serTomas Šernas su dukra Gertrūda.


T. Šernas – gyvoji Nepriklausomybės kovų auka


RAMUNĖ LAPAS

Į Medininkus būtina atvažiuoti žiemą, kai šalia memorialo sniege lieka įspausti tik tavo vieno pėdsakai, nors šalia gana judri magistralė ir anapus kelio sustoję rusakalbiai sunkvežimių vairuotojai, smagiai dorodami kumpį, nesupranta, ko tu čia taip ilgai užtrukai.

Aurelija Arlauskienė


Kodėl, minint Sausio 13-osios devynioliktąsias metines, nutariau parašyti apie kitos tragedijos – Medininkų žudynių – gyvąją auką ir liudininką Tomą Šerną? Formali priežastis – ta, kad į rankas pateko (tiesa, jau kiek anksčiau išleista) Aurelijos Arlauskienės knyga ,,Tomas Šernas: vakar buvo rytoj”, pilna nepaprastai įdomių liudijimų, minčių ir dokumentų. Tikiuosi, kad skaitytojas ja taip pat susidomės. Bet galvojant plačiau ir iš esmės, juk tiek 1991 metų sausio 13osios nakties įvykių, tiek po pusmečio įvykusių Medininkų žudynių aukos sudėtos ant to paties – mūsų valstybės laisvės – aukuro. Žinoma, norėtųsi, kad jų nebūtų buvę. Tačiau jos yra (čia nereikėtų užmiršti ir tų pačių metų gegužį Krakūnų pasienio poste nušauto kito pasieniečio Gintaro Žagunio), ir mes neturėtume niekada pamiršti didžiosios jų prasmės – ar šaltą sausį važiuodami pro Medininkų postą, ar karštą vasarą lankydamiesi Vilniuje.

Kaip prie Vilniaus televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato, o vėliau prie Parlamento susirinkę žmonės tomis lemtingomis sausio dienomis negalėjo ten neiti, taip ir pirmuosiuose mūsų muitinės postuose dirbo žmonės, pirmiausia galvojantys apie valstybę, ne apie save. Savanoriai, kurių gyslomis turėjo tekėti nemaža dalis patrioto kraujo. T. Šerno atveju – nemažai paveldėto Lietuvos patrioto kraujo. T. Šerno tėvo Tado Šerno senelio dėdė – evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas kartu su broliu teisininku Jokūbu Šernu buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai; Jokūbas Šernas buvo tarp dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, kurie 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

• • •
T. Šernas pareiškimą Muitinės departamento Kadrų skyriaus viršininkui, prašydamas priimti jį į darbą, rašė sausio 15-jąją – iškart po tragedijos Vilniuje. Įdomu, kad tą pačią dieną buvo atkurtas ir pirmasis prieškario Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordinas, apie kurį tuomet jis, žinoma, mažiausiai galvojo. Taip susiklostė, kad pirmieji 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo apdovanoti žuvusieji dėl Lietuvos laisvės Sausio 13-ąją ir Medininkų tragedijos aukos. Visi po mirties, išskyrus T. Šerną.

To meto pasienio ir muitinės postai – statybininkų vagonėliai, neaprūpinti jokiomis ryšio priemonėmis, pastatyti dykvietėse prie pagrindinių kelių – buvo tik dekoratyvūs nepriklausomos valstybės atributai. Gaila, kad toje dekoracijoje privalėjo būti gyvi, neginkluoti žmonės. Šaltą 1991-jųjų žiemą, po Sausio 13-osios, ,,protingi” žmonės į pasienio vagonėlius nesiveržė. Į muitines ir pasienio tarnybas pateko marga publika – Sąjūdžio savanoriai, tremtinių sūnūs, Parlamento gynėjai, patriotai ir romantiški avantiūristai, kurie sugebėdavo visą parą stypsoti šaltyje, klausytis rusakalbių keiksmų, kvėpuoti mašinų išmetamomis dujomis. Pasienio ir muitinės pareigūnai turėjo būti būtinai neginkluoti, kad pasauliui būtų galima pademonstruoti mūsų siekių civilizuotumą ir taikingumą. OMON (...) laikinai buvo priverstas laikytis krikščioniškame pasaulyje galiojančių etinių, dorovinių normų, nors iki galo šio ,,baisaus žaidimo” taisyklių negalėjo ir nenorėjo suprasti. Mušimais, grasinimais ginklu ir patyčiomis jie bandė priversti atsisakyti idėjų. Iš Tomo Šerno užrašų.

Naujai įkurti muitinių postai buvo puldinėjami ir deginami nuolat. Gegužės 19-jąją – pirmoji žmogaus auka – nušautas pasienietis Gintaras Žagunis. Egzekucija Medininkuose įvyko liepos 31-osios naktį. Tuo metu Lietuvos muitininkams ir pasieniečiams jau buvo skirta apsauga – kartu su jais budėjo ir ginkluoti specialaus policijos dalinio ,,Aras” vyrukai. Bet ką reiškė keli apsaugininkai prieš sunkvežimį ginkluotų galvažudžių? Tą ramią žvaigždėtą vasaros naktį poste buvo likę aštuoniese. Lauke – vienas ,,Aro” policininkas ir vienas muitininkas, automobilyje – du kelių policininkai. T. Šernas viduje prie stalo pildė dokumentus, trys kolegos ilsėjosi, nes anksti ryte prasidėdavo didelis judėjimas. Kitą dieną turėjo įvykti T. Šerno vestuvės su muzike Rasa Žilyte...

Ką jautė sušaudytas, bet nenušautas žmogus?

Į suguldytus arčiau laukųjų durų iš karto pasipylė duslintuvo slopinami šūviai ir smūgiai į galvas ginklo buožėmis. Aš gulėjau toliau, dešiniu šonu prisispaudęs prie sienos. (...) Man smogė buože į pakaušį, iššovė į galvą. Keista, bet sąmonę buvau praradęs tik trumpam. (...) Švito. Miške pradėjo čiulbėti paukščiai. Moters balsas rusiškai suriko: ,,Vse miortvyje” (,,Visi negyvi”), o aš spėjau pagalvoti, kad moterys visada panikuoja. Nemaniau, kad prieš mano akis buvo žudynės, maniau, kad esame tik gerokai aplamdytais šonais, padaužytomis galvomis. Kažkurią akimirką pasidžiaugiau – bus rytoj ką per savo vestuves papasakoti (...). Iš T. Šerno užrašų.

Kaip žinia, vestuvės įvyko ne ,,rytoj”, o po 23 mėnesių (1993 m. liepos 1 d.), praleistų Lietuvos ir Vokietijos operacinėse bei reabilitacijos skyriuose. Ir R. Žilytės jaunikis buvo ne tas T. Šernas, kuris jai pasipiršo – augalotas, stiprus vyras.

Jis blaiviai žiūri į savo negalią, nes žino, kad žmogus peršauta galva negali tikėtis būti toks, koks buvo iki sužalojimo – tai būtų savęs apgaudinėjimas. Todėl jis gyvenimo prasmės ir ieško ten, kur sveikas būdamas niekada nemanė ją esant. Dar daugiau. Tomas sako, kad sveikata yra (...) bevertis dalykas, jeigu nėra tikslų ir norų ją panaudoti prasmingai. O Rasa iki šiol nežino tikslaus atsakymo, kodėl ji, santuokos saitais nesusaistyta, protinga ir išvaizdi mergina, liko su neįgaliu draugu. Nežino, nes to niekada savęs neklausė. A. Arlauskienė.

1998-ųjų rudenį Šernams gimė duktė, kuriai davė Gertrūdos vardą (senovės germanų kalboje reiškia ,,stipri ietis”). Šiandien jai – jau 11 metų. Tomas vis rečiau lankosi pas gydytojus, nes įsitikinęs, kad ,,veiksmingiausia reabilitacija – tikėjimas ir pats gyvenimas. Ir netgi jo purvo vonios”.

• • •
Tokia bene pati nemaloniausia ,,purvo vonia” jo laukė 2003-ųjų vasarą, kai po akistatos su buvusiu Rygos milicijos ypatingojo būrio OMON milicininku Igor Gorban mūsų valstybės prokurorai buvo labiau linkę tikėti žmogžudystėmis įtariamo omonininko, negu išlikusio gyvo valstybės sienos sergėtojo parodymais. Dėl to, kad T. Šernas nepasirašė protokolo, sakydamas, jog 99 proc., o ne visu 100 yra įsitikinęs, jog I. Gorban ir jam akistatoje parodytas žmogus yra vienas ir tas pats asmuo.

2003-iųjų vasarą labai aiškiai supratau, kad būti invalidu yra tam tikra našta gyvenime, bet būti Medininkų liudininku – dviguba našta. Nes tampi pavojingu liudytoju.

(...) Prokurorai man parodė asmenį – aš jį atpažinau.Vėliau iš spaudos sužinojau, kad tas vyras, buvęs Rygos omonininkas, grupės ,,DELTA”, kurį Medininkų žudynių naktį buvo Lietuvoje, narys. Tą omonininką mūsų pasienio posto užpuolimo metu mačiau būdamas aiškios, blaivios sąmonės, bet trumpai.

(...) Aš jį atpažinau, (...) tačiau negalėjau pasakyti šimtu procentu, kad tai tas žmogus. Tegul man parodo lygiai tokį patį Rygos omonininką, paklausia: ,,Gal tas?” Atsakyčiau: ,,Nežinau, kuris iš jų.” Kai tą žmogų atpažinau, pasijutau blogai – ir morališkai, ir psichiškai, ir fiziškai. Nors ir sušaudytas, bet esu gyvas žmogus.

(…) Prokurorams neužtenka vieno liudytojo. Be to, dar reikia kitų liudijimų, daiktinių įrodymų. O jei jų nesugebėjo surinkti? Vadinasi, teliko mane pavadinti kvailiu (...). Iš T. Šerno užrašų.

2003 metais Medininkų žudynių bylos tyrimą perėmęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius teigė: ,,Bet kokiu atveju vieno įrodymo nepakanka. Apie Igorį Gorbanį galiu pasakyti tik tiek, kad ekspertizėmis nustatyta, jog jis Medininkų žudynėse nedalyvavo. Todėl mano iniciatyva buvo kreiptasi į teismą, kad jam būtų panaikintas suėmimas ir pagal ekstradiciją jis būtų išduotas Latvijai. Mūsų surinkti duomenys neprieštarauja Tomo Šerno duotiems parodymams.” Prokuroras teigė, kad yra žinomi konkretūs asmenys, dalyvavę žudant LR policijos ir muitinės pareigūnus Medininkų poste, ir kad teisminio nagrinėjimo metu bus įrodyta, jog Igoris Gorbanis tąkart iš Vilniaus niekur nevažiavo, jis liko OMON bazėje Valakampiuose.

Tik ar sulauksime teisminio nagrinėjimo? Prokurorai šią bylą vertina kaip kriminalinę – ne kaip politinę, o jos senaties terminas – 20 metų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Laiko labai nedaug. Turint omeny mūsų prokuratūros vangumą, sunku patikėti, kad Medininkų žudynių, kaip ir Sausio 13osios aukų kaltininkai greitai sulauks bausmės. Pats T. Šernas mano, kad ,,žudynių kaltininkai bus įvardyti maždaug po 30 metų, kai Rusijoje pasikeis politinė karta. Nes Medininkai – politinė, ne kriminalinė byla.”

Šiandien T. Šernas – evangelikų reformatų kunigas. Medininkų žudynių ir Sausio 13-osios aukų vaikai užaugo. Gyvenimas nestovi vietoje. Judėkime savo keliu prasmingai ir pilnaverčiai, tik neleiskime nueiti užmarštin svarbiems faktams. Nepriklausomai nuo – bus paisoma ar ne – senaties terminų.

ser

ser