Scena iš naujo Maris
Martinsons filmo ,,Amaya”, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų
atlieka Andrius Mamontovas. ,,Krukfilms” nuotr.
Kino lauke – ir pėstininkas, ir generolas
Pokalbis su režisieriumi Maris Martinsons, JAV Kino akademijos sprendimo belaukiant
RAMUNĖ LAPAS
Lygiai prieš dvejus metus kino režisierius Maris Martinsons su
filmu ,,Nereikalingi žmonės” atstovavo Lietuvos kinui (pirmą
kartą istorijoje!) ,,Oskarų” atrankiniame konkurse. Nors į
tolimesnį ratą filmas nepateko, buvo padaryta gera pradžia. Tuomet
Maris pasakojo, kad jau rašąs scenarijų kitam filmui, kurio
veiksmas vyksta Honkonge ir kuriame jis labai norėtų matyti japonų
aktorę Kaori Momoi.
Praėjo dveji metai, ir mūsų pokalbio scenarijus iš dalies
kartojasi – tuometinis filmo ,,Amaya” sumanymas jau
įgyvendintas, jis vėl (tik šįkart ne Lietuvos, o Latvijos vardu)
pristatomas atrankinėje ,,Oskarų” programoje, o režisieriaus
galvoje – jau naujas projektas. JAV Kino akademijos nariai
Martinsons filmą ,,Amaya” (tarptautinis pavadinimas ,,Hong Kong
Confidential”), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Andrius
Mamontovas ir Kaori Momoi, žiūrėjo sausio 13 d. Po savaitės, sausio 20
d., bus paskelbtas trumpasis devynių filmų, o sausio 25 d. –
galutinis ,,Oskaro” filmų sąrašas. Geriausio užsienio
filmo grupėje šiemet – 66 šalių filmai, tarp jų
Estijos, Gruzijos, pirmą kartą dalyvaujančių Grenlandijos ir Etiopijos,
deja, Lietuvos filmo šiame ilgame sąraše nėra.
– Po ,,Amaya” premjerų
Rygoje ir Vilniuje rugsėjo mėnesį prasidėjo filmo kelias pas žiūrovą.
Gal jau sulaukėte pasiūlymų dalyvauti festivaliuose?
– Premjeras rengėme dvi dienas iš eilės – rugsėjo
14-tą Rygoje, rugsėjo 15-tą Vilniuje, nes į jas atvyko pagrindinio
vaidmens atlikėja japonų aktorė Kaori Momoi. Aš labai
džiaugiausi, kad ji turėjo galimybę pamatyti iki tol nematytas
šalis – Lietuvą ir Latviją. Jos jai paliko labai didelį
įspūdį, ypač žmonės. Ji nori sugrįžti, o taip pat kuo plačiau skleisti
informaciją apie jas. Kalbant apie patį filmą, tai jo gyvenimas tomis
dienomis tik prasidėjo. ,,Nereikalingų žmonių” platinimu mes
užsiėmėme patys. Siuntėme, kur mums atrodė būtų garbinga patekti ar kur
norėtume patekti – tada dar neturėjome jokios strategijos. Gavome
gana daug pasiūlymų, dalyvavome daugiau nei dvidešimtyje
festivalių, bet, nepaisant spalvingos filmo festivalinės biografijos,
negalime pasigirti, kad ,,Nereikalingi žmonės” būtų labai plačiai
pasklidę. Šįkart JAV bendrovė ,,House of Film” rūpinasi
tolimesniu filmo keliu pas žiūrovą ir visa platinimo strategija jau
labiau priklauso nuo jų. Jie filmą aukštai vertina, rimtai su
juo dirba, ir kiekvienas festivalio ar kitas pasiūlymas būna
apsvarstytas, kad pagrindinis filmo tikslas – patekti į kuo
didesnę žiūrovų salę – būtų pasiektas. Man patinka, kad mūsų
agentūra pristato ,,Amaya” kaip aukštos kokybės
,,arthouse” filmą (t. y. menišką, nekomercinį – R.
L.) – jis iš tiesų nėra paprastas, nėra skirtas masiniam
žiūrovui. Kol kas filmas yra išsiųstas į kelis festivalius ir
mes laukiame atsakymų, bet labai daug lems tai, ką sužinosime sausio 20
dieną, kai JAV Kino akademijos ,,Oskarų” komisija paskelbs savo
,,trumpąjį sąrašą”.
– Prieš dvejus metus Jums
teko ,,pramušinėti kelius” Lietuvoje, kad ,,Nereikalingi
žmonės” galėtų dalyvauti kovoje dėl JAV Kino akademijos
apdovanojimų. Su ,,Amaya” buvo lengviau? Ar vis tiek reikia
ypatingų pastangų, kad komisijos nariai atkreiptų dėmesį į filmą?
– Taip susiklostė, kad šis filmas atstovauja Latvijai. Mes
pradėjome jį kurti, kai aš dar gyvenau Lietuvoje, bet kuo
toliau, tuo labiau supratome, kad mūsų pastangos nelabai reikalingos
Lietuvai – ,,Nereikalingų žmonių” pasiekimai festivaliuose
taip ir liko mūsų džiaugsmas. Negavome jokio finansinio ar kitokio
palaikymo naujam projektui – ,,Amaya” tapo
Latvijos-Honkongo bendru projektu. Aišku, aš jį jaučiu
dar kaip lietuvišką filmą, nes scenarijų rašiau
Lietuvoje, pradėjome jam ruoštis, kol dar gyvenau Lietuvoje, po
filmavimo Honkonge grįžau į Lietuvą. Labai didelis Mamontovo indėlis
– jis ne tik sukūrė pagrindinį vaidmenį, sukūrė muziką, bet ir
investavo savo lėšas. Bet juridiškai ,,Amaya” yra
latviškas filmas. Ir dabar mums reikėjo dar kartą viską
,,pramušinėti”, nes Latvija taip pat neturi patirties.
Tiesa, ji, skirtingai nuo Lietuvos, jau 15 metų turi teisę siųsti
filmus į ,,Oskarus” – per tą laiką pasinaudojo šia
teise tik du kartus (pirmą kartą daugiau nei prieš
dešimtmetį, o antrą – tais pačiais metais, kai mes
dalyvavome su ,,Nereikalingais žmonėmis”). Bet jie tik nusiuntė
filmą ir laukė rezultatų. Mes viską turėjome pradėti nuo nulio. Pavyko
surasti žmonių, kurie mus palaikė ir, dabar bandome daryti tą patį, ką
darėme su ,,Nereikalingais žmonėmis” – rengiame peržiūras
Los Angeles ir New York, norime garsinti šalį ir skleisti žinią,
kad Latvijoje kuriami filmai. Mūsų filmo peržiūra sausio 13 d.
akademijos nariai užbaigs maratoną, prasidėjusį prieš tris
mėnesius – tai labai dėkingas atvejis. Nors ir kuklios finansinės
galimybės, bandome nepraleisti progos, kuri kiekvienai šaliai
atsiranda kartą per metus. Tuo labiau kad Lietuva šiemet
nedalyvauja, nors filmų buvo sukurta. Šiemet Hollywood
išgirs apie Nigeriją, Etiopiją, dar kitas šalis, bet ne
apie Lietuvą.
– Jūsų grįžimas į Latviją atrodo
kaip labai natūralus dalykas, vis dėlto… Jeigu būtų geros darbo
sąlygos Lietuvoje, toks sprendimas gal būtų buvęs sunkesnis?
– Gal iš viso tokio sprendimo nebūtų. Mums su šeima
(Maris ir filmų prodiuserė Linda Krūklė augina du sūnus – R. L. )
pritrūko motyvacijos, kodėl vaikas turėtų eiti į pirmą klasę
lietuviškoje mokykloje. Po ,,Nereikalingų žmonių”
Lietuvoje prasidėjo didelis cirkas. Kino taryba, turėjusi priimti
sprendimą dėl filmo išlaidų atlyginimo, priėmė neigiamą
sprendimą. Mes su kaupu įvykdėme visus reikalavimus, be to, pridėjome
laišką, kad tie pinigai bus investuojami į naują filmą, kuriame
sutiko vaidinti garsi japonų aktorė K. Momoi. Bet į tai nebuvo
atsižvelgta. Nuo manęs nusigręžė Seimo Švietimo ir kultūros
komitetas, Vyriausybės kanceliarija ir esant tokioje padėtyje, manau,
būtų pakankamai žeminantis dalykas už savo pinigus daryti filmą ir
toliau atstovauti Lietuvai. Tačiau aš esu labai dėkingas
Lietuvai – vis dėlto 18 metų ten pragyventa, darbai ten pradėti.
Neturiu nuoskaudos ar pykčio – tiesiog realiai mačiau padėtį.
Iš kitos pusės yra daug ženklų, kad aš pačiu laiku
sugrįžau į tėvynę. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas finansavimo
konkursas, ir mes gavome nedidelę, bet mums labai reikalingą sumą
pinigų užbaigti filmui. Latvijoje mūsų filmą išrinko atstovauti
,,Oskaruose”, žodžiu, yra džiuginančių ženklų, kad viskas eina į
priekį ir grįžome pačiu laiku. Nesakyčiau, kad Latvijoje yra geriau
– čia taip pat trūksta pinigų filmams, bet čia mane girdi.
Latvijoje supranta, ką aš kalbu. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad
Lietuva ir Latvija yra labai arti. Latvijos aktoriai važiuoja filmuotis
į Lietuvą, operatoriai ar apšvietėjai iš Lietuvos
važiuoja dirbti į Latviją – bendravimas vyksta, ribos yra
nusitrynusios.
– Ar jautėte, kad, nepaisant ilgo pragyvento laiko Vilniuje, taip ir netapote savu?
– Aš buvau latvių režisierius Lietuvoje, nepaisant, kad
atstovavau Lietuvai, Lietuvoje nelabai džiaugėsi tuo filmu. Tuo pačiu
Latvijoje vieną krepšinio komandą – VEF – treniruoja
Rimas Kurtinaitis, ir man džiugu matyti, kaip latviai didžiuojasi
Kurtinaičiu! Mano atveju filmas dalyvauja festivaliuose, laimi prizus,
jį giria visas pasaulis, o lietuviai tyli. Lyg nebūtų ,,Nereikalingų
žmonių”. Bet kartoju – aš labai džiaugiuosi, kad
gyvenau Lietuvoje. Man tai davė platesnį pasaulio matymą ir galimybę
šviežiai pažvelgti į tai, kas vyksta Latvijoje. Kūrybiniai
keliai nuvedė į Japoniją ir Honkongą, dabar štai atsirado
Ispanija, Portugalija – mane tas džiugina. Kartais žmonės klausia
– ar atsipirko filmas? Aš nežiūriu į ,,Nereikalingus
žmones” kaip į kažkokį rezultatą, čia tik kelio pradžia. Labai
daug kas ,,Nereikalingų žmonių” dėka pradėjo judėti, vis atsidaro
naujos durys, atsiveria nauji laipteliai. Nepasiekiau dar nė pirmo
aukšto, bet tas procesas yra labai įdomus.
– O kaip su naujais sumanymais? Ar yra koks nors scenarijus galvoje, o gal net popieriuje?
– Labai laukiau šito klausimo. Prisimenu praeitą mūsų
pokalbį – Jūsų nenustebino, jog ruošiausi pakviesti
filmuotis garsią japonų aktorę. Iki tol visi, kam prasitardavau,
žiūrėjo į mane keistai – niekas netikėjo, net žmonės iš
kino pramonės. Filmuojant ,,Amaya” supratau, kad ir toliau labai
norėčiau dirbti su K. Momoi, jai darbas su manimi irgi paliko teigiamą
įspūdį. Parašiau scenarijų naujam filmui, jau nusiunčiau jį K.
Momoi – jai labai patiko, ir aš tikiuosi, kad rugpjūtį ar
rugsėjį prasidės filmavimas. ,,Tempura” – toks būsimo filmo
pavadinimas, kurio scenarijų, beje, rašiau pusiau
lietuviškai, pusiau latviškai. Dabar laukiame atsakymo
dėl finansavimo iš Ispanijos, Japonijos, bandysiu surasti
,,girdinčias ausis” Latvijoje, gal ir Lietuvoje. Projektas
nepigus, bet aš esu pilnas energijos ir labai norėčiau, kad per
kitą mūsų pokalbį scenarijus vėl pasikartotų, t. y., filmas, apie kurį
mes kalbame dabar, jau būtų padarytas, ir aš dirbčiau su kitu.
– O aš Jums savo ruožtu
linkėčiau, kad pertrauka būtų ne dveji, o vieneri metai! Beje, kokia
yra tikimybė, kad ,,Tempura” taps bendru ispanų – japonų
– latvių filmu?
– Tai būtų geriausias variantas. Ispanai yra prasitarę, kad jis
galėtų būti ispanų filmas, juk veiksmas vyksta Madride, aplink
Madridą, tik nedidelė jo dalis – Portugalijoje. Tokiu atveju yra
galimybių gauti visą finansavimą. Bet aš vis dar tikiuosi
surasti žmonių Latvijoje ir galbūt Lietuvoje, kurie suprastų, kad verta
investuoti į tokį projektą. Kol kas neturiu ambicijų būti tik
režisieriumi, turiu būti karys ir kovoti už savo filmą visuose
etapuose: iš pradžių, kad gautumei finansavimą, paskui, statant
filmą ir pagaliau, su tuo filmu einant toliau.
– Žodžiu, ir generolas, ir pėstininkas?
– Ir virėjas! Pakeliui dar turi mokėti išvirti sriubą – ne tik sau, bet ir komandai!
Lau Dan ir Maris Martinsons filmavimo aikštelėje.