Tomas Šernas su dukra Gertrūda.
RAMUNĖ LAPAS
Į Medininkus būtina atvažiuoti žiemą,
kai šalia memorialo sniege lieka įspausti tik tavo vieno
pėdsakai, nors šalia gana judri magistralė ir anapus kelio
sustoję rusakalbiai sunkvežimių vairuotojai, smagiai dorodami kumpį,
nesupranta, ko tu čia taip ilgai užtrukai.
Kodėl, minint Sausio 13-osios devynioliktąsias metines, nutariau
parašyti apie kitos tragedijos – Medininkų žudynių –
gyvąją auką ir liudininką Tomą Šerną? Formali priežastis –
ta, kad į rankas pateko (tiesa, jau kiek anksčiau išleista)
Aurelijos Arlauskienės knyga ,,Tomas Šernas: vakar buvo
rytoj”, pilna nepaprastai įdomių liudijimų, minčių ir dokumentų.
Tikiuosi, kad skaitytojas ja taip pat susidomės. Bet galvojant plačiau
ir iš esmės, juk tiek 1991 metų sausio 13osios nakties įvykių,
tiek po pusmečio įvykusių Medininkų žudynių aukos sudėtos ant to paties
– mūsų valstybės laisvės – aukuro. Žinoma, norėtųsi, kad jų
nebūtų buvę. Tačiau jos yra (čia nereikėtų užmiršti ir tų pačių
metų gegužį Krakūnų pasienio poste nušauto kito pasieniečio
Gintaro Žagunio), ir mes neturėtume niekada pamiršti didžiosios
jų prasmės – ar šaltą sausį važiuodami pro Medininkų
postą, ar karštą vasarą lankydamiesi Vilniuje.
Kaip prie Vilniaus televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos
komiteto pastato, o vėliau prie Parlamento susirinkę žmonės tomis
lemtingomis sausio dienomis negalėjo ten neiti, taip ir pirmuosiuose
mūsų muitinės postuose dirbo žmonės, pirmiausia galvojantys apie
valstybę, ne apie save. Savanoriai, kurių gyslomis turėjo tekėti nemaža
dalis patrioto kraujo. T. Šerno atveju – nemažai paveldėto
Lietuvos patrioto kraujo. T. Šerno tėvo Tado Šerno
senelio dėdė – evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas
kartu su broliu teisininku Jokūbu Šernu buvo aktyvūs lietuvybės
puoselėtojai; Jokūbas Šernas buvo tarp dvidešimties
Lietuvos Tarybos narių, kurie 1918 metų vasario 16 dieną
pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
• • •
T. Šernas pareiškimą Muitinės departamento Kadrų skyriaus
viršininkui, prašydamas priimti jį į darbą, rašė
sausio 15-jąją – iškart po tragedijos Vilniuje. Įdomu, kad
tą pačią dieną buvo atkurtas ir pirmasis prieškario Lietuvos
valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordinas, apie kurį
tuomet jis, žinoma, mažiausiai galvojo. Taip susiklostė, kad pirmieji
1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo
apdovanoti žuvusieji dėl Lietuvos laisvės Sausio 13-ąją ir Medininkų
tragedijos aukos. Visi po mirties, išskyrus T. Šerną.
To meto pasienio ir muitinės postai – statybininkų vagonėliai,
neaprūpinti jokiomis ryšio priemonėmis, pastatyti dykvietėse
prie pagrindinių kelių – buvo tik dekoratyvūs nepriklausomos
valstybės atributai. Gaila, kad toje dekoracijoje privalėjo būti gyvi,
neginkluoti žmonės. Šaltą 1991-jųjų žiemą, po Sausio 13-osios,
,,protingi” žmonės į pasienio vagonėlius nesiveržė. Į muitines ir
pasienio tarnybas pateko marga publika – Sąjūdžio savanoriai,
tremtinių sūnūs, Parlamento gynėjai, patriotai ir romantiški
avantiūristai, kurie sugebėdavo visą parą stypsoti šaltyje,
klausytis rusakalbių keiksmų, kvėpuoti mašinų išmetamomis
dujomis. Pasienio ir muitinės pareigūnai turėjo būti būtinai
neginkluoti, kad pasauliui būtų galima pademonstruoti mūsų siekių
civilizuotumą ir taikingumą. OMON (...) laikinai buvo priverstas
laikytis krikščioniškame pasaulyje galiojančių etinių,
dorovinių normų, nors iki galo šio ,,baisaus žaidimo”
taisyklių negalėjo ir nenorėjo suprasti. Mušimais, grasinimais
ginklu ir patyčiomis jie bandė priversti atsisakyti idėjų. Iš
Tomo Šerno užrašų.
Naujai įkurti muitinių postai buvo puldinėjami ir deginami nuolat.
Gegužės 19-jąją – pirmoji žmogaus auka – nušautas
pasienietis Gintaras Žagunis. Egzekucija Medininkuose įvyko liepos
31-osios naktį. Tuo metu Lietuvos muitininkams ir pasieniečiams jau
buvo skirta apsauga – kartu su jais budėjo ir ginkluoti
specialaus policijos dalinio ,,Aras” vyrukai. Bet ką
reiškė keli apsaugininkai prieš sunkvežimį ginkluotų
galvažudžių? Tą ramią žvaigždėtą vasaros naktį poste buvo likę
aštuoniese. Lauke – vienas ,,Aro” policininkas ir
vienas muitininkas, automobilyje – du kelių policininkai. T.
Šernas viduje prie stalo pildė dokumentus, trys kolegos
ilsėjosi, nes anksti ryte prasidėdavo didelis judėjimas. Kitą dieną
turėjo įvykti T. Šerno vestuvės su muzike Rasa Žilyte...
Ką jautė sušaudytas, bet nenušautas žmogus?
Į suguldytus arčiau laukųjų durų iš karto pasipylė duslintuvo
slopinami šūviai ir smūgiai į galvas ginklo buožėmis. Aš
gulėjau toliau, dešiniu šonu prisispaudęs prie sienos.
(...) Man smogė buože į pakaušį, iššovė į galvą.
Keista, bet sąmonę buvau praradęs tik trumpam. (...) Švito.
Miške pradėjo čiulbėti paukščiai. Moters balsas
rusiškai suriko: ,,Vse miortvyje” (,,Visi negyvi”),
o aš spėjau pagalvoti, kad moterys visada panikuoja. Nemaniau,
kad prieš mano akis buvo žudynės, maniau, kad esame tik gerokai
aplamdytais šonais, padaužytomis galvomis. Kažkurią akimirką
pasidžiaugiau – bus rytoj ką per savo vestuves papasakoti (...).
Iš T. Šerno užrašų.
Kaip žinia, vestuvės įvyko ne ,,rytoj”, o po 23 mėnesių (1993 m.
liepos 1 d.), praleistų Lietuvos ir Vokietijos operacinėse bei
reabilitacijos skyriuose. Ir R. Žilytės jaunikis buvo ne tas T.
Šernas, kuris jai pasipiršo – augalotas, stiprus
vyras.
Jis blaiviai žiūri į savo negalią, nes žino, kad žmogus peršauta
galva negali tikėtis būti toks, koks buvo iki sužalojimo – tai
būtų savęs apgaudinėjimas. Todėl jis gyvenimo prasmės ir ieško
ten, kur sveikas būdamas niekada nemanė ją esant. Dar daugiau. Tomas
sako, kad sveikata yra (...) bevertis dalykas, jeigu nėra tikslų ir
norų ją panaudoti prasmingai. O Rasa iki šiol nežino tikslaus
atsakymo, kodėl ji, santuokos saitais nesusaistyta, protinga ir
išvaizdi mergina, liko su neįgaliu draugu. Nežino, nes to
niekada savęs neklausė. A. Arlauskienė.
1998-ųjų rudenį Šernams gimė duktė, kuriai davė Gertrūdos vardą
(senovės germanų kalboje reiškia ,,stipri ietis”).
Šiandien jai – jau 11 metų. Tomas vis rečiau lankosi pas
gydytojus, nes įsitikinęs, kad ,,veiksmingiausia reabilitacija –
tikėjimas ir pats gyvenimas. Ir netgi jo purvo vonios”.
• • •
Tokia bene pati nemaloniausia ,,purvo vonia” jo laukė 2003-ųjų
vasarą, kai po akistatos su buvusiu Rygos milicijos ypatingojo būrio
OMON milicininku Igor Gorban mūsų valstybės prokurorai buvo labiau
linkę tikėti žmogžudystėmis įtariamo omonininko, negu išlikusio
gyvo valstybės sienos sergėtojo parodymais. Dėl to, kad T.
Šernas nepasirašė protokolo, sakydamas, jog 99 proc., o
ne visu 100 yra įsitikinęs, jog I. Gorban ir jam akistatoje parodytas
žmogus yra vienas ir tas pats asmuo.
2003-iųjų vasarą labai aiškiai supratau, kad būti invalidu yra
tam tikra našta gyvenime, bet būti Medininkų liudininku –
dviguba našta. Nes tampi pavojingu liudytoju.
(...) Prokurorai man parodė asmenį – aš jį
atpažinau.Vėliau iš spaudos sužinojau, kad tas vyras, buvęs
Rygos omonininkas, grupės ,,DELTA”, kurį Medininkų žudynių naktį
buvo Lietuvoje, narys. Tą omonininką mūsų pasienio posto užpuolimo metu
mačiau būdamas aiškios, blaivios sąmonės, bet trumpai.
(...) Aš jį atpažinau, (...) tačiau negalėjau pasakyti
šimtu procentu, kad tai tas žmogus. Tegul man parodo lygiai tokį
patį Rygos omonininką, paklausia: ,,Gal tas?” Atsakyčiau:
,,Nežinau, kuris iš jų.” Kai tą žmogų atpažinau, pasijutau
blogai – ir morališkai, ir psichiškai, ir
fiziškai. Nors ir sušaudytas, bet esu gyvas žmogus.
(…) Prokurorams neužtenka vieno liudytojo. Be to, dar reikia
kitų liudijimų, daiktinių įrodymų. O jei jų nesugebėjo surinkti?
Vadinasi, teliko mane pavadinti kvailiu (...). Iš T.
Šerno užrašų.
2003 metais Medininkų žudynių bylos tyrimą perėmęs Generalinės
prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento
prokuroras Rolandas Stankevičius teigė: ,,Bet kokiu atveju vieno
įrodymo nepakanka. Apie Igorį Gorbanį galiu pasakyti tik tiek, kad
ekspertizėmis nustatyta, jog jis Medininkų žudynėse nedalyvavo. Todėl
mano iniciatyva buvo kreiptasi į teismą, kad jam būtų panaikintas
suėmimas ir pagal ekstradiciją jis būtų išduotas Latvijai. Mūsų
surinkti duomenys neprieštarauja Tomo Šerno duotiems
parodymams.” Prokuroras teigė, kad yra žinomi konkretūs asmenys,
dalyvavę žudant LR policijos ir muitinės pareigūnus Medininkų poste, ir
kad teisminio nagrinėjimo metu bus įrodyta, jog Igoris Gorbanis tąkart
iš Vilniaus niekur nevažiavo, jis liko OMON bazėje
Valakampiuose.
Tik ar sulauksime teisminio nagrinėjimo? Prokurorai šią bylą
vertina kaip kriminalinę – ne kaip politinę, o jos senaties
terminas – 20 metų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Laiko labai
nedaug. Turint omeny mūsų prokuratūros vangumą, sunku patikėti, kad
Medininkų žudynių, kaip ir Sausio 13osios aukų kaltininkai greitai
sulauks bausmės. Pats T. Šernas mano, kad ,,žudynių kaltininkai
bus įvardyti maždaug po 30 metų, kai Rusijoje pasikeis politinė karta.
Nes Medininkai – politinė, ne kriminalinė byla.”
Šiandien T. Šernas – evangelikų reformatų kunigas.
Medininkų žudynių ir Sausio 13-osios aukų vaikai užaugo. Gyvenimas
nestovi vietoje. Judėkime savo keliu prasmingai ir pilnaverčiai, tik
neleiskime nueiti užmarštin svarbiems faktams. Nepriklausomai
nuo – bus paisoma ar ne – senaties terminų.