Nustokime rūpintis neribota dviguba pilietybe
ALGIMANTAS S. GEČYS
Š. m. sausio 24–25 dienomis Vilniaus Nacionaliniame dramos
teatre bus statomas amerikiečių dramaturgo Dale Wasserman miuziklas
,,Žmogus iš LaMancha”. Spektaklio režisierius Adolfas
Večerskis, žurnalisto paklaustas dėl spektaklio sumanymo, atsakė: ,,Man
Don Kichotas įdomus kaip idėja žmogaus, kuris negali išsakyti
tikrosios tiesos, nes aplinka nenori jos girdėti. Aplinka kiekvieną
tokį Don Kichotą, kas jis šiandien bebūtų, (...) spaudžia į
kampą ir sako: nešnekėk ir daryk taip, kaip visi daro, tuomet
viskas bus gerai.”
Nenustebsiu, jei šiame straipsnyje mano siūlymas nustoti
rūpintis neribotos dvigubos pilietybės reikalu kai kam atrodys
donkichotiškas. Žiniasklaidoje daug ašarų išlieta
dėl Prezidento Valdo Adamkaus panaudotos veto teisės. Dvigubos
pilietybės siekia Europoje gyvenantys užsienio lietuviai, turintys
artimai prilygstančią Europos Sąjungos pilietybę. Dvigubos pilietybės
pageidauja ir nedokumentuoti atvykėliai į JAV ir Kanadą, nors jie
dabartinėmis sąlygomis tų valstybių pilietybių niekad negaus ir
Lietuvos pilietybę savaime išlaikys.
Matydamas dėl dvigubos pilietybės vykstantį nesusikalbėjimą tarp
gyvenančių Lietuvoje ir užjūriuose, gerokai skirtingas pažiūras,
bręstančias Seime ir Prezidentūroje, nutariau netylėti. Mano
išmintimi, valstybė kompromituojama, kai Lietuvos Respublikos
Seimas, Prezidentui vetavus, balsuoja prieš savo anksčiau nemaža
dauguma priimtą, dvigubą pilietybę įteisinantį įstatymą. Taip pat,
žinant, jog balsuotojai niekad referendumu nepritars, keistai atrodo
Prezidento sukurta valstybinė komisija, kuri dvigubos pilietybės
klausimą siūlo spręsti referendumu. Nesuklysime tvirtindami, kad
dvigubos pilietybės klausimu Lietuvoje žaidžiamas dvigubas žaidimas,
gaišinant valdžios institucijų brangų laiką ir leidžiant
lėšas svarbių valstybės problemų sprendimo sąskaita.
Prisipažinkime, nesidomime Lietuva
Už Lietuvos valstybės sienų leidžiamoje žiniasklaidoje dažnokai
pabrėžiamas užsienio lietuvių rūpestis Lietuvos reikalais. Atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, manoma, kad kiek daugiau nei 400,000 Lietuvos
piliečių yra apsigyvenę užsienyje. Deja, deklaruojamas tautinis
sąmoningumas ir rūpestis Lietuva vargu ar atitinka realybę. Imkime
pavyzdžiu kad ir pereitais metais vykusius Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimus. Rinkimuose teikėsi balsuoti nepilnai 12,000 užsienyje
gyvenančių Lietuvos piliečių. Ar tai nerodo užsienyje apsigyvenusių
lietuvių dėmesio stokos Lietuvos valstybei? Kodėl šiai savąjį
pilietiškumą paneigusiai daugumai Lietuva yra įpareigota
užtikrinti dvigubos pilietybės mandatą? Kodėl Konstitucinio Teismo
sprendimas, kad svetimos valstybės pilietybę priėmęs asmuo nustoja
Lietuvos pilietybės, laikytinas žala Lietuvai ir kažin kokių
valstybinių interesų išdavyste? Kai ekonominės gerovės tikslu
nuolatos apsigyvenama užsienyje, Lietuvos valdžiai nemokami mokesčiai,
neatliekama karinė prievolė ir net nesiteikiama balsuoti, ar iš
viso morališkai pateisinamas dvigubos pilietybės siekis?
Po Gruzijos patirties su Rusija, kuri savo pilietybę ,,suteikė”
Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenantiems asmenims, ar nieko
iš to nepasimokinsime ir siekdami universalios dvigubos
pilietybės įteisinimo vis dar žaisime su ugnimi? Lietuva jau turi
problemų su draugiškos Lenkijos įvesta Lenko korta. Problema
Lietuvai bus kur kas didesnė, kai nedraugiška Rusija ims ir
suteiks Rusijos pilietybę ne tik Lietuvos teritorijoje gyvenantiems
rusams, bet ir visiems, gimusiems bei gyvenusiems Tarybų Lietuvos
teritorijoje 1940–1990 metų okupaciniu laikotarpiu. Rusijai
pasiaiškinimas būtų lengvas. Sekdami Lietuvos pavyzdžiu, kodėl
ir mes lengva ranka negalime dalinti savosios pilietybės už Rusijos
valstybinių sienų gyvenantiems asmenims?
Dvigubos pilietybės klausimas Konstitucijoje
Turime pagrindo nepasitikėti kai kuriais Konstitucinio Teismo teisėjais
dėl jų abejotinos praeities. Ne vieta Konstituciniame Teisme Tomai
Birmontienei, sovietinių laikų milicijos kapitonei, kuri jau Sąjūdžiui
esant įkurtam, 1989 metais, Maskvoje apsigynė mokslinę disertaciją
,,Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje”. Tačiau ją Lietuvos
prezidentas paskyrė, Seimas antru balsavimu patvirtino teisėjos
pareigoms, tad sprendimą tenka priimti, nors dūmai ir graužia akis.
Dabartinio Lietuvos Konstitucinio Teismo priimtu Konstitucijos 12
straipsnio aiškinimu, ,,išskyrus įstatymo numatytus
atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir
kitos valstybės pilietis”.
2008 m. birželio 14 d. ,,Draugo” laidoje išspausdintame
Dariaus Furmonavičiaus pokalbyje su prof. Vytautu Landsbergiu
šis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui vadovavęs politikas buvo
paklaustas, kokius linkėjimus jis norėtų perduoti JAV lietuviams, JAV
lietuvių organizacijoms, viso pasaulio lietuviams. Pateikiu ilgesnę V.
Landsbergio atsakymo citatą:
,,Noriu palinkėti neprarasti supratimo, kad tai, kas pasakyta Lietuvių
Chartoje apie viso pasaulio lietuvių dėmesį Tėvynei Lietuvai, net jeigu
tai būtų jau ne pirmos kartos išeiviai, kad Lietuva būtų jų
rūpesčių objektas, jeigu galima ir meilės objektas, ir buvimo Lietuvoje
tikslas – dažnesnio ar retesnio, svarbesnio ar atsitiktinio. Kad
Lietuva jų gyvenime užimtų vietą ir kad jie turėtų vietą Lietuvos
gyvenime. Ir kad tai nepriklausytų nuo kokių nors nuotaikų, susijusių
su pilietybės klausimu, nes žinau, kad labai daug žmonių
išeivijoje, ypač turinčių JAV, Kanados ar kurias kitas
pilietybes, yra sujaudinti griežtesnio nusistatymo dėl dvigubos
pilietybės galimybių. Ta galimybė buvo padaryta labai liberali ir
Konstitucinis Teismas pateikė savo griežtesnį požiūrį. Kontekstas yra
nuo paties mūsų išsivadavimo, kada mes gerai supratome, kad kai
kurios kaimyninės valstybės labai norėtų turėti šimtus
tūkstančių savo piliečių, kurie tuo pačiu metu būtų ir Lietuvos
piliečiais. Todėl turėjome pasiūlyti pasirinkimą, kad nebūtų nei
ypatingo įtakojimo, nei pretenzijų ginti. Kaip dabar, pvz., Rusija,
suteikia savo pilietybę jos kontroliuojamos Gruzijos dalies Abchazijos
žmonėms, o po valandos jau skelbia, kad ji eis ginti savo piliečių,
kurie pernai dar nebuvo jos piliečiai. Štai kokioje pasaulio
dalyje esame, tad turime būti atsargūs. Ir jeigu kas nors siūlo priimti
koncepciją, kad kiekvienas lietuvis gali būti ir kitos valstybės
pilietis, tai po tuo slepiasi lygiai tas pats pasakymas tik
atvirkščiai, kad kiekvienos kitos valstybės pilietis gali būti
ir Lietuvos pilietis. Ir yra valstybių, kurios mums
nedraugiškos, kurios masinę pilietybę Lietuvoje panaudotų
prieš Lietuvą. Mes turime ir toliau būti atsargūs.”
Noriu pastebėti, kad panašų požiūrį dvigubos pilietybės klausimu
yra išsakęs vienas iš pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų
Romualdas Ozolas. Įdomu, kad 1918 metais atkurta Lietuvos valstybė
griežtai laikėsi dėsnio, draudžiančio tuo pačiu metu turėti kelių
valstybių pilietybę. Darbuojantis JAV LB, 2002 metais man teko
susidurti su JAV Kongreso atstovo pateiktu senu dokumentu. JAV
pilietybę turintis lietuvis 1925 metais apsilankė JAV Pasiuntinybėje
Kaune ir dalyvaujant Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos atstovui
Ignui Jurkūnui (rašiusiam Igno Šeiniaus slapyvardžiu
— A. Gč.) atsisakė JAV pilietybės.
Dabartinis Pilietybės įstatymas
Detaliam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo išnagrinėjimui
prireiktų keturių–penkių ilgesnių straipsnių. Prezidento V.
Adamkaus pasirašytas, Seimo pataisytas Pilietybės įstatymas,
neprieštaraujantis 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo
nutarimui, įsigaliojo 2008 m. liepos 22 d. ir galios iki 2010 m. sausio
1 d. Šiame įstatyme yra išdėstyti atskiri atvejai, kai
asmuo, turėdamas kitos valstybės pilietybę, gali tapti ir Lietuvos
piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečiu gali būti ir kitos valstybės
pilietis (jo vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai), jei jis yra asmuo,
kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir buvo
ištremtas ar pasitraukęs iš Lietuvos 1940 m. birželio 15
d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu. Lietuvos pilietybė taip
pat suteikiama vaikui, kurio abu tėvai yra Lietuvos Respublikos
piliečiai, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar
už jos ribų. Jeigu vaiko tėvai turi skirtingą pilietybę ir vienas
iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas laikomas esąs
Lietuvos Respublikos piliečiu, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos
teritorijoje, ar už jos ribų. Kaip gerai žinome, Respublikos
Prezidentas už nuopelnus Lietuvai Lietuvos pilietybę gali suteikti ir
išimties tvarka.
Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: (a) atsisakius Lietuvos
Respublikos pilietybės; (b) įgijus kitos valstybės pilietybę ir (c)
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.
Įstatymo 18 straipsnyje įrašyta nuostata, kad priėmus kitos
valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybė išlaikoma, jei Lietuvos
Respublika su ta valstybe yra sudariusi sutartį dėl dvigubos
pilietybės.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybai, ypač jos pirmininkei
advokatei Reginai Narušienei, Seimo–JAV LB atstovų
komisijai (dabar Seimo–PLB atstovų komisija!) priklauso padėka už
galimybės Lietuvos pilietybę suteikti užsienyje gimusiems lietuvių
vaikams įteisinimą Pilietybės įstatyme. Tuo pačiu norėtųsi tikėti, kad
bus atsisakyta siekio Pilietybės įstatyme įforminti universalią ir
neribotą dvigubą pilietybę. Tolimesnės pastangos turėtų būti kreipiamos
į dvigubą pilietybę įteisinančias valstybines sutartis, sudarytas su
Lietuvai pavojaus neteikiančiomis valstybėmis.