Laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių metų proga

ALGIMANTAS S. GEČYS

Lietuva 2011sius skelbia Laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių metais. Neabejotina, kad Lietuva stipriai pabrėš prieš dvidešimt metų tautos išgyventą Sausio 13-sios tragediją, priartinusią pasaulio demokratinių valstybių sprendimą pripažinti 1990 m. kovo 11-sios Aukščiausios Tarybos nutarimą, atkuriantį Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Norisi tikėti, kad nemažiau reikšmingai tėvynėje bus prisiminti bei įvertinti 1941-siais metais okupanto pradėti trėmimai į Sibirą, tais pačiais metais įvykęs lietuvių tautos sukilimas prieš sovietinį okupantą, vos šešetą savaičių išsilaikiusi sukiliminė Lietuvos vyriausybė, nacių Vokietijos ir jos sėbrų pradėtas vykdyti holokaustas prieš žydų tautybės Lietuvos piliečius.

Šia proga norėčiau trumpai pasidalinti įspūdžiais, man ką tik baigus skaityti dr. Romualdo Kriaučiūno paskolintą knygą ,,Sąjūdžio bylojimai: 1989–1992 metų užrašai” (Autorė – Regina Kalindraitė, Seimo leidykla ,,Valstybės žinios”, 2008 metai; tiražas – 1,508. Knygos sudėtis: I dalis – Viešųjų kalbų santraukos: Atgimimo banga – 1989 m.; TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas – 1989 m; Spaudos konferencijos ir reportažai iš Lietuvos Respublikos Parlamento ir Vyriausybės; Valstybės studija. II dalis: Asmeniniai užrašai: 1989, 1990, 1991 ir 1992 m.).

728 puslapių knyga lengvai nesiskaito. Pirmoji dalis – įvairių kalbų, suvažiavimų, žiniasklaidos pranešimų suvestinė. Antroji – dienoraščio forma patriotės autorės pateiktos dienos įvykių analizės, asmeniniai krašto padėties ir Lietuvos politikų sprendimų vertinimai. Gyvendami užsienyje, Lietuvoje vykusius įvykius esame linkę suskirstyti ir vertinti pagal konkrečias datas – valstybinės nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas – Kovo 11-oji, Michail Gorbačiov Lietuvoje apsilankymas – Sausio 10-oji, Televizijos bokšto žudynių – Sausio 13-oji... Tiksliausias priėjimas – chronologiškai vertinti per keletą metų Sąjūdžio ir Aukščiausios Tarybos priimtus sprendimus, einant valstybinės nepriklausomybės link. Skaitydamas dienoraščio forma pateiktus faktus pajunti eilinį Lietuvos gyventoją užgriuvusius sunkumus: ekonominės blokados atneštą nedarbą, gamtinių dujų ir benzino stygių, pustuščius prekybos centrus, išaugusį nusikalstamumą, kylančias prekių ir paslaugų kainas, Lietuvos vyrų grobimą į sovietinę kariuomenę, vaistų ir medikamentų trūkumą, okupacinės kariuomenės ir KGB provokacijas, ,,jedinstvininkų” norą Lietuvą susigrąžinti į Sovietų Sąjungą, Šalčininkų vietovės siekį įkurti autonominę lenkų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje ir t. t. Tik paskaitęs knygą supranti, kokiais svarbiais Lietuvos nepriklausomybės šaukliais buvo ar ilgainiui tapo V. Landsbergis, R. Ozolas, Č. Stankevičius, K. Motieka, B. Genzelis, K. Prunskienė, A. M. Brazauskas, B. Kuzmickas, Č. Juršėnas, A. Saudargas, K. Uoka, Z. Vaišvila ir šimtai kitų. Taip pat, kokie reikšmingi Lietuvos valstybinės nepriklausomybės siekiui buvo nelietuvių kilmės asmenys: Emanuelis Zingeris, Nikolajus Medvedevas, Česlovas Okinčisas ir kt.

* * *
Su skaitytojais noriu pasidalinti kai kuriais mane sudominusiais to laikotarpio faktais, įsimintomis pareiškimų citatomis. Lietuvos vadovai, dabartiniu metu spręsdami Lietuvoje iškylančias kitų tautybių problemas ir užsienyje gyvenančiųjų išlikimo lietuviais klausimus, privalėtų įsidėmėti tai, kas Sąjūdžio metais Lietuvos valstybingumo šauklių buvo sakoma bei žadama.

Pirmiausia, šiuo metu būtina stiprinti Lietuvos valstybės dėmesį Pasaulio Lietuvių Bendruomenei (PLB), svarbiai užsienio lietuvių jungčiai. PLB buvo svarbi okupacijos metais, ji išlieka svarbi ir Lietuvai esant nepriklausomai. Knygoje minimi drąsūs to meto PLB valdybos pirmininko dr. Vytauto Bieliausko pareiškimai. Įdomiai pateikiamos ištraukos iš 1990 m. vasario 14 d. Sąjūdžio laidoje vykusio pokalbio, kuriame dalyvavo ir PLB valdybos vicepirmininkas Algimantas Gureckas. Kiti pokalbio dalyviai: V. Čepaitis, E. Zingeris ir R. Ozolas.

Paklaustas, ką jis pamatė atvykęs į Lietuvą, A. Gureckas taikliai pastebėjo:
Lietuvoje radau nuostabų vaizdą, nenusivyliau. Iš arčiau matomi ir neigiami bruožai, bet jie nesvarbūs. Tauta artėja į laisvę. Rūpėjo tautų tarpusavio santykiai, lenkų ir lietuvių santykiai. Paprašiau galimybės aplankyti Vilnijos kraštą, dvi dienas lankiausi, stebėjau tvyrančią įtampą ir galvojau apie Suomiją. Suomija ilgai buvo susieta su Švedija, nyko kalba, pvz., Suomijos sostinė Helsinkis buvo švediškai kalbantis miestas. Kaip sprendė problemas? Suomijoje ir dabar abi kalbos vartojamos. Skirtingai negu Lietuvoje dalykai pakrypo: prasidėjus suomių tautiniam atgimimui, švedai nesipriešino, parėmė. Tai labai teigiamas poveikis. Iki tokių sprendimų mes gal ir neprieitume.

Po to sekė E. Zingerio pastaba: Lietuvos kraštas visada buvo ,,konservantų” saugotojas. Neturime norėti, kad kiti sulietuvėtų. Būtina palaikyti visas kultūras, bet jos turi būti orientuotos į Lietuvos pilietį. Neseniai buvau Maskvoje demokratinių jėgų manifestacijoje: Rusijoje yra žmonių, kurie nori eiti Europos keliu. Noriu pasakyti, kad mitingas mums aktualus – rėmė Pabaltijo apsisprendimą, skandavo ,,Laisvę Pabalti jui”.

Gureckas pastebėjo: Visas tautas turi jungti lojalumas savo kraštui, savo tėvynei Lietuvai. Ir E. Zingeris yra sakęs, kad Lietuvos žydų pagrindinis tikslas – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas. Tai kai ką JAV nustebino (...).

E. Zingeris: Žydai gali turėti labai įvairių nuomonių, bet patyrę genocidą turime suprasti į laisvę besiveržiančią tautą. Mes turime sunkiai sukurtą Izraelio valstybę ir viską Lietuvoje suprantame.

* * *
Keli kiti įsimintini pareiškimai iš 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos spaudos konferencijos:
Č. Okinčicas: Taip jau įvyko, kad per dvi savaites susitikau su dviem įžymiais pasaulio lenkais – Lech Valensa ir popiežiumi Jonu Pauliumi II. L. Valensa pasakė, kad jis labai daug padarė mūsų Nepriklausomybei ir dar daugiau ateity padarys. Kelionė į Romą buvo Lenkų krikščionių draugijos kvietimu, vyko konferencija ,,Istorinių ir kultūrinių tradicijų fundacija: Lietuva, Baltarusija, Lenkija, Ukraina”... Pirmą kartą buvo bandyta istorinius faktus traktuoti iš europietiškų pozicijų. Apžvelgti diskusijas buvo pakviesti žinomi pasaulio istorikai. Dalyvavo ir Lietuvos Respublikos atstovas Stasys Lozoraitis, jis paaiškino apie įvykius Lietuvoje. Konferencija labai audringai priėmė V. Landsbergio laišką, parengtas atsakymas.
(...)

Susitikime su Šv. Tėvu buvau pristatytas kaip vienas iš lenkų, kuris padeda kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Padėkojau Šv. Tėvui už Velykų sveikinimą lietuvių kalba. Jis sakė, kad kasdien stengiasi melstis už Lietuvą. Jis nuoširdžiai palaiko Lietuvos Respublikos siekius. (...) Įdomus buvo susitikimas su Česlow Milošu: jis pabrėžė, kad yra lietuvių poetas.

1990 m. sausio 11 d. įvyko masinis susirinkimas Vilniaus katedros aikštėje. Vienas už Lietuvos nepriklausomybę kalbėjusiųjų – rusų kilmės N. Medvedevas: Gerbiami draugai, svečiai, bendrapavardžiai. Aš negaliu savo brolių įprašinėti eiti kartu, nes netikiu dabartine TSKP ir jos vadovybe. Labai norėtųsi tikėti ir M. Gorbačiovu, bet matau, kas stovi už jo nugaros. Aš mačiau, kas darosi Maskvoje, mačiau, kaip nušvilpiamas akademikas A. Sacharovas, kaip nenorima pripažinti mūsų tautos genocido. Miega mano šventoji Rusija, apsvaigusi nuo girtuoklystės. Todėl negaliu meluoti broliams, su kuriais užaugau. Be Lietuvos laisvės nėra Rusijos laisvės. Vivat!

Dviems mėnesiams praslinkus, Maskvoje vykstančiame Aukščiausios Tarybų Sąjungos deputatų suvažiavime N. Medvedevas taip aiškino:

1940 m. birželio 15 d. be jokio referendumo Tarybinės armijos ,,bronetankovyje voiska” įvažiavo į suverenią Lietuvos Respubliką… (salė įniršusi suūžė, pasigirdo šūksniai, bet N. Medvedevas, iškėlęs pirštą (dėmesio!) kaip jis temoka, tęsė… Didžioji Tarybinė Enciklopedija, tomas…, puslapis… Paskaitykit. Tarp kitko – labai naudinga! Po to įvyko rinkimai – į pasus dėjo spaudus ,,balsavo”. Kas neturėjo tokių spaudų, buvo paskelbti liaudies priešais. 200 tūkstančių aukų nusinešė Lietuvoje fašizmas, bolševizmas – du kartus daugiau. Iki šiol šios skriaudos gyvos.

N. Medvedevas siūlo deputatams pritarti Komisijos dėl Ribbentrop ir Molotov pakto įvertinimo išvadoms.

* * *

1990 m. kovo 13 d. Vilniaus radijo užsieniui laidoje Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis buvo paklaustas apie išeivijos laikyseną dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio. Atsakyta: ,,Išeivijos pozicija ir konstruktyvi, ir pozityvi. Išeiviją mes jautėm kaip tautos dalį. Atrodo, kad ji gali prigyti prie tautos kamieno.” Norisi V. Landsbergį paklausti, kaip jis vertina išeiviją šiuo metu? Kas Lietuvos daroma išeiviją prie Lietuvos glaudžiant?

Leidinyje išeivijai didesnio dėmesio neskiriama. Plačiai minimas ,,Amerikos balsas”, lietuvių poskyrio redaktoriaus Romo Sakodolskio pavardė. Tai, ką ,,Amerikos balsas” savo lietuviškose laidose sakė Sąjūdžio metais, Lietuvai buvo svarbu. Iš išeivijos atstovų minimi Juozas Kazickas, Jūratė Kazickaitė, Darius Sužiedėlis, Kanados LB veikėja Gabija Petrauskienė. Minimas ir JAV Kongreso narys Richard Durbin, kurio pastangomis 1990 m. birželio 7 d. Atstovų rūmuose priimtas pasiūlymas, ,,reglamentuojantis aukščiausiųjų technologijų įrengimų eksportą į TSRS, – jokie gaminiai nebus eksportuojami, kol prez. G. Bush nepraneš, kad prasidėjo rimtos derybos ir Lietuvai netaikomos ekonominio spaudimo priemonės”. Įstatymas priimtas didžiule balsų persvara: 392 – už, 24 – prieš.

Nėra pagrindo įtarti, kad knygoje mūsų išeivijos indėlis į Lietuvos valstybinį prisikėlimą yra nutylimas ar sąmoningai ignoruojamas. Juozas Banionis 2002 m. užjūrio lietuvių indėlį plačiai nušvietė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistame leidinyje ,,Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1975–1990”.