lozo

Namai yra ten, kur veda širdgėla po 50 ilgesio metų
Karčiai saldus Lietuvos ambasadoriaus sugrįžimas

2010 m. gruodžio mėn. 23 d. Romoje mirė Lietuvos Respublikos ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio, Jaun. žmona Daniela Lozoraitienė. Jai atminti siūlome Jūros Končius straipsnio, išspausdinto 1992 metais ,,The Washington Post”, vertimą. Redakcija


JŪRA KONČIUS
,,The Washington Post“ žurnalistè

Vilnius, Lietuva – Lėktuvas pakrypsta stačiai ir krenta žemyn pro debesis, Stasys Lozoraitis su lūkesčiu pasižiūri pro langą, tikėdamasis pamatyti žemę, kurioje užaugo ir kuriai dirbo visą savo gyvenimą, bet kurios nematė pusę šimtmečio. Bet oras yra susimokęs prieš šią akimirką. Pasnigta. Lozoraitis dairosi pažįstamos vietos, kažko, už ko galėtų užsikabinti, bet mato tik beveidį baltumą, tuščią popieriaus lapą.

„Sunku įsivaizduoti gyvenimą, kurį turėjome, – švelniai sako jis, prisimindamas paskutinį kartą, kai matė savo šalį. – Buvome berniukų grupė, važinėjusi dviračiais. Neturėjome didelių problemų. Visi buvome skautai ir vasaros metu keliaudavome į kaimą. Tai buvo išties nuostabi vaikystė. Buvome europiečiai. Rusija buvo mylių mylios nuo mūsų. Vandens paviršiuje nemačiau bangavimo. Niekas jo nematė.”

Beveik kiekvieno gyvenime būna bent viena šviesi akimirka, kai pasaulis atrodo pilnas pažadų ir be jokio pavojaus. Stasio Lozoraičio gyvenime ta akimirka buvo 1939ųjų vasara, dviračių vasara, visai prieš jam ir jo šeimai paliekant Lietuvą, prieš Lietuvai nustojus egzistuoti, stipresnių ir didesnių jėgų traiškomai. Pirmiausia ji buvo nusiaubta Sovietų Sąjungos, po to kankinama nacių, vėliau vėl perimta sovietų ir praryta vienu kartu. Ji buvo vadinama respublika, bet su ja elgėsi greičiau kaip su vergų kolonija. Sena, klestinti agrarinė ekonomika buvo jėga industrializuota. Gamyklos pakeitė šeimų ūkius. Tūkstančiai pasipriešinusių buvo išsiųsti į Sibirą.

Lozoraitis, Lietuvos užsienio ministro ir karjeros diplomato sūnus, paskyrė savo gyvenimą Lietuvai, tarnaudamas iš tolo kaip ambasadorius be portfelio, – atstovaudamas Europos sostinėse, vėliau – ir Jungtinėse Amerikos Valstijose šaliai, kuri gyvavo tik emigrantų svajose ir užsidegime. Kartais tai būdavo absurdiškas ir nervinantis darbas, ir tik iš dalies teisėtas, dalis jo apimdavo pavojingą Šaltojo karo diplomatiją, besiribojusią su šnipinėjimu. Bet dabar, kai užspeista, turinti 3,700.000 žmonių Baltijos respublika dar kartą išsikovojo laisvę – ji buvo viena iš trijų pirmųjų respublikų, kurios atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos rugsėjo mėnesį po nepavykusio perversmo Maskvoje – Lozoraitis grįžta priimti pareigų kaip naujas Lietuvos ambasadorius Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Už dešimties minučių jis išeis kaip valstybės didvyris, žengs žeme šalies, kuri tokia jauna, toks kūdikis, kad pirmasis „McDonald’s” dar neįsikūrė joje.

Jis išlips iš lėktuvo į... ką? „Nežinau, – atsako jis beveik niūriai, – nežinau, ką ten rasiu.“

Tikrai – ne vaikystės idilę. Jis tai žino. Tikrai – ne po 50 metų komunistinio valdymo.

Lėktuvas nusileido ir sustojo. 67 metų Lozoraitis užsideda tamsius akinius, galbūt kaip apsaugą nuo nuo sniego atsispindinčių saulės spindulių, o galbūt, kad gerbiamam naujajam ambasadoriui netiktų būti pastebėtam esant nevisiškai ramiam. Jo stilinga žmona Daniela keletą kartų pataiso jo apykaklę. Ir tuomet Lozoraitis išdidžiai ir neryžtingai žengia pro duris.

Galbūt tiesa tai, ką Thomas Wolfe sakė, kad negali sugrįžti vėl į namus. O galbūt paprasčiausiai tiesa yra ta, kad neįmanoma grįžti namo ir tikėtis vėl atgauti ramybę.

Stasio Lozoraičio apsilankymas Lietuvoje per pastarąsias pora savaičių neginčijamai buvo jaudinantis, ir vis dėlto keistai nervinantis. Lietuviai mėgsta simbolius ir švelnią ironiją, ir šioje kelionėje to netrūko – ne visada šie dalykai drąsino.

Pusę savo gyvenimo nepavargstamai didžiuodamasis, Lozoraitis keliavo tik su savo lietuvišku pasu, abejotinos šalies dokumentu, išduotu lietuviškų misijų, muitinės darbuotojų priimtu nenoromis, dažnai paniekinamai, palydint patyčių ir juokų. Lozoraitis tai kantriai pakeldavo. Bet kai jis išlipo iš lėktuvo čia, jis didžiuodamasis nešėsi tą pasą, tikėdamasis gauti antspaudą, pagaliau – su pagarba. Bet visoje sutikimo iškilmių valstybės, dar besimokančios būti valstybe painiavoje, jis taip jo ir negavo. Jis greitai, be įprastų muitinės formalumų, buvo nugabentas iš oro uosto į miestą, jo kišenėje – brangintas pasas – apleistas ir nepatikrintas pasų kontrolės.

Į šią kelionę Lozoraitis išsiruošė, kaip ir visada, be didelių fanfarų. Jis pasakė savo darbuotojų būreliui, dirbančiam praėjusį šimtmetį statytoje ambasadoje Washington, DC, 16 gatvėje, prie Meridian Hill Park, kad nenori jokio bruzdesio, jokio diplomatinio protokolo laikymosi ar tostų. Ir tada, norėdamas būti užtikrintas, jis prigavo juos, išvykdamas anksti, pats vilkdamas savo bagažą ir pasigaudamas gatvėje taksi. Jis nuskrido į Romą pasiimti savo žmonos ir 10 kilogramų kavos, prekės, kurios Lietuvoje labai trūksta, ir atvyko pats pagaliau pamatyti, ką 52 pilkos sovietų okupacijos metai padarė jo svajonei. Šiandien – pirmoji darbo diena, ir Lozoraitis vėl oro uoste pasitinka Dan Quayle. Atvykęs su oficialiu vizitu, viceprezidentas yra aukščiausio rango dirbantis JAV valdžios atstovas, kada nors įkėlęs koją Lietuvos žemėje. Tarp angliškai kalbančių vietinių, ypač gerai susipažinusių su Amerikos politika, juokaujama: išvertus į lietuvių kalbą Quayle vardą – Danas Kvailas – išeina, grubiai tariant, ,,kvailas danas”.

Bet visa kita viešnagės metu atliekama su didžiausiu rimtumu. Keletą dienų prieš Quayle apsilankymą vietiniai siuvėjai įnirtingai dirbo, siųdami neapsiplunksnavusiai Lietuvos kariuomenei naujus, ilgus, žalios spalvos vilnonius paltus, kad jauni kareiviai turėtų ką nors tinkamo vilkėti 10 laipsnių šaltyje, jiems pasitempus stovint su savo rusiškais ,,Kalashnikov” ginklais.

Atvykus Quayle, padrikas būrelis muzikantų groja Amerikos nacionalinį himną. Po to – Lietuvos tautinį himną. Stoja keista tyla.

50 metų groti Lietuvos tautinį himną čia buvo nusikaltimas. Šiandien jis beveik tolygus sakramentui. Dešimtys žmonių, kurių dauguma – Lietuvos žurnalistai, stovi besikandžiojančiame šaltyje ir nesidrovėdami rauda.

„Tai buvo 1939 metų birželio 28 d. Aš prisimenu tą dieną taip gerai”, – sako Lozoraitis kelionės automobiliu į savo gimtąjį miestą Kauną metu. Kaunas – antras pagal dydį Lietuvoje, miestas, kurį jis prisimena kaip romantiškų aikščių ir nuostabių parduotuvių vietą. Bet dabar priemiesčiai atrodo kaip šlykščių gamyklų, sandėlių ir sovietinio stiliaus daugiabučių getas. Lozoraitis prisimena savo paskutinę dieną Kaune, kaip jis atsisveikino su draugais ir seneliais, prieš išvažiuodamas traukiniu lydėti savo šeimos į tėvo diplomatinio paskyrimo vietą Romoje. Jis planavo greitai sugrįžti tęsti savo studijų.

„Tą naktį, kai išvykau, kilus didelei audrai, nuvirto didžiausias medis mieste, stovėjęs priešais mūsų namą, ir visas miestas susirinko pažiūrėti”, – prisimena Lozoraitis. Gal tai buvo ženklas. Po metų sovietų tankai riaumojo po šalį.

Jam einant kažkada pažįstamomis gatvėmis, seni namai ir senos bažnyčios atrodo niūrūs ir griūvantys. Tarp jų stovi žemos, sovietų blokinio stiliaus betono pabaisos. Dauguma rusiškų gatvių pavadinimų nuimti, prireiks laiko ir pinigų išvalyti šalį nuo rusinimo.

Parduotuvės, kurias jis prisimena su gražiai išdėliotomis dešromis ir puikiai suvyniotu šokoladu – brangios ir elegantiškos europietiškos parduotuvės, pro kurias jis pravažiuodavo savo dviračiu, – dabar yra bjauriai dvokiančios maisto parduotuvės, parduodančios paliegusius keptus viščiukus, kurie kainuoja daugiau nei pusę žmogaus dienos vidutinio atlyginimo. Senose vaistinėse puikūs, bet tušti marmuriniai prekystaliai ir vaistininkų indai.

Lietuviai žino, jog jie neturi daug. Šuoliuojanti infliacija puodelio kavos kainą padidino šimtąkart – nuo 10 kapeikų iki 10 rublių. O šią savaitę streikuoja batų taisytojai ir kirpėjai. Bet pakalbėjus su žmonėmis parduotuvėse, gatvėse, jie sako, kad jiems nė iš tolo nėra taip blogai, kaip Maskvos gyventojams, apie 500 mylių į rytus, seno engėjo šalyje. Tai – stiprus pasididžiavimo šaltinis, ir tai nė kiek nesujaudina.
,,Esu apstulbintas, – sako Lozoraitis po dviejų tokių valandų. – Viskas atrodo prastai. Ir mokyklos. Ir dažai. Ir durys. Architektūra! Taip liūdna viską matyti tokios būklės. Viskas atrodo taip neprižiūrėta, lyg niekas nieko nedarė visus 50 metų.”

Jo akys, atrodo, negali pakankamai pasisemti. Jis susižavėjęs taip pat, kaip ir pasibaisėjęs. Atsilikdama keletu žingsnių už jo, Daniela Lozoraitienė sušnibžda žurnalistui: ,,Jam teko taip pasielgti. Jei ir yra kokio lengvo nusivylimo, – ji taip pat diplomatė, – tai tik todėl, kad jis prisimena visus šiuos dalykus daug gražesnius.”

Kažkuriuo metu jie pasuka už kampo ir atsiduria Donelaičio gatvėje 58. Tai Lozoraičio senasis namas. Jis neatrodo taip, kaip jis jį atsimena. Kadaise buvęs gražus namas negriūna, bet dabar jis nudažytas geltonai ir žaliai – sovietų papročiu naudojant tas spalvas, kurių tuo metu buvo galima gauti. Aplink namą – vien purvas. Priekinės durys netekusios papuošimų.

Kadaise tai buvo ne tik gyvenamasis namas, bet ir valstybinė įstaiga. Kaunas kadaise buvo šalies laikinoji sostinė. Pagrindiniame aukšte buvo įsikūrusi Lietuvos Vyriausybė, viršuje buvo Lozoraičio namai. Dabar lauke yra ženklas, kad šis pastatas – profesinė mokykla. „Kokios profesijos mokykla?”, – galvoja Lozoraitis.

Staiga durys atsidaro, ir pro jas išlekia moteris su dviem mažais vaikais, jų veidai vos matomi po šalikų ir kepurių slu Lozoraitis krūpteli ir susigėdęs, stovėdamas tarpduryje, sumurma: „Atsiprašau, aš čia kažkada gyvenau.”

Moteris atrodo šiek tiek sunerimusi, galbūt dėl to, jog šiomis dienomis gatvėje sklando gandai, kad jei turtingas amerikietis pasirodytų ir pasakytų, jog jis gyveno jų name, jis gali bandyti jį atsiimti.

Moteris genasi savo vaikus toliau, jai nueinant, galima girdėti ją sakant: „Girdėjau, kad senais laikais čia gyveno labai įžymus žmogus...”

Lozoraitis blankiai nusišypso. Jie praeina pro Lozoraičio senelio įspūdingus XIX a. namus. Jie nudažyti violetine spalva. Seni, įdubę, vienas nuo kito niekuo nesiskiriantys rusiški automobiliai kosėja ir trūkčioja, važiuodami pro juos. Jie praeina pro tuščias parduotuves, tuščias lentynas. Čia – Laisvės alėja, kurią Lozoraitis prisimena kaip pasivaikčiojimų vietą, kur miestiečiai eidavo apsipirkti ir pasirodyti kitiems, šeimos ir puošeivos, apsirengę geriausiais savo drabužiais. Dabar gatvė suprasčiokėjusi, žmonės skuba tai šen, tai ten, nešdamiesi nušiurusius medžiaginius krepšius, rinkdamiesi varganus pirkinius iš kioskelių. Per visą Laisvės alėją – toks pat vaizdas, kol jie nepasiekia ,,Metropolio” restorano; čia viskas pradeda atrodyti geriau. Lozoraitis akivaizdžiai pagyvėja. Tai gražiai atrodanti vieta – blizgantys rūmai. Senas patarnautojas didelėje, tuščioje rūbinėje vilki dar senesnį juodą vakarinį švarką, apvedžiotą plačiomis auksinėmis juostelėmis. Stalai elegantiškai papuošti rausvomis ir baltomis staltiesėmis ir šviežiomis gėlėmis, padavėjai atneša valgiaraštį su popietės užkandžiais.

Valgiaraštis turtingas – su triufeliais, lašiša, rūkyta silke, dešromis, įmantriais sausainiais ir petits fours. Visi jaučiasi padrąsinti, kol nesuvokia, kad valgiaraštis – netikras. Jam jau turbūt kokie 10 metų – jis pilnas tų patiekalų, kuriuos kažkada restorane buvo galima užsisakyti.

Tik dalis patiekalų valgiaraštyje turi kainas, ir restoranas daugumos jų neturi. Čia taip yra kiekviename restorane. Dešimtys patiekalų valgiaraštyje, bet jie neturi nieko, išskyrus kiaulienos kotletus ir vištieną.

Daniela Lozoraitienė mandagiai užsisako arbatos su citrina.

,,Atsiprašome, – jai atsakoma, – citrinos nėra.”

Ji nusišypso ir užsisako arbatos su cukrumi.

Stasys Lozoraitis pagiria restorano savininką, kokie mandagūs jo padavėjai. Vyras pučiasi iš pasidi džiavimo.

,,Jie buvo mokomi, – paaiškina jis, – profesinėje mokykloje.”
Lozoraitis paklausia adreso, bet, atrodo, jis jau žino atsakymą.

Tai buvusi Lietuvos Vyriausybės būstinė, buvę Lietuvos užsienio ministro ir jo šeimos namai. Dabar ten moko padavėjus patarnauti. Pagelbėjęs tėvui karo diplomatiniuose reikaluose, 1940 metais Lozoraitis tapo pogrindinio Lietuvos partizanų judėjimo nariu, padėjo žmonėms kirsti sienas, apsigaubus nakties tamsa. 1940 ir 1950 metais jis slapta keliavo po Europą, kartais užgriebdamas Lenkijos ir Lietuvos sienų pakraščius, stalinizmo laikotarpiu gabendamas patriotus ir informaciją. Iki 1988 metų jis tarnavo Lietuvos misijai Vatikane, kol nebuvo paskirtas pakeisti į pensiją išeinančio lietuvių diplomatinės misijos vadovo Washington, DC.

Ar jis kada nors susimąstė, kas būtų nutikę, jei jis būtų pagautas kitoje geležinės uždangos pusėje?

„Manęs čia nebūtų. Tai jau tikrai. Būčiau buvęs deportuotas arba nužudytas.”

Prieš grįždamas į ambasadoriaus Washington gyvenimą, Lozoraitis pasiliks Lietuvoje dar keletą savaičių. Ar į jį užsienio kolegos Washington, DC žiūri nors kiek kitaip, kai viskas jau oficialu ir tai – jau ne laki vaizduotė?

Jis juokasi.

„O taip, staiga kai kurie Washington diplomatinio korpuso atstovai vadina mane ‘Ponu ambasadoriumi’, su pagarba, ko anksčiau nebuvo. Kai buvau mažos grupės, kovojusios už laisvę, dalis, jie man nerodė jokios pagarbos. Dabar, kai esu vienas iš 20,000 ambasadorių, su manimi elgiamasi pagarbiau, nei tada, kai buvome keletas laimingųjų, kovojusių sunkią kovą. Bet geriau nei ką kita, aš žinau, kad buvimas diplomatu – tai ne ėjimas į vakarėlius ir ne gyvenimas gražiuose namuose, ne automobilių turėjimas, ne pinigų švaistymas.” Praėjusį sekmadienį po to, kai Lozoraitis gavo filosofijos garbės daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kuris ką tik ir vėl atsidarė, merginos, apsirengusios tautiniais lietuvių drabužiais, pabučiavo jį į abu skruostus. Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis, jo artimas vaikystės draugas, jį stipriai apkabino. Dešimtys moterų apdovanojo jį glėbiais gėlių. Ir Lozoraitis, užgrūdintas diplomatas, nepasiduodantis patriotas, susirinkusius užkariavo savo jausminga kalba.

„Mūsų susitikimas šiandien, – kalbėjo jis, – neįtikėtinas. Stebuklas. Bet mes patyrėme daug stebuklų. Laisvė – tai kaip oras. Be jos mes negalime gyventi. Lietuviai garbina žemę. Esu labai laimingas ir vėl stovėdamas ant jos. Visi bandykime dabar, nepaisant visų sunkumų, ir vėl tapti tauta. Mes turime stipriai laikytis, nes vėjas vis dar gali mus nupūsti. Pavojus dar nepraėjo.”

(c) 1992, Jura Koncius ,,The Washington Post”
Iš anglų kalbos vertė Laura Stankevičiūtė ir Dalia Cidzikaitė