Sutinkame svečius.
Gera būti kartu
NOMEDA LUKOŠEVIČIENĖ
Ranka nekyla rašyti apie Seattle lietuvius tik kaip apie darnią,
draugišką kelių kartų bendruomenę. Nuoširdus bendravimas
riša visą gyvenimą čia praleidusius vyresniosios kartos atstovus
su tais, kurie Tėvynę paliko neseniai arba atvyksta dabar. Mes esame
šeima! Šeima su gana dideliu būriu vaikų, kurie užaugę
(kaip pas tą lietuvį ūkininką) lieka šeimininkauti namuose arba,
laikui atėjus, iškeliauja laimės ieškoti svetur.
Netrūksta mums žentų ir marčių. Kiekvienas lietuvis, lauktas ar
atsitiktinai atsiradęs prie mūsų slenksčio, yra pakviečiamas užeiti,
priglaudžiamas ir pamaitinamas. Čia ir užsimezga tas stiprus
ryšys, peraugantis į jausmą, kad, būdami toli nuo Lietuvos,
radome namus ir sau artimus žmones.
Išvykdami iš Tėvynės išsivežėme ne tik jos ilgesį,
bet ir gimtąją kalbą, papročius, šventes. Prisiminę daugiaamžę
tradiciją praėjusių metų gruodžio 11 dieną dviejų šimtų
sietliškių šeima latvių bendruomenės namuose susėdo prie
šv. Kūčių stalo. Šventę pradėjome malda greta esančioje
bažnytėlėje. Susikaupimo minutės dalyvaujant šventose
Mišiose, kurias aukojo kun. Antanas Saulaitis, grąžino mintimis
prie to, kas kiekvienam brangiausia – mylimų žmonių, kažkur toli
po sniego patalais užmigusios Tėvynės. Lūpose tirpo maldos
šnabždesys skirtas Aukščiausiajam.
Visai kaip pas mamą
Kiek neįprastas lietuviškų šv. Kūčių vakarui Seattle
lietus pliaupė kaip iš kibiro. Iš bažnytėlės į
šventinę pastogę sugužėjusiems svečiams buvo malonu klausytis
smuiku ir kanklėmis apvainikuotų Kalėdos dainų, sveikintis su senais
draugais, susipažinti su naujais. Atsivėrusios salės durys pakvietė
prie kalėdinio simbolio – skarotos eglės. Kaip būdavo vaikystėje
pas mamą, visus pasitiko šiugždantis šienas po sniego
baltumo linine staltiese ir tas artumas, tas nenusakomas gerumo
jausmas, kuris tikrai neaplenkė nė vieno iš mūsų. Baltoje
lėkštėje kiekvieno šeimos nario laukė kalėdaitis ir
šiaudinė žvaigždutė – papuošalas eglutei. Norėjosi,
kad šio vakaro geroji energija keliautų į kiekvienus namus.
Visuotinis bruzdesys, linksmas juokas, pašnekesių nuotrupos
nutilo akimirksniu, kai lyg šv. Mišių tęsinys, lyg
stebuklų pradžia prie skarotos eglės pasigirdo giesmės „Tyli
naktis” pirmieji akordai. Kun. Saulaitis pasveikino visus
susirinkusius ir palaimino mūsų šventinį stalą. Visi laužėme
kalėdaitį – meilės, vienybės ir draugystės simbolį, prisiminėme
negalėjusius būti šalia, sergančius, išėjusius Anapilin.
Kiekvienas uždegėme žvakelę, ir žiburėlių jūra nuvilnijo per visą salę.
Dar šilčiau, dar jaukiau tapo.
Patiekalų rungtynės
Sakoma, kad dvylika pasninko valgių išskiria Kūčių vakarienę
iš visų kitų. Dvylika? Čia jau ir nusikaltome. Stalus nuklojo
dvidešimt šešių šeimininkių paruošti
gardžiausi patiekalai. Juk dar lapkričio mėnesį susibėgome į vieną
trobą „suraityti’’ daugiau nei dviejų tūkstančių
virtinėlių su grybais. Tiek daug kočėlų vienoje vietoje dar neteko
matyti, o tikros, dar iš Lietuvos atsivežtos mūsų močiučių
„mėsmalės” dirbo pilnu pajėgumu. Kūčiukai dingo nuo stalų
pirmieji, nes vaikai tik ir laukė leidimo vaišintis. Jei būtų
galėjusios, silkės būtų rungtyniavusios, kurios
„patalas’’ buvo gardžiausias. O rungtis buvo dėl ko:
kepintos morkytės, riešutai, baravykai, svogūnėliai, burokėliai,
gardžiausi marinatai. Dar rudenį surinkti įvairiausi grybai
(raudonikiai, baravykai, ruduokės, kazlėkai), pakliuvę iš
pintinių į išradingų šeimininkių rankas, o vėliau į
permatomus stiklainius, dabar mažuose dubenėliuose puikavosi ant ilgų
stalų. O ką jau ir besakyti apie įmantriai keptą žuvį ir klasikinius
savo receptais, bet nepakartojamų skonių mišrainių derinius.
Išdidūs ant stalų pūpsojo aguonų pieno ir kisieliaus ąsočiai.
Net duonelę kepėme patys. Ir juodą, ir baltą.
Kūčių burtai ir kalėdinės linksmybės
Kai akys dar lyg ir norėjo šio bei to paragauti, o pilvelis
sakė, jog nėra tam jokių galimybių, visų akys nukrypo į sceną, kurioje
lyg varnėnų būrys jau rikiavosi „Vakarų’’ choras.
Dirigento mostas. Nubangavo, nuvilnijo ir vėl kiekvieną širdį
grybštelėjo kalėdinės giesmės, skaitomos Vinco MykolaičioPutino
eilės. Atidavėme duoklę ir Kūčių vakaro burtams. Visokio ilgumo
šiaudai, žadėdami sėkmę ateinančiais metais, vadavosi iš
po lininės staltiesės tiek jauno, tiek vyresnio svečio rankomis. Daug
džiaugsmingų šūksnių ir nuostabos. Apvainikuotas šiaudo
karūna, Kūčių vakaras užleido vietą linksmajam kalėdiniam spektakliui
„Senelės pasaka”. Perskaityti šią, dar iš
vaikystės mintinai išmoktą Salomėjos Nėries poemą, užtruktų gal
tik minutėlę, bet mūsų entuziastų grupė iliustravo kiekvieną poemos
eilutę neskubėdama, įsijausdama – gavosi ištisas
spektaklis. Sunku pasakyti, kas turėjo daugiau malonumo –
žiūrovai ar aktoriai. Bet žaviausias buvo atradimas, kad mūsų
šeima, besididžiuojanti trimis tautinių šokių kolektyvais
ir choru, dabar drąsiai gali svajoti ir apie mažą, bet mielą teatriuką.
Tiek turime entuziazmo ir talentingų žmonių!
Dovanų sulaukė netoli 60 vaikų
Tris pusnynuose įmigusius nykštukus pažadino pas vaikus
atskubėjęs Kalėdų senelis. Dovanų maišas toks sunkus, o Senelis
jau tiek mylių sukoręs... Taip norisi tą dovaną gauti kuo greičiau
(visi vaikai žino, kad lietuviškas Kalėdų Senelis atneša
laukiamiausią knygą), bet maišas dar drūtai užrištas, ir
vaikams tenka pašokti svarbiam svečiui – Senelis irgi
neatsilaiko, nelieka nuošalyje. Pagaliau maišas
„prakiūra’’... Tiesa, nepaminėjau, kad vaikų buvo
netoli šešiasdešimties. Gražus skaičius?
Šokio ratelyje
Muzikantai vėl ima į rankas smuiką, kankles, būgną, žvangučius, o
linksma muzika verčia kojas pačias kilnotis, imti kaimyną už rankos,
dainuoti, šėlti ratelyje. Šoka ir jaunas, ir senas,
šoka ir mūsų paaugliai! Kas nešoka – vėl kloja
lėkštėn dar neparagautą žuvies muštinuką ar marinuotą
grybuką. Rytoj juk viso to ant savo stalo jau neberasi. Skanaus!
Deja, net ir mieliausi renginiai, kurių ruošimui ir
įgyvendinimui atiduodame ištisus mėnesius, kažkada baigiasi. Jau
vėlai, vėlai po vidurnakčio, kai išvargę, bet laimingi sugrįžome
namo, padėjau galvą ant pagalvės ir prisiminiau poeto Sigito Gedos
žodžius: „Buvau išėjęs į Lietuvą.’’
Autorė yra Seattle LB leidžiamo laikraščio ,,Tulpė Times” redaktorė.
Svarbiausio svečio apsilankymas.
Kūčių vakarą širdis džiugino ,,Vakarų” choro atliekamos giesmės.
Remigijaus Audėjaičio nuotraukos
