APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

gaila1952 m. JAV marinų bazėje: sgt. Juozas Gailevičius (d.) ir Georgekopoulos.

Tai tu, rupūže, lietuvys!

JUOZAS GAILA

Amerikoje atsidūriau vykstant karui Korėjoje ir po kelių mėnesių, vos kojas apšilęs, buvau pašauktas į kariuomenę. Tuo laiku buvau Juozas Gailevičius ir kiekvieną kartą, kai iš rikiuotės buvome šaukiami pavardėmis ir kai pavardes skaitantysis sustodavo, žinojau, kad tai bus mano pavardė. Buvo ir kita, už mano dar ilgesnė – Georgekopoulos, bet amerikiečiai kažkodėl tą graikišką pavardę ištardavo, o už manosios visada užkliūdavo.

Bet vieną kartą į apmokymą, kaip naudotis durklais, peiliais, atvyko naujas instruktorius. Stebino mus, žaliukus, jo krūtinė, nusėta įvairiaspalviais pasižymėjimo ženklais, o rankovėje penki raudoni brūkšniai rodė jį jau dvidešimt metų ištarnavusį marinuose. Bet dar labiau jis nustebino ne tik mane, perskaitydamas mano pavardę taisyklingai, bet ir visus, prabildamas jiems nesuprantama kalba: „Tai, tu Juozai, rupūže, lietuvys.”

Daugiau jo neteko sutikti. Nesužinojau jo pavardės, nes visi į jį kreipėsi „Master Gunny” („Master Gunnery Sergeant” yra aukščiausias laipsnis marinuose, kurį gali pasiekti eilinis karys). Per visą savo tarnavimo laiką sutikau tik du senosios emigracijos lietuvius: vienas iš jų atsisakė kalbėti lietuviškai, kitas va, visos kuopos akivaizdoje išrupūžiavo lietuviškai ir priėjęs paspaudė ranką.

Vargau su savo ilga pavarde ir kariuomenėje, ir studijuodamas, ir darbo ieškodamas, ir dirbdamas. Nusibodo man ją „spellinti” ir klausyti darkomą: Geilavišus, Geilavitsius. Žmonai, pripratusiai tarp lietuvių būti Petkute, o tarp amerikiečių Petkus, sunku buvo priprasti būti Gailevičiene, tai gimus dukrai nutarėme pavardę keisti. Pakeitėme į Gailą. Iš tikro tai dar Lietuvoje prieš pat karą tėvai buvo gavę iš kažkurios įstaigos paraginimą atlietuvinti sulenkintą pavardę. Buvo duoti ir pavyzdžiai: Gailius, Gailėnas, Gailiūnas, Gailys. Tėvai nespėjo pasikeisti jos Lietuvoje ir nepanūdo keisti Amerikoje.

Bet, bekeisdamas pavardę, padariau ir kvailystę. Man minint, jog keičiu pavardę, kad nereikėtų „spellinti”, pareigūnas pasiūlė pakeisti ir vardą – iš Juozo į Joseph. Kaip asilas ir sutikau, tapdamas Joseph Gaila. Tas Joseph atsirūgo man, kai Lietuvoje atkūrus Lietuvos pilietybę, pareigūnė atsisakė į išduodamą Lietuvos pasą įrašyti Juozas. Nepadėjo jokie mano prašymai ir kreipimaisi į aukštesnius pareigūnus. Lietuvos pase turi būti taip, kaip įrašyta amerikietiškame, ir viskas. Tad beatlietuvindamas pavardę, per savo kvailumą suamerikoninau vardą.

Ironiška, kad senosios (prieškarinės) emigracijos lietuviai savo pavardes net lenkindavo. Pavyzdžiui, jei pavardė baigdavosi galūnevičius, pakeisdavo į -wich, o -skas į -ski. Ir taip Sakevičius tapo Sakewich, Petrauskas – Petrauski ir t.t. Aišku, lenkino jas ne sąmoningai, bet kadangi lenkų buvo keleriopai daugiau ir amerikiečiai jau buvo išmokę jas ištarti, tai ir mūsiškiai prie to taikėsi. O kiti keitė jas, norėdami išlaikyti jos lietuvišką ištarimą, pavyzdžiui, Jonaitis pasikeitė į Unitas.

O senais laikais Amerikos imigracijos pareigūnai, registruodami atvykusiųjų pavardes, patys jas pakeisdavo, neretai pasibaisėtinai sudarkydami. Vadinamų dipukų karta, atvykusi į Ameriką, pradėjo trumpinti ir atlietuvinti savo pavardes, ypač įsigydama JAV pilietybes. Ir taip Adamkavičius tapo Adamkus, Ardinskas – Ardys, Dragūnevičius – Dragūnas, Gečiauskas – Gečys, Keblinskas – Keblys ir t.t.

Įdomu stebėti ir vardus. Vokietijoje, DP stovyklose, duodami vardus tiek mergaitėms, tiek berniukams, atrodo, nesistengė, kad jie būtų tik trumpi, bet tik kad lietuviški ar katalikiški. O atvykę į Ameriką po metų kitų pradėjo vaikus krikštyti kuo trumpesniais vardais. Labai populiarūs tapo: Nida, Lina, Rasa, Daina, Daiva, Linas, Rimas, Algis.

Nulietuvėjimas emigracijoje ypač akivaizdus stebint vardus. Jokios statistikos, aišku, neturiu, tačiau mano vaikų karta kur kas dažniau sukuria mišrias šeimas nei lietuviškas. Jei lietuvis veda amerikietę, tai jau seneliai turės mokytis ištarti anūkėlių anglosaksiškus vardus. O lietuvaitės, ištekėjusios už svetimtaučių, kažkaip sugeba ilgiau išlaikyti lietuviškumą, jei spręsime iš jų atžalų vardų.

Kartais pagalvoju, koks keistas yra mūsų likimas ir kaip dažnai iš mūsų jis pasišaipo. Lietuvai esant okupuotai, kaip mes sielvartavome dėl rusifikacijos pavojaus ten, juk net dėl „graždankos” įvedimo nuogąstavome. 1993 m. apsigyvenęs Lietuvoje maloniai nustebau tos rusifikacijos neišvydęs. Ypač mane džiugino, kad rusiški arba rusų mėgiami vardai kaip Olga, Natalija, Katriutė, Saša, Borisas ir panašūs nerado atgarsio Lietuvoje. Tuo laiku Lietuvos Seime daugumą turėjo LDDP, buvę komunistai, ir mane stebino, kad jų vaikų vardai veik išimtinai buvo tautiški.

Štai buvęs komjaunimo darbuotojas, kolūkių pirmininkas. Jo vaikų vardai: Algirdas, Kęstutis, Mindaugas, Birutė, Jūratė. Panašiai ir su kitų buvusių komunistų, tuolaikinio Seimo narių vaikų vardais. Radau ir palyginti retų kaip Vytautė, Liepa, Mėta, Laisvė. Įdomu tai, kad Lietuvos lenkų Seimo narių vaikų vardai buvo katalikiški, žydo – žydiški, graiko – graikiški. Negaliu nepaminėti ir Lietuvos krepšinio žvaigždės Arvydo Sabonio vaikų vardų: Domantas, Tautvydas, Žygimantas, Aušrinė.

Bet po metų kitų lietuviai savo naujagimius pradėjo puošti televizijoje rodomų meksikietiškų serialų arba vadinamų muilo operų herojų vardais. Ko neįpiršo rusai, tą įpiršo, net to nežinodami, meksikiečiai. Ir kaip apsidžiaugiau 2009 m. gruodžio 23 d. internete (kauniečiai.lt) radęs „Kauniečiai savo vaikams vis dažniau suteikia lietuviškus vardus”. Straipsnelyje rašoma:

2009-ųjų pradžioje Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos biuro darbuotojai paskelbė sieksiantys, jog šiemet naujagimių susilaukę tėvai savo vaikams suteiktų lietuviškus vardus. Už tokį pasirinkimą tėveliams būdavo įteikiami simboliniai diplomai – padėkos raštai. Iniciatyva, skirta įprasminti šiemet minimą Lietuvos vardo tūkstantmetį, sulaukė tėvelių susidomėjimo. Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos biuro vedėjo Kęstučio Ignatavičiaus teigimu, užregistruojamų lietuviškų vardų šiemet buvo 30 proc. daugiau nei pernai. Iš viso šiemet iki gruodžio 22 dienos mieste buvo įregistruota 4,180 naujagimių. Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį jų gimė šimtu mažiau. Šiemet Kaune populiariausi vardai buvo Joris (suteiktas 31 berniukui), Mantas (30), Gustas (22), Domantas (20), Ugnius (18), Žygimantas (15). Populiariausi mergaičių vardai – Ugnė (59), Gabija (58), Austėja (52), Saulė (36), Viltė (33), Rugilė (30), Smiltė (30). Populiariausi nelietuviški mergaičių vardai šiemet Kaune buvo Ieva, Augustė, Emilija, Kamilė, Akvilė, Gabrielė, berniukų vardai – Lukas, Dominykas, Augustas, Matas, Rokas, Nojus ir Benas.

Atrodytų, tereiktų tik džiaugtis tokiu savivaldybės žingsniu ir tėvais, suteikiančiais naujagimiams lietuviškus vardus. Štai ištrauka iš to simbolinio diplomo: Gerb. Tėveliai, Jūsų mažylis gimė Lietuvos vardo tūkstantmečio metais. Jūs parinkote labai gražų, o svarbiausia – lietuviškos kilmės vardą. Tinkamai išrinktas vardas labai svarbu – žmogus tampa išskirtinis ir nepakartojamas.

Bet interneto komentaruose ne džiaugsmas, bet pasipiktinimai: Mane džiugina, kad vaikams lietuviškus vardus duoda. Mane siutina, kad savivaldybės klerkai, iš valdiškų algų išlaikomi, leidžia sau tokiais raginimais užsiimti. (...) Vaiko vardas yra privatus tėvų reikalas. Lietuva yra laisva šalis. Jei nori vaikui vardo iš serialo – jis neprivalo niekam aiškintis (...). Na, bet džiūgauti štai taip, va ir va kaip tūkstantmečio proga mes lietuvybę puoselėjame... 20 Jorių, 50 Ugnių (...) tikrai nerimta... (...) Jei tokia veikla užsiimtų koks nors ‘Lietuviškos moralės ir patriotiškumo skatinimo institutas’, viskas būtų tvarkoje, tačiau tai tikrai nėra biurokrato kompetencija.

Deja, ne viskas būna tvarkoje, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija bando švarinti lietuvių kalbą nuo svetimybių. Ji susilaukia dar piktesnių komentarų. Bet apie tai kada nors vėliau.