Rusus vietoj mėsos maitins bulvėmis

Petras Katinas


Sunku patikėti, kad didžiulius derlingų žemių plotus užimanti Rusija, kaip ir kolchoziniais Sovietų Sąjungos laikais, negali išgyventi be maisto produktų importo. Oficialiais Rusijos ekonominio išvystymo ministerijos duomenimis, šiemet Rusija maisto produktų ir žemės ūkio „žaliavos” mažiausiai įsivežė už 36 milijardus dolerių. Tai 10 milijardų JAV dol. daugiau, nei 2007 metais. Importo dalis, įsivežant maisto produktus, pasiekė 50 proc., paukštienos ir kiaulienos importas sudaro 35 proc., jautienos – 40 proc., pomidorų ir agurkinių kultūrų – 50 proc. O ką jau kalbėti apie cukrų, ryžius, aliejų, arbatą, vaisius, šokoladą! Neatsitiktinai visos Rusijos laikraščiai perpildyti paprastų žmonių, ypač vadinamųjų patriotų, laiškais, kuriuose aimanuojama, kad importo gausa, ir ne tik maisto produktų, rodo, kad Rusijos vartojimo rinką okupavo JIE, t. y. ne tik tradiciniai Vakarų „priešai”, bet ir Kinija, net Indija. Kaip prognozuoja ekonomikos ir rinkos specialistai, jeigu rublio vertė ir toliau kris, neišvengiamai išaugs daugelio importuojamų produktų ir prekių kainos. Dėl to Rusijos gyventojų daugumai užsienietiški drabužiai, televizoriai, šaldytuvai, dešros ir dešrelės taps neįkandamos. Tad kas gi lieka? Anot vieno publicisto, vėl vaikščioti apsiavus veltinius ir valgyti vien bulves. Bėda ta, kad ir tų tradicinių veltinių ir guminių kaliošų, kuriais didžiavosi „išvystyto socializmo” imperija, dar vadinta „taikos tvirtove” ir panašiais vardais, jau nebegaminama. Ir ne todėl, kad žiemos tapo švelnesnės ar keliai išbrendamesni. Nieko panašaus. Paprasčiausiai kartu su „taikos tvirtovės” žlugimu žlugo ir beveik visų rūšių pramonė. Išskyrus Kalašnikovų automatų, raketų ir visokių „Gradų” bei „Iskanderų” gamybą.

Ir štai Rusijos žemės ūkio ministras, aišku, paties Vladimir Putin įsakytas, pateikė prezidentui Dmitrij Medvedev dokumentą, pavadintą „Maisto produktų saugumo doktrina”. Tą doktriną savo parašu jau paskutinėmis gruodžio dienomis patvirtino Medvedev. Pagal šį „istorinį dokumentą” Rusija galės vadintis nepriklausoma nuo maisto produktų importo tiktai tada, kai rinkose vietoj gaminamų roduktų, pirmiausia pagrindinio daugumos rusų produkto – bulvių, dalis pasieks 95 proc., pieno produktų 90 proc., mėsos – 85 proc., žuvies, cukraus, aliejaus – 80 proc. Ir tai žadama pasiekti per 2-3 metus. Taigi tada pirkėjai galės visiškai pamiršti įvairių rūšių dešras, kumpius, sūrius ir panašius gardumynus. Tačiau ko norėti, jeigu pats Rusijos mėsos gamintojų asociacijos vadovas Sergej Jušin sako, jog nieko blogo čia neatsitiksią. Esą rusų žmonės įpratę tenkintis mėsos gabalėliu barščiams ar panašiai sriubai, o visa kita – nesvarbu.

Žymūs rusų apžvalgininkai ir politologai ėmė aimanuoti, kaip gi čia yra, kai besitaikstanti tapti galingiausia ir įtakingiausia pasaulio valstybe šalis, gaminanti esą geriausias pasaulyje kosmines raketas, negali pagaminti padoresnės avalynės, jau nekalbant apie moteriškus batelius. Štai ką rašo politologas Nikolaj Ziatkov: „Iki ko nusiritome! Daugiau kaip pusę visų prekių, įrenginių, jau nekalbant apie maisto produktus, įsivežame iš svetur. Gamybos krizė daužo mus iš visų pusių. Būtina pradėti ne tik mašinų, bet ir pagrindinių vartojimo prekių gamybą savomis rankomis. Tuo labiau, kad greitai ir pirkti užsienyje nebebus už ką, nes smarkiai krenta naftos ir dujų kainos. Ir toliau kritimui galo nematyti. Vyresnieji dar prisimena, kaip iki ir po karo mes visam pasauliui įrodėme, jog mokame gaminti ne tik geriausius pasaulyje tankus ar Kalašnikovo automatus, bet ir televizorius, šaldytuvus, sunkvežimius, stakles. Buvo smegenų ir rankų tai gamybai, o gamta savo ištekliais mūsų nenuskriaudė. Tačiau dabar, išskyrus tabako gamybą, netgi moteriškų palaidinukių, jau nekalbant apie lygintuvus, nesugebame pagaminti. Bet svarbiausia, dar ilgiau sėdint ant importinės adatos, iškils rimta grėsmė mūsų saugumui.” Ką gi, kas teisybė, tas teisybė. Tiesa tik ta, kad Sovietų Sąjungoje šimtuose staklių gamyklų gamintų staklių niekas nepirko. Pavyzdžiui, japonai pirkdavo Kauno Dzeržinskio staklių gamykloje pagamintas ir visoje SSRS išliaupsintas metalo apdirbimo stakles tik metalo laužui. Apsimokėjo, nes staklių korpusai sverdavo tonas.

Oficialiais Rusijos Federalinės statistikos tarnybos duomenimis, 2008 m. Rusijos eksportas sudarė: metalai – 12 proc., įvairios mašinos ir transporto priemonės – 4,5 proc., mediena – 2,5 proc., nafta ir dujos – 69 proc. Taigi importo skaičiai labai daug ką pasako: staklės, techniniai įrenginiai, transporto priemonės – 52,9 proc., maisto produktai ir pusfabrikačiai – 33 proc., chemijos pramonės produkcija – 13,1 proc.

Tad kaip išgyvens didžioji Rusija, jeigu pradės vykdyti tą iš kalno liaupsinamą doktriną? Sunku įsivaizduoti, kad jau 2009 m. būtų sumažintas paukštienos importas iš užsienio 300 tūkst. tonų, kiaulienos – 200 tūkst. tonų ir t. t. Dar sunkiau suvokti, kas pagamins tą produkciją ir kas užpildys parduotuvių prekystalius. Juk beveik visi išgirtieji kolchozai ir sovchozai faktiškai žlugo, šimtai tūkstančių žemės hektarų užžėlė piktžolėmis ir krūmynais. Be to, daugelyje kaimų jau nebeliko žmonių. Buvusiuose dideliuose kaimuose dabar tegyvena vos po kelias senyvo amžiaus moteris. Vyrai seniai išmirė nuo degtinės ir kitų alkoholinių surogatų. Pažadai per porą metų apsirūpinti maistu kol kas nedavė nieko naujo.

Panašūs rožiniai pažadai Rusijoje skelbiami jau daug dešimtmečių. Netgi visuotinio badmečio metais. Pagaliau prisiminkime, kaip nepamirštamasis Nikita Chruščiov žadėjo ne tik pavyti ir pralenkti Ameriką, bet per 20 metų, apsėjęs kukurūzais visą SSRS nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno, pastatyti komunizmą. Tad kuo gi V. Putin su Medvedev blogesni už Chruščiov ar Brežnev? Ką jau ką, o piešti šviesaus rytojaus miražus rusai puikiai išmoko. Neatsitiktinai, paskelbus planus apie maisto produktų importo sumažinimą iki minimumo, ir pasigirdus „patriotų” šūkavimams, jog gana maitintis amerikietiška vištiena, pavadinta „Bušo šlaunelėmis”, vėl pasigirdo populiari sovietinių laikų dainuška: „Nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos uodegytės.”