Susidraugavusios Kauno ,,Žaliakalnio centro” lankytojos.

2009-ieji – vienuolikti veiklos metai,
vienuolika remiamų centrų Lietuvoje
„Vaiko vartai į mokslą” ruošiasi vasario 7 d. veiklos pranešimui Čikagos apylinkių visuomenei

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

Vasario 7 d., sekmadienį, Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje, Lemont, organizacija ,,Vaiko vartai į mokslą” (VVM) pristatys jau tradicija tapusį metinį savo veiklos pranešimą apie organizacijos paramą, projektus ir bendravimą su 11 remiamų dienos centrų ir laikinosios globos namų Lietuvoje. Popietės pradžia – 12:30 val. p. p., bet visi kviečiami atvykti tuoj po 11 val. r. šv. Mišių Pal. Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje, pasivaišinti kava, pabendrauti, užimti vietas. Organizacijos rėmėjai ir jos veikla susidomėję bus supažindinti su 2009 m. lėšų telkimo veikla, projektais, pasiekimais ir 2010 m. planais. Planuojama, kad 2009 m. centrus Lietuvoje aplankiusieji valdybos nariai, net kelios dviejuose remiamuose centruose savanoriavusios jaunos Čikagos apylinkių lietuvaitės pasidalins savo įspūdžiais. Pranešimo metu bus pateikta ir finansinė ataskaita.

Malonu būti pastebėtam, pripažintam

Tą pačią popietę kitoje salėje, Oak Lawn priemiestyje, organizacijos valdybos ir tarybos pirmininkės Aldona Vaitienė ir Dalia Anysienė iš Lietuvos Vyčių Vidurio vakarų skyriaus priims pažymėjimą, skirtą „Vaiko vartai į mokslą” už darbą ir rūpestį Lietuvos vaikais (,,Award of Distinction”, pažymėjimas asmeniui ar organizacijai, kurio/s darbas Lietuvai yra pavyzdys kitiems). Pažymėjimas bus įteiktas Lietuvos Vyčių skyriaus 50-ojo jubiliejinio pokylio metu.

,,Visi esame atsakingi už jaunų žmonių ugdymą” – taip pavadintas Loretos Jastramskienės pokalbis su Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininke, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Vince Vaidevute-Margevičiene, pasirodęs 2009 m. gruodžio mėn. 12 d. internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt. Yra malonu, kai „Vaiko vartai į mokslą” veikla ir darbai nuo organizacijos įsteigimo 1998 metais yra pastebimi, pažymimi. Tai visų nuopelnas – organizacijos valdybos, narių bei rėmėjų, lietuvių kilmės jaunimo, kuris vyksta į Lietuvą dirbti savanoriais, ir svarbiausia – pasišventusių Lietuvos žmonių, tų, kurie diena iš dienos dirba su socialiai remtinų šeimų vaikais ir jaunimu organizacijos remiamuose centruose.

Reikia pažymėti, kad paramos siekiama ne vien tarp Čikagos apylinkių lietuvių. Organizacijos rėmėjų būrelio koordinatorės išradingai telkia lėšas savo vietovėse: Detroit, Cleveland, Philadelphia, Washington, D.C., Sunny Hills (FL). Mūsų visų darbas nebaigtas ir tęsiasi toliau abipus Atlanto. Jau kelios būsimos savanorės kreipėsi į mus, planuoja ir ruošiasi važiuoti į Lietuvą.

Žvilgsnis į paramą vaikams kitur pasaulyje

Vaikų ugdymo tema labai įdomiai vystoma kituose pasaulio kraštuose. 2009 m. pabaigoje išėjusioje amerikiečio Greg Mortenson knygoje ,,Stones into Schools” (Akmenys virsta mokyklomis), tęsiamos 2006 m. pasirodžiusios jo knygos ,,Three Cups of Tea” (Trys arbatos puodukai) temos. Knygos – vaikų išmokslinimas, susirūpinimas vaikais. (Gaila, bet neatrodo, kad pirmoji Mortenson knyga būtų išversta į lietuvių kalbą, nors ji yra išversta į kitas kalbas.) G. Mortenson 1996 m. koįsteigta JAV pelno nesiekianti, nevyriausybinė organizacija Central Asia Institute ir vėliau mokyklinio amžiaus vaikų projektas ,,Pennies for Peace” (,,Centai laisvei”) yra padėję telkti lėšas, už kurias iki šiol buvo galima pastatyti daugiau nei 130 mokyklų Pakistane ir Afganistane. Tose pasaulio šalyse yra labai daug vaikų, ypač mergaičių, iš viso nelankančių mokyklų. Politiniai barniai, biurokratija, karai ir religiniai nesutarimai, skurdas, didžiuliai žemės plotai su labai įspūdinga, bet atskiriančia topografija – visa tai sudaro tų kraštų problematiškos padėties foną.

Kas Mortenson knygoje puikiai įrodyta, tai pačių vaikų ir juos auginančiųjų suaugusiųjų, t. y. tėvų, miestelių ir atskirtų kaimų vadovų, pagarba mokslui, troškimas, kad jų vietovėse būtų pastatytos mokyklos.

Central Asia Institute struktūra ir rėmėjų tinklas išsiplėtė. Į vietines tos organizacijos nuolatines komandas Pakistane ir Afganistane įsijungė tų kraštų įvairių genčių atstovai, įvairių tikybų žmonės, net buvę karingo Talibano nariai. Organizacija vis dar sulaukia prašymų ir maldavimų mokyklas statyti ir finansuoti, nes tuose kraštuose ji yra įgijusi žmonių pasitikėjimą.

O kaip yra dabartinėje Lietuvoje?

Mortenson knygoje aprašyti sunkumai ir iššūkiai kai kuriems gal primins lietuvių išgyvenimus Sibiro tremties laikais, kai vaikus reikėjo mokyti vargo sąlygomis. O kas būtų panašu dabartinėje Lietuvoje? Pagarba mokslui, rūpestis vaikais ir jų ateitimi, noras užtikrinti vaikams taikią ateitį išsimokslinimu, knygomis, o ne karingais būdais. Kai iš valdžios nesusilaukia paramos, nevyriausybinės organizacijos, jų steigėjai ir rėmėjai gali išradingai ieškoti kitų kelių tikslui pasiekti.

Central Asia Institute sėkmingai daro tai, ko daug nepelno siekiančių organizacijų turėtų siekti – bendradarbiavimo tarp davėjų ir gavėjų. Mokyklų statyba Pakistano ir Afganistano išsimėčiusiose vietovėse yra vykdoma bendradarbiaujant su JAV humanitarine organizacija. Vietovė turi tos mokyklos norėti, ji turi mokyklai žemę paskirti, visi vaikai, ypač mergaitės, turi turėti galimybę lankyti tas mokyklas. Organizacija parūpina lėšas statybos medžiagoms, mokslo priemonėms, mokytojų algoms.

Lietuvoje mokyklų yra ir visi vaikai turi teisę jas lankyti – to negalima paneigti. Vis dėlto kai kurios anksčiau išvardytos kitų kraštų problemos panašios į Lietuvos – tėvų gyvenimo aplinkybės paveikia vaikus: nedarbas, atskirtumas, priklausomybės, didmiesčiuose geriau gyvenančiųjų nedėmesingumas. Ne visur vaikai turi palankias sąlygas sėkmingai lankyti mokyklą. Tokiomis sąlygomis vaikams visur reikia užtarėjų ir užuovėjos.

Paramos dydis skiriasi, bet misija – panaši

,,Vaiko vartai į mokslą” 1998 metais ieškojo būdų, kaip iš šiapus Atlanto būtų galima padėti išspręsti Lietuvos vaikų ir jaunuolių mokyklų nelankomumo problemą. Žiupsnelis vilties ir teigiamos veiklos buvo matomas pomokykliniuose centruose. Centrai tapo tokių sunkumus išgyvenančių šeimų ir jų prieauglio užnugariu.
Nors ,,Vaiko vartai į mokslą” parama šimtu procentų finansiškai neišlaiko centrų, organizacijos parama nėra trumpalaikė, o pastovi per visus metus. Paramos dėka 11 remiamų centrų lanko apie 500 vaikų. (Vienuoliktąjį šv. Jokūbo parapijos centrą Jonavoje pradėta remti 2009 metais.)

 Paramos mastu ,,Vaiko vartai į mokslą” jokiu būdu neprilygsta Mortenson įsteigtos organizacijos pastangoms, kurių dėka 58,000 vaikų lanko daugiau nei 130 pastatytų mokyklų Pakistane ir Afganistane. Tačiau kiekviena humanitarinė organizacija pasirenka savo darbo lauką, o Lietuvos laukas šiek tiek mažesnis nei Pakistano ir Afganistano. Užtat abiejų organizacijų misijos panašios – vadovaujamės pasakymais „Lašas po lašo...” ir „Ką darai mažiausiajam broliui...”

Ryšių palaikymas su centrais Lietuvoje

Ar juntama pažanga po vienuolikos metų organizacijos veiklos Lietuvos vaikų labui? Tą būtų galima matuoti ir sverti įvairiais būdais. Vienas iš įrodymų – centruose dirbančiųjų žodžiai. Kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje organizacijos remiamų centrų vadovės paruošia metų ataskaitas. (2009 m. organizacijos koordinatorės Lietuvoje ataskaitos netrukus bus atsiųstos į Čikagą.)

Ne vien formaliai palaikomi ryšiai. Užsimezgė įvairūs bendravimo būdai tarp organizacijos ir jos remiamų centrų, nes ryšių palaikymas svarbus, ypač vieniems pas kitus rečiau lankantis. Susidaromas vaizdas, kaip sekasi vykdyti organizacijos paruoštas auklėjimo programas, kaip panaudojama finansinė parama, nes kiekvienas centras kuo nors skiriasi, yra nepakartojamas. Kartais susilaukiame šventinių linkėjimų bei šiaip šiltų žodelių.

Organizacijos koordinatorė Žydrūnė Liobikaitė 2009 m. pirmoje pusėje lankėsi Čikagoje, Ann Arbor, MI, skaitė pranešimus, susitiko su organizacijos nariais ir rėmėjais. Viename laiške po kelionės ji rašė: „Po mano viešnagės Čikagoje viskas atrodo daug arčiau ir suprantamiau. Vis labiau žaviuosi Amerikoje gyvenančių lietuvių fantazija ir išmone ir suprantu, kad nėra viskas lengva ir paprasta (…).”

Renata Andriušienė („Šypsniukas”, Kazlų Rūda) dviejuose laiškeliuose rašė: „Nuoširdžiai sveikiname Jus visus ir Jūsų šeimas artėjančių švenčių proga, linkime daug stiprios sveikatos, tvirtybės, Dievo palaimos artimo meilės darbuose. Visa ta veikla būtų daug skurdesnė be Jūsų nuolatinės paramos ir rūpesčio.”

Edita Juršienė (,,Saulutės” centras Užpaliuose) rašė: ,,Dėkoju vaikų dienos centro ‘Saulutė’ vardu už paramą (…) bei siuntinius, kuriuos gavome dieną (…) prieš vaikų žiemos atostogas. Mes gyvuojame po senovei, darbuojamės. Su vaikais buvome kalėdinėje išvykoje į Vilnių (…). Išvykos metu vaikai buvo apdovanoti kalėdinėmis dovanomis, saldainiais, rūbeliais. Vaikai buvo labai patenkinti ir prašė perduoti šilčiausius linkėjimus Jums – jūsų rėmėjams, nes be Jūsų paramos nebūtų šio centro, šios veiklos, kelionių, renginių ir t. t.”

Nauji metai – naujos viltys, nauji projektai ir darbai. Pranešimo metu vasario 7 d. Čikagos ir apylinkių lietuvių visuomenė turės progos išgirsti daugiausia apie ,,Vaiko vartai į mokslą” 2009 m. veiklą, bet bus pažvelgta ir į ateitį. Daugiau informacijos apie ,,Vaiko vartai į mokslą” galima rasti www.childgate arba parašius adresu: vvm@childgate.org

,,Žaliakalnio centre” Kaune veiklos ir išvykų nuotraukos puošia vieną sieną.