anuliene

Silvija Aniulienė sako, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam svetur, tautiškumo klausimas – didelis išbandymas.


Atlanta apylinkės pirmininkė S. Aniulienė:
,,Lietuvių Bendruomenė mane išgelbėjo”

– Kokie keliai atvedė į Ameriką? Papasakokite apie save, savo šeimą.

– Amerikoje atsiradome dėl vyro darbo: po 4 metų darbo Hong Konge jį perkėlė dirbti į Jungtines Valstijas – taip mes atsidūrėme Atlanta mieste. Tai buvo didelis kultūrinis šokas visai mūsų šeimai. Hong Kongas – vienas tankiausiai apgyvendintų miestų pasaulyje, tikras skruzdėlynas, tad Georgia su savo atstumais ir erdvėmis (į parduotuvę čia nenueisi) pareikalavo laiko apsiprasti. Manėme, kad čia gyvensime 3–4 metus, tačiau susiklostė taip, jog jau bėga dešimti metai, ir kol kas sparnų kelti nežadame. Čia gimė mūsų dukrytė Karolina – ketvirtas vaikas šeimoje. Sūnus Aurimas, gavęs magistro laipsnį Barselonoje paslaugų dizaino ir projektų vadybos specialybėje, šiuo metu darbuojasi Lietuvoje. Dukra Ieva Georgia Institute of Technology studijuoja pramoninį dizainą. Sūnus Kristoferis yra septintokas. Vyras šiuo metu užsiima savo privačios bendrovės veikla.

Aš 1986 baigiau Vilniaus universitetą, įgijau bibliotekininkės-bibliografės specialybę. Trejetą metų dirbau Dailės akademijos bibliotekoje. Vėliau – privačioje bendrovėje ,,Visus Plenus”.

Visą gyvenimą piešiau, lipdžiau, karpinėjau, mezginėjau. Tik dabar, vaikams paaugus, atsirado daugiau laiko šiai kūrybinei aistrai. Turiu viltį pavasarį pagaliau surengti pirmąją savo darbų parodą.

– Kaip seniai įsuko lietuvybės suktukas? Nesunku?

 – Gyvename laikmetyje, kai pasaulis ,,susitraukė”, kai valstybių sienos atsiveria vis plačiau ir žmogus gali sau leisti pasirinkti, kokioje šalyje mokytis, dirbti, gyventi. Tai laikas, kai tautos sparčiai migruoja ir maišosi. Dažnam iškyla esminiai egzistenciniai klausimai. Ypač po aštrių diskusijų dėl dvigubos pilietybės daugelis savęs turėjo paklausti: ,,Kur šiame pasaulyje mano vieta?”. Mūsų sūnus Kristis – labai geras pavyzdys. Aš, jo mama – lietuvė, jo tėtis – danas. Kristis gimė Hong Konge ir ilgą laiką manė, kad yra kinas. Šiuo metu jis gyvena Amerikoje, kalba keliomis kalbomis – tikras kosmopolitas. Tačiau dažnai tenka atsakyti į klausimą, kokia jo tautinė priklausomybė.

Žmogus – kaip medis: jo šaknys – tėvai, gentis, tauta, Tėvynė, jo šakos – vaikai, nuveikti darbai, įgyvendinti tikslai. Gimdami mes iš savo tėvų gauname tautinį-kultūrinį paveldą. Gyvenime turime galimybę rinktis, ar liksime ištikimi tėvų kalbai, kultūrai, tikėjimui. Savo gyvenimo pavyzdžiu darome įtaką savo atžalų pasirinkimui.

Kiekvienam žmogui, gyvenančiam svetur, tautiškumo klausimas – didelis išbandymas. Visada bus tokių, kurie ,,ištirps” kitoje tautoje. Visada bus tokių, kurie saugos savo protėvių paveldą, juo didžiuosis ir perduos savo vaikams.

Per 5 metus, pragyventus Azijoje, jutau didelę lietuvybės tuštumą. Šalia gyveno britai, skandinavai, rusai, o lietuvių nebuvo. Net ir Lietuvos garbės konsulas Hong Konge buvo kinas. Tad vos tik atvykome į Atlantą, pradėjau ieškoti lietuvių. Man labai pasisekė, nes nekilnojamojo turto agentė pažinojo lietuvių šeimą, gyvenančią mūsų miestelyje. Tai buvo didžiulis atradimas! Jie pasiūlė nuvažiuoti į velykinį renginį prie ežero. Ten savo džiaugsmui radau ne kelis ar keletą tautiečių, bet visą šaunią lietuvaičių bendruomenę. Tad iškart pasisiūliau padėti Lietuvių Bendruomenės veikloje. Tuo metu Atlanta LB vadovavo dr. Roma Kličienė – dabartinė Lietuvos garbės konsulė Atlanta mieste. Buvo labai darni ir veikli bendraminčių grupė – priėmė kaip į šeimą. Turiu prisipažinti, kad Lietuvių Bendruomenė mane išgelbėjo – padėjo priprasti prie naujos kultūros, gyvenimo stiliaus ir tempo.

Daugelyje pokalbių tenka išgirsti pašnekovų klausimą: ,,Kas bus su lietuvių tauta, kas bus su lietuvybe?” Tai labai svarbus klausimas. Rytų išmintis sako, kad didelis žygis prasideda nuo pirmo žingsnio. Tad jei norime pakeisti pasaulį – pradėkime nuo savęs. Jei norime išsaugoti lietuvybę – pradėkime gerbti savo tautinį autentiškumą savo šeimose. Aš myliu Lietuvą – Motiną, gerbiu Ameriką – pamotę. Lietuvybė man visada buvo ir bus vienas svarbiausių dalykų. Tai priežastis, dėl kurios aktyviai dalyvauju lietuvybės veikloje.

Klausiate, ar sunku. Nemanau, kad sunku, bet reikia kantrybės. Esame trikalbė šeima. Kaskart, kai grįžtame iš Lietuvos, parsivežame trispalvę, o vyras kaip atsaką išvynioja danišką vėliavą. Štai ir po paskutinės kelionės parvežė vėliavą nuo lubų iki žemės – hm... bet mes turime lietuviškas Mišias Atlantoje!

– Mes susipažinome JAV Lietuvių Bendruomenės XIX tarybos sesijoje. Kokius įspūdžius parsivežėte iš Orlando?

– Sesija sukėlė labai daug minčių. Tai buvo mano pirmoji pažintis su JAV LB veikla.
Patiko įdomios diskusijos, naujos mintys dėl strateginio planavimo, studentų stažuočių programų ir jaunų profesionalų seminaro organizavimo idėjos. Per kelias dienas sužinojau labai daug.
Mane visada labai domino vyresnės kartos patirtis, jų išgyvenimo svečioje šalyje istorijos. Didžiulė likimo dovana – išgirsti iš pašnekovo lūpų, kaip jie puoselėjo lietuvybę, kokius renginius organizavo, kaip sugebėjo surinkti pinigus savo veiklai. Tarybos sesijoje buvo galimybė susitikti su daugeliu įdomių žmonių. Jų patirtis ir išgyvenimai – pamoka man. Sesija buvo puiki galimybė susipažinti su kitų apylinkių pirmininkais, pasidalinti idėjomis ir įžvalgomis. Aktualios Alvydo Smilinsko mintys, užkrečianti Danutės Navickienės, Sigitos Šimkuvienės-Rosen energija, Rimos Girniuvienės įžvalgumas, Zitos Siderienės atvira nuomonė – visa tai suteikė didelę viltį tolimesnei veiklai. Būtų naivu sakyti, kad viskas buvo puiku. Kartais jautėsi įtampa, asmeniškumai ir, be abejo, trintis tarp ,,bangų”. Tačiau tai tik parodo, kad JAV LB taryba – gyvas, kunkuliuojantis darinys, su žmonėmis, turinčiais savo nuomonę ir galinčiais ją tolerantiškai dėstyti bei pagarbiai išklausyti kitų nuomonę. Manau, LB turėtų taikyti mentorių programą, juk vyresnės kartos atstovų patirtis ir jaunųjų energija – šaunus derinys. Gal tokia yra, tik aš dar to nežinau.

– Jau senokai girdėti balsų, kad Bendruomenėje reikalingos permainos, naujos veiklos formos. Sesijoje buvo kalbėta apie būsimą LB strategiją. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti Bendruomenės veikloje, struktūroje?

– Gamta nuolat įrodo, kad visa, kas nesugeba prisitaikyti prie naujų egzistencijos sąlygų, apmiršta. Tai taikytina ir žmonių bendruomeninėms organizacijoms. Lietuvių Bendruomenės demografija JAV labai keičiasi. Sesijoje buvo akivaizdu, kad LB yra tokioje būsenoje, kai reikia keisti veiklos strategiją ir taktiką. Pokyčių būtinumą byloja ir sumažėjęs lankomumas LB renginiuose, nykstančios parapijos.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo pagrindinis LB tikslas. Didelis tikslas, kaip didelis žiburys – rodo kelią ir suvienija. Nepriklausoma Lietuva jau atšventė savo dvidešimtmetį, o dabartiniai tikslai nėra aiškiai išdėstyti, jų yra daug ir įvairių. Jų reikšmę kiekvienas suvokia savaip, kiekvienas turi savus siekius. Man labai patiko Lauryno Vismano pranešimas apie strateginio planavimo reikšmę ir svarbą. Patiko, kaip visa tai buvo pateikta – su didžiuliu dėmesiu, atsakomybe ir pagarba anksčiau vykdytai veiklai. Ir su humoru. L. Vismanas pasakė, kad kol nesugebėsime nusakyti LB tikslo vienu sakiniu, tol nežinosime, kur eiti ir ko siekti.

Bendruomenės veikloje skirčiau didžiulį dėmesį, ko gero, pagrindinį, tautiniam autentiškumui ir tautiniam pasididžiavimui ugdyti – tai labai svarbus klausimas dabartiniam jaunimui. Lietuviams labai būdingi du kraštutiniai savęs, kaip tautos, vertinimo požiūriai. Mes arba visiškai save nuvertiname ir sakome, kad esame maža, niekuo neišsiskirianti tranzitinė šalis, arba elgiamės kaip ekscentrikai – statome didžiausias pasaulyje betonines eglutes, tampame Europos centru ir švaistome milijonus abejotiniems projektams. Man kelia šypseną lietuviai, norintys būti kinais arba indais. Tereikia suvokti, kad mes, lietuviai, esame unikalūs, kaip ir kiekviena pasaulio tauta, kad turime mylėti savo turtingą kalbą, nepakartojamą kultūrą, ypatingas tradicijas ir papročius. Turime puoselėti savo tikėjimą. Tai išsaugoti ir perduoti ateinančiai kartai. Kiekvienas, suvokęs ir puoselėjantis savo tautinį autentiškumą, yra lietuvybės gyvavimo garantas.

– Lietuvių Bendruomenėje mūsų, trečiabangių, nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Ko reikia, kad tokių žmonių Bendruomenėje būtų daugiau?

– Pirmiausiai reikia laiko. Buitis ir kasdieniniai rūpesčiai labai dažnai trukdo išskleisti sparnus lietuvybės padangėje. O ir kai kurių straipsnių autoriai Lietuvos spaudoje bando aprašyti LB veiklą ypatingai niūriai ir pesimistiškai, kiršindami skirtingų bangų atstovus.

Lietuvybės veikla – nepelningas visuomeninis užsiėmimas. Organizuoji, dirbi, lakstai, išklausai nusiskundimų ir priekaištų.. ir džiaugiesi, kai išgirsti paprastą žodį ,,ačiū”. Tokiai veiklai reikia labai daug laiko. Trečiabangiai – ta amžiaus grupė, kuri daug dirba, kuria šeimas, auklėja vaikus. Ne kiekvienas gali sau leisti prabangą dirbti už ,,ačiū”, aukoti savo šeimos laiką. Tačiau trečiabangių neišvengiamai daugės ir ilgainiui jie pakeis dipukus – tokia gyvenimo tėkmės tiesa. Galiu pasigirti, kad Atlantos bendruomenėje turime daug šaunių idealistų – dideliais sparnais, dirbančių už ,,ačiū”. Idealistui visada reikia svajonės, lietuviškos bendruomenės svajonės.

– Kaip pavyksta naujus žmones prisikviesti į Bendruomenės renginius?

– Mūsų Bendruomenėje labai daug jaunimo. Visokio. Daugelis emigravę dėl prastų ekonominių sąlygų Lietuvoje. Jiems reikia dirbti, mokytis, susitvarkyti savo šeimos buitį, auginti vaikus. Daugelis dirba ir mokosi tuo pačiu metu. Žmonės, ištrūkę iš sovietinės sistemos, nori susikurti savo amerikietiškąją svajonę. Kai žmogui duodama laisvė, jam reikia laiko su ja apsiprasti, išmokti gyventi laisvėje. Gal esu nepataisoma optimistė, tačiau manau, kad 99 proc. lietuvių yra patriotai ir myli savo tėvynę, tiesiog ne visi jie turi laiko sustoti ir pagalvoti apie tai. Kartais tenka išgirsti ir pasakymų: ,,Ačiū, su lietuviais prisibendravau Lietuvoje, dabar būsiu amerikietis tarp amerikiečių” – čia yra tas 1 proc. Gerbiu žmones, kurie tai pasako atvirai. Labiau gąsdina visiškas abejingumas – kai visai jokio atsako negauni.

Skirtingi žmonės, skirtingi ir poreikiai. Manau, kad niekada nepavyks surinkti visos bendruomenės į vieną renginį. Vieni dalyvauja koncertuose, kiti žaidžia tenisą, treti nori būti palikti ramybėje. Tačiau turime du renginius – Joninių vidurvasario šventę ir tradicines Kūčias – gausiai lankomus daugelio Bendruomenės narių. Tai tradicinės šventės ir šeimoms, ir pavieniams žmonėms.

– Dažnai girdime priekaištaujant, kad šiandien sunkiai sekasi išsaugoti senosios kartos lietuvių sukurtą vertingą paveldą – bažnyčias, galerijas, mokyklas. Kokią išeitį matote?

– Tai labai skaudi tema. Senoji karta paaukojo tiek daug energijos ir išteklių, kad sukurtų tai, ką šiandien turime lietuvių bendruomenėje. Tai paveldas, kurį privalu išsaugoti, tai patirtis, iš kurios galime labai daug pasimokyti. Tačiau kodėl tai sekasi sunkiai? Manau, priežastis nėra labai giliai paslėpta. Besirūpindami materialinėmis vertybėmis, dažnai pamirštame dvasines. Senoji karta turėtų išsiugdyti jaunųjų pamainą. Be priekaištų, kad mes esame kitokie, kad mūsų gyvenimas atrodo nerūpestingas, turėtų pakviesti jaunuomenę į savo veiklą. Kai esi laukiamas ir suprastas, kai tavo idėjos yra palaikomos ir skatinamos – noras dirbti neblėsta. Tik atvira diskusija tarp įvairių kartų atstovų padės rasti sprendimus. Trečiabangiams labai reikia informacijos, kaip tos mokyklos, bažnyčios, galerijos buvo kuriamos, kokia buvo jų įtaka ir reikšmė bendruomenei. Reikia įkvepiančios istorijos! Manau, kad bendruomenės, skiriančios daug dėmesio jaunimui, neturi sunkumų dėl savo paveldo išsaugojimo.

– Ar jaučiasi jūsų Bendruomenėje ,,bangų” trintis?

– Be abejonės, jaučiasi. Tai normalus kartų skirtumas. Kiekviena karta turi savo laikmečiui būdingus pomėgius, madas, gyvenimo tempą ir požiūrį. Tačiau bendražmogiškosios vertybės visada išlieka tos pačios, pasaulyje visoms kartoms egzistuoja universalios tiesos, moralės normos. Tai turėtų būti pagrindinis bangas jungiantis motyvas. Žaviuosi dipukais. Jie yra nuostabi istorinė pamoka mums, trečiabangiams. Jie ne tik sugebėjo išsaugoti kalbą, papročius, tikėjimą, jie sugebėjo tai perduoti savo vaikams ir anūkams. Jie neteko Tėvynės, iš jų buvo atimti gimtieji namai, tačiau jie iškeliavo iš namų su savo kultūrinėmis vertybėmis. Mes esame kitokie. Mes, trečiabangiai, gyvenome Tėvynėje Lietuvoje, tačiau svetimos vertybės mums buvo primestos, svetimos sistemos ideologija traumavo kelias kartas. Tai yra vienas iš daugelio skirtumų tarp emigracinių bangų.

Vyresniųjų konservatyvumas ir jaunųjų maksimalizmas turi rasti kompromisą. Turime parodyti pakantumą vieni kitiems, nes mūsų tikslai yra tie patys. Ir nuo kiekvieno žmogaus geranoriškumo priklauso, ar gyvensime harmonijoje, ar kaposime vieni kitiem akis.

– Esate Atlanta apylinkės pirmininkė. Kuo ypatinga ši apylinkė? Kuo galite pasidžiaugti, o kas slegia pečius?

– Tai mano pirmi metai šiose pareigose, tačiau su tokia ,,sparnuota” valdyba, kokią turime dabar, galime labai daug nuveikti. Audrius Abrutis, buvęs ALBV pirmininkas, yra aktyvus, daug patirties turintis organizatorius. Justinas Bartkevičius yra profesionalus fotografas, motociklininkų klubo įkūrėjas – jis įamžina renginių akimirkas. Šiuo metu ruošia 2011 metų kalendorių. Tai bus kalėdinė dovana Bendruomenės nariams, susimokėjusiems solidarumo mokestį. Margarita Bielskytė ir Eglė Mackas – kūrybingos asmenybės. Jos pasirūpina renginių apipavidalinimu, žaidimais, loterijomis. Buvusi ALBV pirmininkė Virginija Šileikaitė – tikras energijos kamuolys. Ji yra iždininkė, ,,Saulės” mokyklėlės vadovė ir mokytoja, dirba, mokosi ir visada švyti. Dar nepaminėjau, kad ji tvarko Florida apygardos finansus. Simona Tamošiūnaitė – mūsų metraštininkė. Tikriausiai skaitėte ne vieną jos straipsnelį apie mūsų veiklą. Rima Verbliugevičieneė perėmė ūkinę dalį ir šeimininkės pareigas. Jos laukia didelis išbandymas – Bendruomenės kalėdinė šventė. Turime pulką padėjėjų. Atlanta senbuvis Algis Klicius padeda organizuoti šv. Mišių apeigas. Juras Palukaitis, buvęs ALBV kopirmininkas, yra mūsų nepakeičiamas sekretorius – jis tvarko apklausas, skelbimus, internetinį puslapį, susirašinėjimą. Jis įkūrė Atlanta lietuvių teniso klubą. Giedrius Stankevičius sprendžia mūsų internetinio puslapio techninius reikalus ir rūpinasi aparatūra renginių metu. Galėčiau dar ilgai vardinti žmones, geranoriškai padedančius Bendruomenei. Smagu, kad dar neteko išgirsti neigiamo atsakymo. Apylinkė tikrai ypatinga, nes yra gana jauna: 60 proc. registruotų narių yra jaunesni nei 40 metų, 75 proc. – trečiabangiai. Tai džiugina ir įpareigoja. Noriu paminėti, kad daugėja besilankančių Mišiose. Prieš ketverius metus turėjome tik velykines ir kalėdines Mišias, į kurias susirinkdavo po 50–60 žmonių. Praėjusiais metais vyko ketverios Mišios ir visose jose buvo krikštijami vaikučiai. Turime mokyklėlę, kuri gyvuoja jau septinti metai. Šiemet joje yra 18 vaikų.

Rūpestį kelia tai, kad kol kas neturime patalpų susibūrimui. Mūsų renginiuose Atlantos senbuviai pasirodo gan retai. Būtų labai gaila prarasti ryšį su vyresnės kartos atstovais. Rūpestį kelia ir tai, kad trečiabangiai neturi aukojimo tradicijų – sunku surinkti solidarumo mokestį. O be pinigų, kaip žinia, nei puotos, nei kito renginio nepadarysi. Man labai svarbu išgirsti konstruktyvią kritiką – tai veiklos įvertinimas ir paskata tobulėti. Tačiau kai žmonės skundžiasi ir bamba be jokių konkrečių pasiūlymų, ką ir kaip reikėtų keisti – tai taip pat kartais slegia.

– Ačiū už pokalbį, sėkmės Jums ir visai Atlanta Lietuvių Bendruomenei.
 
 Kalbėjosi Loreta Timukienė
       
seima
Silvija Aniulienė su šeima. Asmeninio albumo nuotraukos

atlanta