiesiems ir meldžiu, kad Dievulis to neleistų. Bet juk ne aš vienas turėčiau džiaugtis, bet visa mano karta. Jei ne mūsų tėvai, išvežę mus, tai greičiausiai jaunystę būtumėme praleidę Sibire, o ne DP stovyklose Vokietijoje. Prieš dešimt metų Amerikos televizijos žurnalistas Tom Brokaw parašė knygą „The Greatest Generation”, teigdamas, kad gimusieji 1901–1924 buvo geriausia Amerikos karta bet kada kur buvusi („This is the greatest generation any society has produced”). Skaitydamas apie dr. Romualdo Kriaučiūno „Drauge” pradėtus ir daug susidomėjimo ir pasisakymų sulaukusius „lietuviškus stebuklus” pradėjau galvoti, ar tų metų lietuvių karta, jau bebaigianti išmirti, nebuvo didžiausias Lietuvos stebuklas. Jei ne stebuklas, tai ar ji nebuvo geriausioji Lietuvos karta? Ji paveldėjo sulenkintą, carų nuvargintą kraštą, be inteligentijos, be vidurinės gyventojų klasės su slavizmų sužalota lietuvių kalba. Tiesiog stebėtina, kiek ta karta per trumpą nepriklausomybės laikotarpį pasiekė ir kiek ji iškentėjo! Geriausioji jos dalis atsidūrė Sibire, kita dalis išeivijoje, o likusioji – tautos dauguma, iškentėjusi pusšimčio metų okupaciją, nustebino pasaulį laisvės troškimu, sudrebinusiu blogio imperiją.

Esame dėkingi savo tėvams, išgelbėjusiems mus nuo Sibiro. Turėtumėme būti dėkingi visai mūsų tėvų kartai už stovyklines mokyklas, kuriose be vadovėlių, be laboratorijų mus išmokė taip, kad išsibarstę užjūriuose neturėjome vargo įstoti į vidurines ir aukštąsias mokyklas, jas baigti ir įsidarbinti savo pasirinktose profesijose. Turėtumėme būti dėkingi ateitininkų, skautų vadovams, atkūrusiems tas organizacijas išeivijoje ir paruošusius mus visuomeniniam gyvenimui. Turėtumėme būti dėkingi mūsų rašytojams už knygas, neleidusias mums užmiršti, iš kur mes kilę, neleidusias mums užmiršti krašto, suteikusio gyvybę mūsų seneliams, tėvams ir mums patiems.

Viename iš savo kambarių laikau medinę dėžę su kuria aš, dvidešimtmetis, prieš 57 metus atvykau iš Vokietijos į Ameriką. Toje dėžėje tebuvo tik išeivijoje išleistos knygos, žurnalai, laikraščiai, ir tai buvo visas mano turtas, o kišenėje – nė dolerio. Atvykau vienas, su tuo laiku studento Vytauto Vyganto iškvietimu, nes mano tėvai buvo įskųsti amerikiečių saugumui ir sulaikyti nuo emigravimo. (Mano tėvas Juozas Gailevičius buvo įtartas vadovavęs išvežimams, nors tuo laiku jis buvo Marijampolės cukraus fabriko sargas, o trėmimų organizavimų dalyvis buvo mums net ne giminė – Alfonsas Gailevičius, vėliau tapęs sovietiniu generolu ir LSSR vidaus reikalų ministru.) Įsidarbinęs ir gavęs pirmą algą, paruošiau siuntinėlį Vokietijoje likusiems tėvams ir ten gimusiai sesei, o nuėjęs Mišioms į Baltimore lietuvių bažnyčią praturtinau savo biblioteką, nusipirkęs Antano Vaičiulaičio knygelę „Valentiną” iš ten prieangyje knygas platinančio Kazio Bradūno.

Tenka bendrauti su dabar atvykusiais jaunais žmonėmis iš Lietuvos ir mintyse palyginu jų ir savo įsikūrimą šiame krašte. Daug jų, atvykę su turistine viza, yra pasilikę nelegaliai čia gyventi, tai jiems ir geresnį darbą gauti yra sunkiau, sunkiau ir normalų gyvenimą susikurti. Tačiau jie visada turi kur grįžti, o mano kartai, ypač mūsų tėvams, nebuvo kur grįžti. Nepaisant, kaip Amerikoje sunku buvo priprasti, nepaisant, kiek gimtojo krašto nostalgija ir giminių ilgesys būtų kankinęs, neturėjome kur grįžti. Bet iš kitos pusės, mūsų gyvenimo patirtis buvo tokia skirtinga, kad mūsų gyvenimas svetur klostėsi visiškai kitaip nei dabar atvykusiems. Gal dėl to, dažnai vieni kitų nesuprantame. Ne kartą išgirstame, o internete paskaitome pašaipas, kad esame užsikonservavę, atsilikę. Mes gimėme laisvoje Lietuvoje, lankėme mokyklas, kur klasėse kabėjo nukryžiuotasis, kur pamokos prasidėdavo malda, kur buvo dėstoma neiškreipta Lietuvos istorija, literatūra. Mes matėme Lietuvą okupuojančius apskurusius raudonarmiečius ir vėliau atvykusias jų karininkų žmonas, plūstančias į mūsų parduotuves, norint nusikratyti rusiškųjų „Katiušų” skudurų. Mes girdėjome tremiamųjų verksmus, jų vaikų ir kūdikių klyksmą iš gyvulinių vagonų stotyse. Mes matėme savo tėvus, verkiančius džiaugsmo ašaromis, kad prasidėjo karas, nors ant mūsų galvų krito naujojo okupanto bombonešių bombos. Išvydęs iš kalėjimų išvaduotus kankinimų suluošintuosius ir Rainių miškelio kankinių nuotraukas, supratau, kad mirtis nėra baisesnė už gyvenimą tironijoje. Netrukus siaubo apimtas mačiau per Virbalį sušaudymui vedamus žydus. Ne vienas iš jų vilko lagaminus, krepšius, atrodo, iki paskutinės minutės netikėdamas, kad vedamas mirčiai. Po kiek laiko skambėjo šūviai, girdėjosi klyksmai. Troboje garsiai meldėsi motina. Meldėsi ir už šaudomus, ir už budelius...

Pradėjau šį rašinį paskutinę lietingą rudens dieną. Neužbaigiau, palikau kompiuteryje. Po kelių dienų, lengvoms snaigėms skraidant vėl prisėdau prie jo, prisiminęs savo jaunystę, žiemą Lietuvoje. Tvoroms nuo šalčio sproginėjant, klampodavau per sniegą iš Virbalio į gimnaziją Kybartuose. Kartais vieškelio nuo sniego valyti vokiečiai sargybiniai atvesdavo būrelį rusų belaisvių. Bado ir šalčio išsekinti jie vos vos vilkdavo kojas. Neiškęsdavau ir išsitraukęs pietums motinos įdėtas kelias juodos duonos riekes, storai apteptas taukais ir apdėtas dešros griežiniais, pradėdavau laužyti ir dalinti keliems, man atrodžiusiems silpniausiems. Pradžioje vokiečiai mane aprėkdavo, bet vėliau patys parodydavo, kuriems duoti. Kai gimnazijoje per ilgąją pertrauką pilvas nuo alkio pradėdavo gurgti, duodavau sau žodį daugiau pietų neišdalinti, bet vėliau vėl neiškęsdavau...

Man taip bemąstant, snaigės bebaigią apdengti mano dar nesugrėbtus lapus, o eglių šakos jau apgaubtos sniego apsiaustu. Jokia Florida ar kitos valstijos saulėta diena nepakeis šio grožio. Nemainyčiau to į nieką, kaip nemainyčiau savo besibaigiančio gyvenimo į kitokį ar kitą.