APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
1952 m. JAV marinų bazėje: sgt. Juozas Gailevičius (d.) ir Georgekopoulos.
Tai tu, rupūže, lietuvys!
JUOZAS GAILA
Amerikoje
atsidūriau vykstant karui Korėjoje ir po kelių mėnesių, vos kojas
apšilęs, buvau pašauktas į kariuomenę. Tuo laiku buvau
Juozas Gailevičius ir kiekvieną kartą, kai iš rikiuotės buvome
šaukiami pavardėmis ir kai pavardes skaitantysis sustodavo,
žinojau, kad tai bus mano pavardė. Buvo ir kita, už mano dar ilgesnė
– Georgekopoulos, bet amerikiečiai kažkodėl tą graikišką
pavardę ištardavo, o už manosios visada užkliūdavo.
Bet vieną kartą į apmokymą, kaip naudotis durklais, peiliais, atvyko
naujas instruktorius. Stebino mus, žaliukus, jo krūtinė, nusėta
įvairiaspalviais pasižymėjimo ženklais, o rankovėje penki raudoni
brūkšniai rodė jį jau dvidešimt metų ištarnavusį
marinuose. Bet dar labiau jis nustebino ne tik mane, perskaitydamas
mano pavardę taisyklingai, bet ir visus, prabildamas jiems nesuprantama
kalba: „Tai, tu Juozai, rupūže, lietuvys.”
Daugiau jo neteko sutikti. Nesužinojau jo pavardės, nes visi į jį
kreipėsi „Master Gunny” („Master Gunnery
Sergeant” yra aukščiausias laipsnis marinuose, kurį gali
pasiekti eilinis karys). Per visą savo tarnavimo laiką sutikau tik du
senosios emigracijos lietuvius: vienas iš jų atsisakė kalbėti
lietuviškai, kitas va, visos kuopos akivaizdoje
išrupūžiavo lietuviškai ir priėjęs paspaudė ranką.
Vargau su savo ilga pavarde ir kariuomenėje, ir studijuodamas, ir darbo
ieškodamas, ir dirbdamas. Nusibodo man ją
„spellinti” ir klausyti darkomą: Geilavišus,
Geilavitsius. Žmonai, pripratusiai tarp lietuvių būti Petkute, o tarp
amerikiečių Petkus, sunku buvo priprasti būti Gailevičiene, tai gimus
dukrai nutarėme pavardę keisti. Pakeitėme į Gailą. Iš tikro tai
dar Lietuvoje prieš pat karą tėvai buvo gavę iš kažkurios
įstaigos paraginimą atlietuvinti sulenkintą pavardę. Buvo duoti ir
pavyzdžiai: Gailius, Gailėnas, Gailiūnas, Gailys. Tėvai nespėjo
pasikeisti jos Lietuvoje ir nepanūdo keisti Amerikoje.
Bet, bekeisdamas pavardę, padariau ir kvailystę. Man minint, jog keičiu
pavardę, kad nereikėtų „spellinti”, pareigūnas pasiūlė
pakeisti ir vardą – iš Juozo į Joseph. Kaip asilas ir
sutikau, tapdamas Joseph Gaila. Tas Joseph atsirūgo man, kai Lietuvoje
atkūrus Lietuvos pilietybę, pareigūnė atsisakė į išduodamą
Lietuvos pasą įrašyti Juozas. Nepadėjo jokie mano
prašymai ir kreipimaisi į aukštesnius pareigūnus.
Lietuvos pase turi būti taip, kaip įrašyta
amerikietiškame, ir viskas. Tad beatlietuvindamas pavardę, per
savo kvailumą suamerikoninau vardą.
Ironiška, kad senosios (prieškarinės) emigracijos
lietuviai savo pavardes net lenkindavo. Pavyzdžiui, jei pavardė
baigdavosi galūnevičius, pakeisdavo į -wich, o -skas į -ski. Ir taip
Sakevičius tapo Sakewich, Petrauskas – Petrauski ir t.t.
Aišku, lenkino jas ne sąmoningai, bet kadangi lenkų buvo
keleriopai daugiau ir amerikiečiai jau buvo išmokę jas
ištarti, tai ir mūsiškiai prie to taikėsi. O kiti keitė
jas, norėdami išlaikyti jos lietuvišką ištarimą,
pavyzdžiui, Jonaitis pasikeitė į Unitas.
O senais laikais Amerikos imigracijos pareigūnai, registruodami
atvykusiųjų pavardes, patys jas pakeisdavo, neretai pasibaisėtinai
sudarkydami. Vadinamų dipukų karta, atvykusi į Ameriką, pradėjo
trumpinti ir atlietuvinti savo pavardes, ypač įsigydama JAV pilietybes.
Ir taip Adamkavičius tapo Adamkus, Ardinskas – Ardys,
Dragūnevičius – Dragūnas, Gečiauskas – Gečys, Keblinskas
– Keblys ir t.t.
Įdomu stebėti ir vardus. Vokietijoje, DP stovyklose, duodami vardus
tiek mergaitėms, tiek berniukams, atrodo, nesistengė, kad jie būtų tik
trumpi, bet tik kad lietuviški ar katalikiški. O atvykę į
Ameriką po metų kitų pradėjo vaikus krikštyti kuo trumpesniais
vardais. Labai populiarūs tapo: Nida, Lina, Rasa, Daina, Daiva, Linas,
Rimas, Algis.
Nulietuvėjimas emigracijoje ypač akivaizdus stebint vardus. Jokios
statistikos, aišku, neturiu, tačiau mano vaikų karta kur kas
dažniau sukuria mišrias šeimas nei lietuviškas.
Jei lietuvis veda amerikietę, tai jau seneliai turės mokytis
ištarti anūkėlių anglosaksiškus vardus. O lietuvaitės,
ištekėjusios už svetimtaučių, kažkaip sugeba ilgiau
išlaikyti lietuviškumą, jei spręsime iš jų atžalų
vardų.
Kartais pagalvoju, koks keistas yra mūsų likimas ir kaip dažnai
iš mūsų jis pasišaipo. Lietuvai esant okupuotai, kaip mes
sielvartavome dėl rusifikacijos pavojaus ten, juk net dėl
„graždankos” įvedimo nuogąstavome. 1993 m. apsigyvenęs
Lietuvoje maloniai nustebau tos rusifikacijos neišvydęs. Ypač
mane džiugino, kad rusiški arba rusų mėgiami vardai kaip Olga,
Natalija, Katriutė, Saša, Borisas ir panašūs nerado
atgarsio Lietuvoje. Tuo laiku Lietuvos Seime daugumą turėjo LDDP, buvę
komunistai, ir mane stebino, kad jų vaikų vardai veik išimtinai
buvo tautiški.
Štai buvęs komjaunimo darbuotojas, kolūkių pirmininkas. Jo vaikų
vardai: Algirdas, Kęstutis, Mindaugas, Birutė, Jūratė. Panašiai
ir su kitų buvusių komunistų, tuolaikinio Seimo narių vaikų vardais.
Radau ir palyginti retų kaip Vytautė, Liepa, Mėta, Laisvė. Įdomu tai,
kad Lietuvos lenkų Seimo narių vaikų vardai buvo katalikiški,
žydo – žydiški, graiko – graikiški. Negaliu
nepaminėti ir Lietuvos krepšinio žvaigždės Arvydo Sabonio vaikų
vardų: Domantas, Tautvydas, Žygimantas, Aušrinė.
Bet po metų kitų lietuviai savo naujagimius pradėjo puošti
televizijoje rodomų meksikietiškų serialų arba vadinamų muilo
operų herojų vardais. Ko neįpiršo rusai, tą įpiršo, net
to nežinodami, meksikiečiai. Ir kaip apsidžiaugiau 2009 m. gruodžio 23
d. internete (kauniečiai.lt) radęs „Kauniečiai savo vaikams vis
dažniau suteikia lietuviškus vardus”. Straipsnelyje
rašoma:
2009-ųjų pradžioje Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos
biuro darbuotojai paskelbė sieksiantys, jog šiemet naujagimių
susilaukę tėvai savo vaikams suteiktų lietuviškus vardus. Už
tokį pasirinkimą tėveliams būdavo įteikiami simboliniai diplomai
– padėkos raštai. Iniciatyva, skirta įprasminti
šiemet minimą Lietuvos vardo tūkstantmetį, sulaukė tėvelių
susidomėjimo. Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos
biuro vedėjo Kęstučio Ignatavičiaus teigimu, užregistruojamų
lietuviškų vardų šiemet buvo 30 proc. daugiau nei pernai.
Iš viso šiemet iki gruodžio 22 dienos mieste buvo
įregistruota 4,180 naujagimių. Praėjusiais metais per tą patį
laikotarpį jų gimė šimtu mažiau. Šiemet Kaune
populiariausi vardai buvo Joris (suteiktas 31 berniukui), Mantas (30),
Gustas (22), Domantas (20), Ugnius (18), Žygimantas (15). Populiariausi
mergaičių vardai – Ugnė (59), Gabija (58), Austėja (52), Saulė
(36), Viltė (33), Rugilė (30), Smiltė (30). Populiariausi
nelietuviški mergaičių vardai šiemet Kaune buvo Ieva,
Augustė, Emilija, Kamilė, Akvilė, Gabrielė, berniukų vardai –
Lukas, Dominykas, Augustas, Matas, Rokas, Nojus ir Benas.
Atrodytų, tereiktų tik džiaugtis tokiu savivaldybės žingsniu ir tėvais,
suteikiančiais naujagimiams lietuviškus vardus. Štai
ištrauka iš to simbolinio diplomo: Gerb. Tėveliai, Jūsų
mažylis gimė Lietuvos vardo tūkstantmečio metais. Jūs parinkote labai
gražų, o svarbiausia – lietuviškos kilmės vardą. Tinkamai
išrinktas vardas labai svarbu – žmogus tampa
išskirtinis ir nepakartojamas.
Bet interneto komentaruose ne džiaugsmas, bet pasipiktinimai: Mane
džiugina, kad vaikams lietuviškus vardus duoda. Mane siutina,
kad savivaldybės klerkai, iš valdiškų algų
išlaikomi, leidžia sau tokiais raginimais užsiimti. (...) Vaiko
vardas yra privatus tėvų reikalas. Lietuva yra laisva šalis. Jei
nori vaikui vardo iš serialo – jis neprivalo niekam
aiškintis (...). Na, bet džiūgauti štai taip, va ir va
kaip tūkstantmečio proga mes lietuvybę puoselėjame... 20 Jorių, 50
Ugnių (...) tikrai nerimta... (...) Jei tokia veikla užsiimtų koks nors
‘Lietuviškos moralės ir patriotiškumo skatinimo
institutas’, viskas būtų tvarkoje, tačiau tai tikrai nėra
biurokrato kompetencija.
Deja, ne viskas būna tvarkoje, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija
bando švarinti lietuvių kalbą nuo svetimybių. Ji susilaukia dar
piktesnių komentarų. Bet apie tai kada nors vėliau.