mamont

Scena iš naujo Maris Martinsons filmo ,,Amaya”, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka Andrius Mamontovas. ,,Krukfilms” nuotr.

Kino lauke – ir pėstininkas, ir generolas
Pokalbis su režisieriumi Maris Martinsons, JAV Kino akademijos sprendimo belaukiant

RAMUNĖ LAPAS

Lygiai prieš dvejus metus kino režisierius Maris Martinsons su filmu ,,Nereikalingi žmonės” atstovavo Lietuvos kinui (pirmą kartą istorijoje!) ,,Oskarų” atrankiniame konkurse. Nors į tolimesnį ratą filmas nepateko, buvo padaryta gera pradžia. Tuomet Maris pasakojo, kad jau rašąs scenarijų kitam filmui, kurio veiksmas vyksta Honkonge ir kuriame jis labai norėtų matyti japonų aktorę Kaori Momoi.

Praėjo dveji metai, ir mūsų pokalbio scenarijus iš dalies kartojasi – tuometinis filmo ,,Amaya” sumanymas jau įgyvendintas, jis vėl (tik šįkart ne Lietuvos, o Latvijos vardu) pristatomas atrankinėje ,,Oskarų” programoje, o režisieriaus galvoje – jau naujas projektas. JAV Kino akademijos nariai Martinsons filmą ,,Amaya” (tarptautinis pavadinimas ,,Hong Kong Confidential”), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Andrius Mamontovas ir Kaori Momoi, žiūrėjo sausio 13 d. Po savaitės, sausio 20 d., bus paskelbtas trumpasis devynių filmų, o sausio 25 d. – galutinis ,,Oskaro” filmų sąrašas. Geriausio užsienio filmo grupėje šiemet – 66 šalių filmai, tarp jų Estijos, Gruzijos, pirmą kartą dalyvaujančių Grenlandijos ir Etiopijos, deja, Lietuvos filmo šiame ilgame sąraše nėra.

– Po ,,Amaya” premjerų Rygoje ir Vilniuje rugsėjo mėnesį prasidėjo filmo kelias pas žiūrovą. Gal jau sulaukėte pasiūlymų dalyvauti festivaliuose?

– Premjeras rengėme dvi dienas iš eilės – rugsėjo 14-tą Rygoje, rugsėjo 15-tą Vilniuje, nes į jas atvyko pagrindinio vaidmens atlikėja japonų aktorė Kaori Momoi. Aš labai džiaugiausi, kad ji turėjo galimybę pamatyti iki tol nematytas šalis – Lietuvą ir Latviją. Jos jai paliko labai didelį įspūdį, ypač žmonės. Ji nori sugrįžti, o taip pat kuo plačiau skleisti informaciją apie jas. Kalbant apie patį filmą, tai jo gyvenimas tomis dienomis tik prasidėjo. ,,Nereikalingų žmonių” platinimu mes užsiėmėme patys. Siuntėme, kur mums atrodė būtų garbinga patekti ar kur norėtume patekti – tada dar neturėjome jokios strategijos. Gavome gana daug pasiūlymų, dalyvavome daugiau nei dvidešimtyje festivalių, bet, nepaisant spalvingos filmo festivalinės biografijos, negalime pasigirti, kad ,,Nereikalingi žmonės” būtų labai plačiai pasklidę. Šįkart JAV bendrovė ,,House of Film” rūpinasi tolimesniu filmo keliu pas žiūrovą ir visa platinimo strategija jau labiau priklauso nuo jų. Jie filmą aukštai vertina, rimtai su juo dirba, ir kiekvienas festivalio ar kitas pasiūlymas būna apsvarstytas, kad pagrindinis filmo tikslas – patekti į kuo didesnę žiūrovų salę – būtų pasiektas. Man patinka, kad mūsų agentūra pristato ,,Amaya” kaip aukštos kokybės ,,arthouse” filmą (t. y. menišką, nekomercinį – R. L.) – jis iš tiesų nėra paprastas, nėra skirtas masiniam žiūrovui. Kol kas filmas yra išsiųstas į kelis festivalius ir mes laukiame atsakymų, bet labai daug lems tai, ką sužinosime sausio 20 dieną, kai JAV Kino akademijos ,,Oskarų” komisija paskelbs savo ,,trumpąjį sąrašą”.

– Prieš dvejus metus Jums teko ,,pramušinėti kelius” Lietuvoje, kad ,,Nereikalingi žmonės” galėtų dalyvauti kovoje dėl JAV Kino akademijos apdovanojimų. Su ,,Amaya” buvo lengviau? Ar vis tiek reikia ypatingų pastangų, kad komisijos nariai atkreiptų dėmesį į filmą?

– Taip susiklostė, kad šis filmas atstovauja Latvijai. Mes pradėjome jį kurti, kai aš dar gyvenau Lietuvoje, bet kuo toliau, tuo labiau supratome, kad mūsų pastangos nelabai reikalingos Lietuvai – ,,Nereikalingų žmonių” pasiekimai festivaliuose taip ir liko mūsų džiaugsmas. Negavome jokio finansinio ar kitokio palaikymo naujam projektui – ,,Amaya” tapo Latvijos-Honkongo bendru projektu. Aišku, aš jį jaučiu dar kaip lietuvišką filmą, nes scenarijų rašiau Lietuvoje, pradėjome jam ruoštis, kol dar gyvenau Lietuvoje, po filmavimo Honkonge grįžau į Lietuvą. Labai didelis Mamontovo indėlis – jis ne tik sukūrė pagrindinį vaidmenį, sukūrė muziką, bet ir investavo savo lėšas. Bet juridiškai ,,Amaya” yra latviškas filmas. Ir dabar mums reikėjo dar kartą viską ,,pramušinėti”, nes Latvija taip pat neturi patirties. Tiesa, ji, skirtingai nuo Lietuvos, jau 15 metų turi teisę siųsti filmus į ,,Oskarus” – per tą laiką pasinaudojo šia teise tik du kartus (pirmą kartą daugiau nei prieš dešimtmetį, o antrą – tais pačiais metais, kai mes dalyvavome su ,,Nereikalingais žmonėmis”). Bet jie tik nusiuntė filmą ir laukė rezultatų. Mes viską turėjome pradėti nuo nulio. Pavyko surasti žmonių, kurie mus palaikė ir, dabar bandome daryti tą patį, ką darėme su ,,Nereikalingais žmonėmis” – rengiame peržiūras Los Angeles ir New York, norime garsinti šalį ir skleisti žinią, kad Latvijoje kuriami filmai. Mūsų filmo peržiūra sausio 13 d. akademijos nariai užbaigs maratoną, prasidėjusį prieš tris mėnesius – tai labai dėkingas atvejis. Nors ir kuklios finansinės galimybės, bandome nepraleisti progos, kuri kiekvienai šaliai atsiranda kartą per metus. Tuo labiau kad Lietuva šiemet nedalyvauja, nors filmų buvo sukurta. Šiemet Hollywood išgirs apie Nigeriją, Etiopiją, dar kitas šalis, bet ne apie Lietuvą.

– Jūsų grįžimas į Latviją atrodo kaip labai natūralus dalykas, vis dėlto… Jeigu būtų geros darbo sąlygos Lietuvoje, toks sprendimas gal būtų buvęs sunkesnis?

– Gal iš viso tokio sprendimo nebūtų. Mums su šeima (Maris ir filmų prodiuserė Linda Krūklė augina du sūnus – R. L. ) pritrūko motyvacijos, kodėl vaikas turėtų eiti į pirmą klasę lietuviškoje mokykloje. Po ,,Nereikalingų žmonių” Lietuvoje prasidėjo didelis cirkas. Kino taryba, turėjusi priimti sprendimą dėl filmo išlaidų atlyginimo, priėmė neigiamą sprendimą. Mes su kaupu įvykdėme visus reikalavimus, be to, pridėjome laišką, kad tie pinigai bus investuojami į naują filmą, kuriame sutiko vaidinti garsi japonų aktorė K. Momoi. Bet į tai nebuvo atsižvelgta. Nuo manęs nusigręžė Seimo Švietimo ir kultūros komitetas, Vyriausybės kanceliarija ir esant tokioje padėtyje, manau, būtų pakankamai žeminantis dalykas už savo pinigus daryti filmą ir toliau atstovauti Lietuvai. Tačiau aš esu labai dėkingas Lietuvai – vis dėlto 18 metų ten pragyventa, darbai ten pradėti. Neturiu nuoskaudos ar pykčio – tiesiog realiai mačiau padėtį. Iš kitos pusės yra daug ženklų, kad aš pačiu laiku sugrįžau į tėvynę. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas finansavimo konkursas, ir mes gavome nedidelę, bet mums labai reikalingą sumą pinigų užbaigti filmui. Latvijoje mūsų filmą išrinko atstovauti ,,Oskaruose”, žodžiu, yra džiuginančių ženklų, kad viskas eina į priekį ir grįžome pačiu laiku. Nesakyčiau, kad Latvijoje yra geriau – čia taip pat trūksta pinigų filmams, bet čia mane girdi. Latvijoje supranta, ką aš kalbu. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad Lietuva ir Latvija yra labai arti. Latvijos aktoriai važiuoja filmuotis į Lietuvą, operatoriai ar apšvietėjai iš Lietuvos važiuoja dirbti į Latviją – bendravimas vyksta, ribos yra nusitrynusios.

– Ar jautėte, kad, nepaisant ilgo pragyvento laiko Vilniuje, taip ir netapote savu?

– Aš buvau latvių režisierius Lietuvoje, nepaisant, kad atstovavau Lietuvai, Lietuvoje nelabai džiaugėsi tuo filmu. Tuo pačiu Latvijoje vieną krepšinio komandą – VEF – treniruoja Rimas Kurtinaitis, ir man džiugu matyti, kaip latviai didžiuojasi Kurtinaičiu! Mano atveju filmas dalyvauja festivaliuose, laimi prizus, jį giria visas pasaulis, o lietuviai tyli. Lyg nebūtų ,,Nereikalingų žmonių”. Bet kartoju – aš labai džiaugiuosi, kad gyvenau Lietuvoje. Man tai davė platesnį pasaulio matymą ir galimybę šviežiai pažvelgti į tai, kas vyksta Latvijoje. Kūrybiniai keliai nuvedė į Japoniją ir Honkongą, dabar štai atsirado Ispanija, Portugalija – mane tas džiugina. Kartais žmonės klausia – ar atsipirko filmas? Aš nežiūriu į ,,Nereikalingus žmones” kaip į kažkokį rezultatą, čia tik kelio pradžia. Labai daug kas ,,Nereikalingų žmonių” dėka pradėjo judėti, vis atsidaro naujos durys, atsiveria nauji laipteliai. Nepasiekiau dar nė pirmo aukšto, bet tas procesas yra labai įdomus.

– O kaip su naujais sumanymais? Ar yra koks nors scenarijus galvoje, o gal net popieriuje?

– Labai laukiau šito klausimo. Prisimenu praeitą mūsų pokalbį – Jūsų nenustebino, jog ruošiausi pakviesti filmuotis garsią japonų aktorę. Iki tol visi, kam prasitardavau, žiūrėjo į mane keistai – niekas netikėjo, net žmonės iš kino pramonės. Filmuojant ,,Amaya” supratau, kad ir toliau labai norėčiau dirbti su K. Momoi, jai darbas su manimi irgi paliko teigiamą įspūdį. Parašiau scenarijų naujam filmui, jau nusiunčiau jį K. Momoi – jai labai patiko, ir aš tikiuosi, kad rugpjūtį ar rugsėjį prasidės filmavimas. ,,Tempura” – toks būsimo filmo pavadinimas, kurio scenarijų, beje, rašiau pusiau lietuviškai, pusiau latviškai. Dabar laukiame atsakymo dėl finansavimo iš Ispanijos, Japonijos, bandysiu surasti ,,girdinčias ausis” Latvijoje, gal ir Lietuvoje. Projektas nepigus, bet aš esu pilnas energijos ir labai norėčiau, kad per kitą mūsų pokalbį scenarijus vėl pasikartotų, t. y., filmas, apie kurį mes kalbame dabar, jau būtų padarytas, ir aš dirbčiau su kitu.


– O aš Jums savo ruožtu linkėčiau, kad pertrauka būtų ne dveji, o vieneri metai! Beje, kokia yra tikimybė, kad ,,Tempura” taps bendru ispanų – japonų – latvių filmu?

– Tai būtų geriausias variantas. Ispanai yra prasitarę, kad jis galėtų būti ispanų filmas, juk veiksmas  vyksta Madride, aplink Madridą, tik nedidelė jo dalis – Portugalijoje. Tokiu atveju yra galimybių gauti visą finansavimą. Bet aš vis dar tikiuosi surasti žmonių Latvijoje ir galbūt Lietuvoje, kurie suprastų, kad verta investuoti į tokį projektą. Kol kas neturiu ambicijų būti tik režisieriumi, turiu būti karys ir kovoti už savo filmą visuose etapuose: iš pradžių, kad gautumei finansavimą, paskui, statant filmą ir pagaliau, su tuo filmu einant toliau.

– Žodžiu, ir generolas, ir pėstininkas?

– Ir virėjas! Pakeliui dar turi mokėti išvirti sriubą – ne tik sau, bet ir komandai!

filmguys
Lau Dan ir Maris Martinsons filmavimo aikštelėje.