Lietuvos praeities atspindžiai
Laimos Vincės (Sruoginytės) kūryboje

Jurgita Raškevičiūtė

Laima Vincė (Sruoginytė) – išeivijos vertėja, poetė ir žurnalistė š. m. sausio 4 dieną savo kūrybą skaitė New York lietuviams. Šiame susitikime dėmesys buvo skirtas pernai metais išleistai knygai „Lenino galva ant padėklo” – amerikietės studentės dienoraščiui, rašytam paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais.

Anot rašytojos, šios knygos pasisekimas didžiąja dalimi priklausė nuo jos apipavidalinimo. „Nunešiau knygos apipavidalintojui krūvą senų laiškų, visokių popierėlių ir nuotraukų, kuriuos jis sugebėjo taip originaliai sudėti į šią knygą”, – teigia Laima. Pagrindinė knygos dalis yra paimta iš jaunos studentės dienoraščio, kuri, kaip ir kiti to meto žmonės, tikėjo ir kovojo už Lietuvos laisvę. „Lenino galva ant padėklo” – tarsi istorinis dienoraštis. Su nuostaba akyse žvelgiame į pagrindinę knygos veikėją, kuri naiviai žengia per sovietmečio Lietuvą. Šis jaunos amerikietės žvilgsnis mums tarsi parodo tai, ko nematome arba nenorime pamatyti patys. Dienoraščio formos knygos puslapiai atskleidžia to meto Lietuvos kasdienybę, kupiną idėjų, ginklų skambesio, šūksnių, skurdo, nepasitikėjimo, tarp kurių yra įsiterpusi draugystė. Nepaisant į tai, žmonės stengėsi nepalūžti, neprarasti vilties ir vienu balsu vis garsiau šaukė „Laisvė!”

Su liūdnumo gaidele autorė prisimena, jog į Jungtines Amerikos Valstijas ji turėjusi sugrįžti pirmą dieną po „Baltijos kelio”. „Paskutinė mano diena Lietuvoje ir nežinau ar kada sugrįšiu. Tokia ta laisvė – laisvė išvykti”, – cituoja autorė. Klausiame, kodėl būtent tada reikėjo palikti Lietuvą? Kartais žmogus savo likimo pasirinkti negali, kaip ir Laima, kuri turėjo sugrįžti į JAV pabaigti studijas.

Knyga „Lenino galva ant padėklo” įdomi ne tik dienoraščio formos puslapiais, bet ir Laimos draugų laiškais, sudėtais į epilogą, kuriuos jie jai siųsdavo po to, kai ji išvyko atgal į JAV. Rašytojos teigimu, šie laiškai jai yra be galo brangūs, kadangi juose atsispindi tolesnė Lietuvos istorija. Be to, tai laiškai apie žmogaus kantrybę ir išdidų norą gyventi revoliucijų Lietuvoje.

– Kodėl knygą pavadinote „Lenino galva ant padėklo”?

– Labai geras klausimas. Pamenu, vykome į Minską aplankyti senų draugų. Atvykę turėjome dar keliauti traukiniu. Po keliolikos minučių pastebėjome, jog išlipome ne toje stotelėje. Su šypsenomis pradėjome kilti eskalatoriumi aukštyn, vis tiek kažkada atrasim kelią. Staiga pamatėme Lenino statulą. Nužvelgėme ją ir keliavome toliau. Po kelių žingsnių išvydome kitą Lenino statulą. Šypsenos veide praplatėjo, tačiau pastovėję kiek vėl žygiavome tolyn. Po kiek laiko išvydome Lenino galvą ant padėklo. To jau buvo per daug. Mes pradėjome kvatotis, o šalia stovėjusi moteriškė pradėjo baisiai šaukti ir tyčiotis iš šios Lenino galvos. Mano sesuo ilgai nelaukus taip pat sušuko „Lenino galva ant padėklo!” Ta frazė mane ir paveikė.

– Jūs dirbate su studentais. Ar kalbate su jais apie Sovietų Lietuvą? Kokia jų nuomonė ir požiūris į tai?

– Gana dažnai papasakoju jaunimui, kokį skaudų kelią teko praeiti Lietuvai sovietmečiu, tačiau nuostabiausia tai, jog šių laikų jaunimas tuo netiki. Jie labai mažai žino apie sovietmetį, o tėvai vengia apie tai kalbėti su jais. Turbūt ne paslaptis, jog mūsų laikų jaunimas žiūri į priekį, kopia karjeros laiptais, nesidairydami atgal. Mūsų kartos žmonės norėtų, kad jie dažniau prisimintų skaudžią Lietuvos praeitį, tačiau, kita vertus, gal ir gerai, kad jie to neprisimena. Visgi tai yra praeitis.

 Laima Vincė (Sruoginytė) rašo ne tik istorinio pobūdžio knygas. Ji taip pat kuria eilėraščius, rašo knygas vaikams bei verčia kitų autorių kūrybą. Susitikimo dalyviai dar ilgai nenorėjo paleisti rašytojos, o ypač vyresnio amžiaus svečiai, kurie patys yra buvę tremtiniai ir išgyveno to meto siaubą Lietuvoje. Itin nustebino dalyvių susidomėjimas autorės kūryba, kurie likusias knygas graibstė tiesiog nuo rašytojos stalo. Akivaizdu, jog Lietuvos praeitis žmonių širdyse tikrai gyva ir, manau, ji dar labai ilgai gyvuos.

Laima Sruoginytė (antra iš kairės) su šeima.