Ar vien Sąjūdis prikėlė Lietuvą?
ALEKSAS VITKUS
2010 metų lapkričio 28 d. tuojau po 11 val. šv. Mišių
Lemont Pasaulio lietuvių centro Dailės muziejuje palyginti nedidelis
būrelis žmonių susirinko susipažinti su vasarą Lietuvoje
išleista nauja Broniaus Nainio knyga „Lietuvos laisvinimo
keliu”. Rašau – „nedidelis” būrelis, nes
manau, kad popietės rengėjai – JAV LB Lemonto apylinkės valdyba
– tikrai turėjo pagrindo sulaukti gausesnio skaičiaus dalyvių.
Turbūt gana vėlyvas pranešimas spaudoje apie knygos sutiktuves
buvo to priežastis.
Popietę trumpu žodžiu atidarė Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė
Birutė Kairienė, pakvietusi buvusį pirmininką Rimantą Dirvonį vadovauti
susirinkimui. Su pristatoma knyga klausytojus turėjo supažindinti net
trys kalbėtojai: Aleksas Vitkus, Pranas Jurkus ir Giedrė Braun. Tik
vėliau visi sužinojo, kad tik kelios dienos prieš šią
popietę knygos autorius atšventė savo 90-metį. Tai labai
jautriai Audronė V. Škiudaitė „Draugo” 2010 m.
gruodžio 4 d. laidoje paminėjo keliomis Nainio šeimos ir veiklos
nuotraukomis iliustruotame straipsnyje „Lietuva yra jo
širdis ir siela”.
Nors ir žinodamas, kad salėje turbūt nebuvo žmonių, kurie Nainio
nepažintų ar nežinotų jo ilgų bendruomeniškos veiklos metų,
pirmasis kalbėtojas Aleksas Vitkus, ilgametis Nainio LB darbų
talkininkas, trumpai apibūdino jo bendruomeninę veiklą. „Nainys,
galima sakyti, ir įvedė JAV lietuvių bendruomenę į tikrąjį Lietuvos
laisvinimo darbą, aprašytą toje stambioje, daugiau negu 500
puslapių knygoje”, – kalbėjo Vitkus.
Nainys net 23 metus redagavo pagrindinį užsienio lietuvių žurnalą
„Pasaulio lietuvis”. Jo straipsniai ne kartą pasirodydavo
ir „Drauge”, „Dirvoje” ir kituose
išeivijos, taip pat ir Lietuvos laikraščiuose ir
žurnaluose. Šiuo metu jis yra nuolatinis savaitraščio
„Amerikos lietuvis” apžvalgininkas.
JAV LB 50-ties metų veiklos jubiliejaus minėjime Nainys pasakė kalbą,
kurioje jis klausė: „Kur gauti paramos išleisti jo
planuojamai platesnei knygai apie LB Lietuvos laisvinimo veiklą,
kritiškai aptartą gausiuose ‘Pasaulio lietuvio’
žurnalo įžanginiuose?” Jo keli prašymai į Lietuvių
Fondą gauti lėšų tokiai knygai išleisti ten nerado
atgarsio. Nekritikuojant LF Pelno skirstymo komisijos, reikia pabrėžti,
kad Nainys, daug metų kaupęs tą medžiagą, būdamas atkaklus, kietas ir
bekompromisinis Lietuvos patriotas, nebijantis pasakyti savo nuomonę,
nors ji kartais būtų ir nepopuliari, nepasidavė ir išleido knygą
savo lėšomis.
Knyga sudaryta pagal kalendorinę įvykių eigą iš Pasaulio
Lietuvių Bendruomenės visuomeninę ir politinę veiklą aprašančių
straipsnių, daugiausia Nainio rašytų vedamųjų, skelbtų PLB
žurnale „Pasaulio lietuvis”. Juose ir atsispindi PLB
valdybos bei jos talkininkų, ypač JAV, Kanados ir Australijos Lietuvių
Bendruomenių, kaip veikliausių veiksnių Lietuvos laisvinimo srityje,
darbai. Autorius labai vaizdžiai, net intriguojančiai aprašo
įvairių LB grupių veiklą Lietuvos laisvinimo darbo kelyje, nevengdamas
paplakti ir tuos, kurie, jo nuomone, tam darbui trukdė. Nainio stilius
yra gyvas ir patraukiantis skaitytojo dėmesį.
Sužinojus, kad JAV Valstybės departamentas vienu metu ketino pripažinti
Baltijos valstybių aneksijas, tūkstančiai laiškų ir telegramų
užvertė Baltuosius rūmus. Netrukus Valstybės departamentas LB atstovams
pranešė, jog nors ateinančioje Europos saugumo konferencijoje
Amerika ir toliau tęs Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo
politiką, tačiau ji nėra įsipareigojusi ką nors konkretaus daryti
Baltijos kraštams išlaisvinti.
Ilgainiui LB vadovybė suprato, kad tikėtis realios pagalbos iš
JAV ar kitų Vakarų valstybių nėra tikslu, todėl jau gana anksti ji savo
veiklos svorio centrą perkėlė į rūpestį, kaip apsaugoti okupuotą tautą
nuo surusinimo, ypač kai išeiviją pasiekiančios žinios
aiškiai rodė, jog okupuotų lietuvių tautinio atgimimo aistra vis
labiau stiprėjo. Autorius plačiai aprašo ir paskutiniųjų
okupacijos metų įvykius, privedusius prie Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.
Antrasis kalbėtojas Pranas Jurkus, žymus kitų lietuviškų
organizacijų veikėjas, Nainio knygą irgi teigiamai įvertinęs, rado joje
ir trūkumų, paminėdamas, kad, jo nuomone, knygoje VLIK’o ir
ALT’os politinė veikla buvo gal kiek sumenkinta. Jurkui visa
lietuviška veikla atrodė kaip plati vaivorykštė, kurioje,
be PLB, turėjo daugiau vietos atrasti ir LR diplomatinės tarnybos,
VLIK’o, ALT’os ir kitų politinių junginių dedamos Lietuvos
laisvinimo pastangos. Jurkus, tai pavadinęs „objektyvumo
deficitu”, pabrėžė, kad knygos vertė nuo to nenukentėjo. Buvo
malonu jį girdėti, sakant, kad ši knyga jau randa kelią į LR
vyriausybės įstaigas ir sulaukia iš ten pagyrimų.
Paskutinė kalbėtoja, naujoji amerikietė Giedrė Braun, „Amerikos
lietuvio” bendradarbė, savo žodyje prisipažinusi nedaug gyvendama
Lietuvoje žinojusi apie išeivijos veiklą, trumpai aptarė knygą
iš su ta veikla ir dabar dar ne visai susipažinusio žmogaus
taško, vienur kitur įterpdama savo pastebėjimus iš
sovietinės Lietuvos.
Šį informatyvų susirinkimą baigė pats autorius,
apgailestaudamas, kad iki šiol visa ilgametė išeivijos
Lietuvos laisvinimo veikla dar labai mažai Lietuvoje žinoma. Kaip
pavyzdį Nainys paminėjo dar neseniai Sąjūdžio išleistą knygą,
kurią skaitant jam atrodė, kad išeivijos įnašas į
Lietuvos laisvinimo darbą yra beveik visiškai ignoruojamas.
Norėtųsi, kad ši knyga padėtų tai atitaisyti.
Susirinkimas baigtas visiems sugiedojus autoriui Broniui Nainiui tradicinį „Ilgiausių metų”.