Rusus vietoj mėsos maitins bulvėmis
Petras Katinas
Sunku patikėti, kad didžiulius derlingų žemių plotus užimanti Rusija,
kaip ir kolchoziniais Sovietų Sąjungos laikais, negali išgyventi
be maisto produktų importo. Oficialiais Rusijos ekonominio
išvystymo ministerijos duomenimis, šiemet Rusija maisto
produktų ir žemės ūkio „žaliavos” mažiausiai įsivežė už 36
milijardus dolerių. Tai 10 milijardų JAV dol. daugiau, nei 2007 metais.
Importo dalis, įsivežant maisto produktus, pasiekė 50 proc.,
paukštienos ir kiaulienos importas sudaro 35 proc., jautienos
– 40 proc., pomidorų ir agurkinių kultūrų – 50 proc. O ką
jau kalbėti apie cukrų, ryžius, aliejų, arbatą, vaisius,
šokoladą! Neatsitiktinai visos Rusijos laikraščiai
perpildyti paprastų žmonių, ypač vadinamųjų patriotų, laiškais,
kuriuose aimanuojama, kad importo gausa, ir ne tik maisto produktų,
rodo, kad Rusijos vartojimo rinką okupavo JIE, t. y. ne tik tradiciniai
Vakarų „priešai”, bet ir Kinija, net Indija. Kaip
prognozuoja ekonomikos ir rinkos specialistai, jeigu rublio vertė ir
toliau kris, neišvengiamai išaugs daugelio importuojamų
produktų ir prekių kainos. Dėl to Rusijos gyventojų daugumai
užsienietiški drabužiai, televizoriai, šaldytuvai,
dešros ir dešrelės taps neįkandamos. Tad kas gi lieka?
Anot vieno publicisto, vėl vaikščioti apsiavus veltinius ir
valgyti vien bulves. Bėda ta, kad ir tų tradicinių veltinių ir guminių
kaliošų, kuriais didžiavosi „išvystyto
socializmo” imperija, dar vadinta „taikos tvirtove”
ir panašiais vardais, jau nebegaminama. Ir ne todėl, kad žiemos
tapo švelnesnės ar keliai išbrendamesni. Nieko
panašaus. Paprasčiausiai kartu su „taikos tvirtovės”
žlugimu žlugo ir beveik visų rūšių pramonė. Išskyrus
Kalašnikovų automatų, raketų ir visokių „Gradų” bei
„Iskanderų” gamybą.
Ir štai Rusijos žemės ūkio ministras, aišku, paties
Vladimir Putin įsakytas, pateikė prezidentui Dmitrij Medvedev
dokumentą, pavadintą „Maisto produktų saugumo doktrina”. Tą
doktriną savo parašu jau paskutinėmis gruodžio dienomis
patvirtino Medvedev. Pagal šį „istorinį dokumentą”
Rusija galės vadintis nepriklausoma nuo maisto produktų importo tiktai
tada, kai rinkose vietoj gaminamų roduktų, pirmiausia pagrindinio
daugumos rusų produkto – bulvių, dalis pasieks 95 proc., pieno
produktų 90 proc., mėsos – 85 proc., žuvies, cukraus, aliejaus
– 80 proc. Ir tai žadama pasiekti per 2-3 metus. Taigi tada
pirkėjai galės visiškai pamiršti įvairių rūšių
dešras, kumpius, sūrius ir panašius gardumynus. Tačiau ko
norėti, jeigu pats Rusijos mėsos gamintojų asociacijos vadovas Sergej
Jušin sako, jog nieko blogo čia neatsitiksią. Esą rusų žmonės
įpratę tenkintis mėsos gabalėliu barščiams ar panašiai
sriubai, o visa kita – nesvarbu.
Žymūs rusų apžvalgininkai ir politologai ėmė aimanuoti, kaip gi čia
yra, kai besitaikstanti tapti galingiausia ir įtakingiausia pasaulio
valstybe šalis, gaminanti esą geriausias pasaulyje kosmines
raketas, negali pagaminti padoresnės avalynės, jau nekalbant apie
moteriškus batelius. Štai ką rašo politologas
Nikolaj Ziatkov: „Iki ko nusiritome! Daugiau kaip pusę visų
prekių, įrenginių, jau nekalbant apie maisto produktus, įsivežame
iš svetur. Gamybos krizė daužo mus iš visų pusių. Būtina
pradėti ne tik mašinų, bet ir pagrindinių vartojimo prekių
gamybą savomis rankomis. Tuo labiau, kad greitai ir pirkti užsienyje
nebebus už ką, nes smarkiai krenta naftos ir dujų kainos. Ir toliau
kritimui galo nematyti. Vyresnieji dar prisimena, kaip iki ir po karo
mes visam pasauliui įrodėme, jog mokame gaminti ne tik geriausius
pasaulyje tankus ar Kalašnikovo automatus, bet ir televizorius,
šaldytuvus, sunkvežimius, stakles. Buvo smegenų ir rankų tai
gamybai, o gamta savo ištekliais mūsų nenuskriaudė. Tačiau
dabar, išskyrus tabako gamybą, netgi moteriškų
palaidinukių, jau nekalbant apie lygintuvus, nesugebame pagaminti. Bet
svarbiausia, dar ilgiau sėdint ant importinės adatos, iškils
rimta grėsmė mūsų saugumui.” Ką gi, kas teisybė, tas teisybė.
Tiesa tik ta, kad Sovietų Sąjungoje šimtuose staklių gamyklų
gamintų staklių niekas nepirko. Pavyzdžiui, japonai pirkdavo Kauno
Dzeržinskio staklių gamykloje pagamintas ir visoje SSRS
išliaupsintas metalo apdirbimo stakles tik metalo laužui.
Apsimokėjo, nes staklių korpusai sverdavo tonas.
Oficialiais Rusijos Federalinės statistikos tarnybos duomenimis, 2008
m. Rusijos eksportas sudarė: metalai – 12 proc., įvairios
mašinos ir transporto priemonės – 4,5 proc., mediena
– 2,5 proc., nafta ir dujos – 69 proc. Taigi importo
skaičiai labai daug ką pasako: staklės, techniniai įrenginiai,
transporto priemonės – 52,9 proc., maisto produktai ir
pusfabrikačiai – 33 proc., chemijos pramonės produkcija –
13,1 proc.
Tad kaip išgyvens didžioji Rusija, jeigu pradės vykdyti tą
iš kalno liaupsinamą doktriną? Sunku įsivaizduoti, kad jau 2009
m. būtų sumažintas paukštienos importas iš užsienio 300
tūkst. tonų, kiaulienos – 200 tūkst. tonų ir t. t. Dar sunkiau
suvokti, kas pagamins tą produkciją ir kas užpildys parduotuvių
prekystalius. Juk beveik visi išgirtieji kolchozai ir sovchozai
faktiškai žlugo, šimtai tūkstančių žemės hektarų užžėlė
piktžolėmis ir krūmynais. Be to, daugelyje kaimų jau nebeliko žmonių.
Buvusiuose dideliuose kaimuose dabar tegyvena vos po kelias senyvo
amžiaus moteris. Vyrai seniai išmirė nuo degtinės ir kitų
alkoholinių surogatų. Pažadai per porą metų apsirūpinti maistu kol kas
nedavė nieko naujo.
Panašūs rožiniai pažadai Rusijoje skelbiami jau daug
dešimtmečių. Netgi visuotinio badmečio metais. Pagaliau
prisiminkime, kaip nepamirštamasis Nikita Chruščiov
žadėjo ne tik pavyti ir pralenkti Ameriką, bet per 20 metų, apsėjęs
kukurūzais visą SSRS nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno,
pastatyti komunizmą. Tad kuo gi V. Putin su Medvedev blogesni už
Chruščiov ar Brežnev? Ką jau ką, o piešti šviesaus
rytojaus miražus rusai puikiai išmoko. Neatsitiktinai, paskelbus
planus apie maisto produktų importo sumažinimą iki minimumo, ir
pasigirdus „patriotų” šūkavimams, jog gana maitintis
amerikietiška vištiena, pavadinta „Bušo
šlaunelėmis”, vėl pasigirdo populiari sovietinių laikų
dainuška: „Nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos
uodegytės.”