Riaušės prie Seimo. Jono Česnavičiaus nuotr.

Apie penktadienio įvykius Lietuvoje

ALDONA MEILIUTYTĖ
Specialiai „Draugui“ iš Los Angeles

Didžiojoje Amerikos spaudoje labai retai galima rasti straipsnių apie Lietuvą, tačiau apie penktadienį, sausio 16 dieną, Vilniuje įvykusią protesto demonstraciją parašė visi žymiausieji JAV dienraščiai. Netgi nuotraukomis pailiustravo: „The New York Times” įdėjo grėsmingą policininkų kordoną, „Los Angeles Times” – suimtą jaunuolį, tempiamą šalmuotų policininkų ir puolamą policijos šuns, o „Wall Street Journal” fotografijoje – nesimpatiškai atrodantis parlamentaras Artūras Zuokas, besivalantis veidą, aptėkštą į jį mesto kiaušinio.

Amerikos laikraščiai pažymi, kad demonstracijoje dalyvavo apie 7,000 žmonių, kad taikus žmonių susibūrimas peraugo į smurto protrūkį – demonstrantai svaidė akmenis ir kiaušinius į Parlamento rūmų langus, o policija, kad išvaikytų demonstrantus, panaudojo ašarines dujas ir šaudė į žmones guminėmis kulkomis. Pranešama, kad mažiausiai 14 žmonių sužeista ir ne mažiau kaip 84 sulaikyti.

Tokias žinias paskelbė amerikiečių spauda. Šių faktų žurnalistai beveik nekomentavo, tik nurodė, kad Lietuvoje, o kiek anksčiau Latvijoje ir Bulgarijoje, visuomenės protestus sukėlė ekonominė krizė. Žmonės, apimti baimės dėl blogėjančios materialinės padėties, išreiškė nepasitenkinimą Vyriausybės, vadovaujamos konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, priimtomis priemonėmis didinti mokesčius, mažinti algas ir t.t.

Man rūpėjo sužinoti, kaip į šiuos įvykius reagavo Lietuvos valdžia, ką apie įvykius rašo ir kaip juos analizuoja politiniai apžvalgininkai: ar nebuvo galima tragiškų pasekmių išvengti, kodėl taip atsitiko ir, žinoma, kas dėl to kaltas.

Reikia pažymėti, kad mažesnės demonstracijos vyko ir kituose Lietuvos miestuose. Deja, rimtos, išsamios ir gilios penktadienio įvykių analizės interneto publikacijose neaptikau. Gal kartais nepastebėjau. Sužinojau apie keistą Lietuvos vadovų elgesį: pasirodo, oficialus Lietuvos valstybės vadovas prezidentas Valdas Adamkus į Nepriklausomybės aikštę, kur buvo susirinkusi protestuotojų minia, neatvyko, nes tuo metu pietavo prabangiame Trakų restorane. Kitas šalies aukščiausias pareigūnas, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas irgi pietavo – kartu su Norvegijos politiku jis maloniai leido laiką ,,Stiklių” restorane. Kur pietavo, su kokiais užsienio svečiais susitikinėjo ar ką kita tuo metu veikė ministras pirmininkas Kubilius, spaudoje neradau parašyta, tačiau jis irgi neatvyko susitikti su protestuojančiais Lietuvos žmonėmis, jų išklausyti.

Ką parodo toks aukščiausiųjų Lietuvos valdžios pareigūnų elgesys? Manau, tik viena: absoliutų šių valdžios pareigūnų nesiskaitymą su Lietuvos žmonėmis, visišką žmonių negerbimą, ignoravimą, visišką nepaisymą Lietuvos žmonių interesų. Tokio valdžios elgesio jokiu būdu negalima pateisinti. Būtent šitoks valdžios nesiskaitymas ir arogancija buvo ta žiežirba, kuri įskėlė vadinamų riaušių gaisrą. Kažkur net skaičiau, kad viduje prie langų susirinkę kai kurie Seimo nariai ir kiti Seimo darbuotojai kaišiojo demonstrantams špygas…

Nežinau, ką turėjo pagalvoti apie Valinską Norvegijos svečias, kai sužinojo, kad tuo metu, kai jie ramiausiai pietavo ištaigingame restorane, prie Seimo rūmų susirinkę 7,000 profsąjungų vadovų suorganizuotų demonstrantų reikalavo Seimo pirmininko Valinsko pasirodymo ir laukė jo paaiškinimų. Juk Valinskas puikiai žinojo apie demonstraciją, tačiau pietūs su užsienio politiku jam atrodė daug svarbesni, jis neatsiprašė svečio ir neišskubėjo pas Lietuvos žmones.

Kubilius dabar bando teisintis, kad jis nenumatė, jog taiki demonstracija gali peraugti į riaušes, o su žmonėmis nėjo kalbėtis todėl, jog nemanė, kad ,,išmintinga, esant tokioms psichologinėms nuotaikoms, Vyriausybės nariams eiti į mitingus ir bendrauti”. Keista išmintis! Žmonės netiki tokiomis Kubiliaus kalbomis, daugelis įtaria, kad jis pats buvo suinteresuotas, jog kiltų riaušės, nes, jas numalšindamas, siekė parodyti vyriausybės galią ir sustiprinti savo pozicijas. Juk po Rygos įvykių, žinant Lietuvos žmonių nepasitenkinimą valdžia, net vaikas galėjo suprasti, kad susitvenkęs žmonių pyktis ir neapykanta valdžios ponams gali bet kurią akimirką išsilieti į nevaldomus veiksmus.

Barbariškų veiksmų – langų daužymo ir akmenų svaidymo – negalima pateisinti, bet ką daryti žmonėms? Taikių demonstrantų valdžia neatėjo net išklausyti, į juos nekreipė dėmesio, o valdininkų savivalei ribų nėra. Juk ne vien pareikšti protestus dėl drastiško ir vargu ar pakankamai pagrįsto ,,antikrizinio” Kubiliaus plano įgyvendinimo buvo surengta demonstracija. Visi puikiai supranta, kad tai tik paskutinis lašas, o taurė per 18 metų jau pripildyta ir perpildyta seniai. Svarbiausia ne tik pilvo interesai, apie kuriuos rašo žinoma žurnalistė, žmonėms teisėtą pasipiktinimą kelia netvarka valstybėje, teisingumo nebuvimas, nežabota valdininkų savivalė, jų nebaudžiamumas, jų kyšininkavimas, baisus savanaudiškumas ir nemokšiškumas. Tauta nenori (ir neturi) ilgiau taikstytis su tokia padėtimi! Juk jeigu tauta matytų, kad valdžia stengiasi visų bendram labui, jeigu dabar, prasidėjus ekonominiams sunkumams, būtų pirmiausiai sumažintos pačios didžiausios algos, apmokestinti didžiausių turtų savininkai, žmonės suprastų, kad ir jiems reikia ,,veržtis diržus”. Tačiau kai valdininkai tiesiog atvirai grobia valstybės turtą – pranešama, kad krašto apsaugos ministerijoje premijoms išsidalinta apie 20 mln. litų, Kazimira Prunskienė tarsi kokia geradarė pavaldiniams ne iš savo, o iš valstybės kišenės paskyrė pusę milijono ir t.t. ir t.t., – ką daryti žmonėms? Tik beviltiškai šaukti ,,Vagys!” Žmonės ne akli, mato, kokiu būdu susikrovė turtus Seimo nariai ir kiti milijonieriai.

Taigi, nieko nuostabaus, kad paaugliams daužant akmenimis langus, suaugusieji jų ne tik nesudraudė, bet tarsi skatino: „Taip jiems ir reikia.” O dabar tiems nepilnamečiams grasinama net šešerių metų kalėjimu.

Savanaudžiai Lietuvos politikai, siekdami savų interesų, tęsdami nesibaigiančią kovą dėl valdžios, naudojasi situacija – rašoma, kad „Fronto” partijos vadas Algirdas Paleckis net ragino „šturmuoti Seimą”. Tuo tarpu kai kurie žurnalistai išgalvoja visokias įvykusių neramumų priežastis: vienas visą kaltę verčia Vidaus reikalų ministerijai, Generaliniam policijos komisariatui ir Valstybės saugumo departamentui, kad šių institucijų darbuotojai nesugebėjo laiku užkirsti kelią riaušėms. Kitas visų blogybių pagrindine priežastimi laiko „vyriausybės nesugebėjimą tinkamai bendrauti”, jam didžiausia valstybės problema „komunikacijos”. Vieni verčia bėdą Gediminui Kirkilui, kiti Kubiliui (Algirdas Brazauskas ir kiti jau tarsi užmiršti). O Rūta Grinevičiūtė lyg ir paniekinamai parašė, kad žmones „į gatves išvedė pilvas”, esą maištas dėl to, kad vakar buvo sočiau, negu šiandien. Taip atrodytų, lyg žurnalistė teigtų, kad vakar Lietuvoje gyvenimas buvo visko pertekęs, kad žmonės iš per gero gyvenimo bėgo darbų ieškoti Airijoje, Anglijoje ar Ispanijoje, o dabar, štai, maištauja, kad „vartojimas apmokestintas visu baisiu vienu procentu”. Ar tai reikštų, kad žmonės ir toliau turi tylėti, vien tik susigūžę dejuoti? „Jeigu tylėsim, tai valdžia galvos, kad viskas labai gerai”, – rašo vienas komentatorius internete. Ne veltui apžvalgininkas Kęstutis Girnius klausia: „Ar riaušės Lietuvai buvo naudingos?”

Į šį svarbų klausimą atsakymą pateiks netolima ateitis. Gal ir neišsipildys psichoanalitiko prognozės, kad „lietuviai, padaužę langus prie Seimo, vėl sulįs į savo kaimus, gers, ir viskas bus ramu”. Jo nuomone, „viskas pasikeis tuomet, kai su politikais ims konfliktuoti žmonės, kurie savo rankose turi pinigų. Tada gali būti, kad įstatymo numatytu būdu valdžia bus pakeista”. Manau, kad ir ši prognozė neišsipildys: žmonės, kurie „savo rankose turi pinigų”, paprastai su valdžia nekonfliktuoja: jie paperka valdžią, kad ši jiems sudarytų galimybę turėti dar daugiau pinigų.

Išeitis ne tik pakeisti valdžią. Reikia ieškoti išeities, kaip padaryti, kad valdžia būtų, visų pirma, teisinga. Langų daužymu šito vargu ar pasieksime.