Nustokime rūpintis neribota dviguba pilietybe

ALGIMANTAS S. GEČYS

Š. m. sausio 24–25 dienomis Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre bus statomas amerikiečių dramaturgo Dale Wasserman miuziklas ,,Žmogus iš LaMancha”. Spektaklio režisierius Adolfas Večerskis, žurnalisto paklaustas dėl spektaklio sumanymo, atsakė: ,,Man Don Kichotas įdomus kaip idėja žmogaus, kuris negali išsakyti tikrosios tiesos, nes aplinka nenori jos girdėti. Aplinka kiekvieną tokį Don Kichotą, kas jis šiandien bebūtų, (...) spaudžia į kampą ir sako: nešnekėk ir daryk taip, kaip visi daro, tuomet viskas bus gerai.”

Nenustebsiu, jei šiame straipsnyje mano siūlymas nustoti rūpintis neribotos dvigubos pilietybės reikalu kai kam atrodys donkichotiškas. Žiniasklaidoje daug ašarų išlieta dėl Prezidento Valdo Adamkaus panaudotos veto teisės. Dvigubos pilietybės siekia Europoje gyvenantys užsienio lietuviai, turintys artimai prilygstančią Europos Sąjungos pilietybę. Dvigubos pilietybės pageidauja ir nedokumentuoti atvykėliai į JAV ir Kanadą, nors jie dabartinėmis sąlygomis tų valstybių pilietybių niekad negaus ir Lietuvos pilietybę savaime išlaikys.

Matydamas dėl dvigubos pilietybės vykstantį nesusikalbėjimą tarp gyvenančių Lietuvoje ir užjūriuose, gerokai skirtingas pažiūras, bręstančias Seime ir Prezidentūroje, nutariau netylėti. Mano išmintimi, valstybė kompromituojama, kai Lietuvos Respublikos Seimas, Prezidentui vetavus, balsuoja prieš savo anksčiau nemaža dauguma priimtą, dvigubą pilietybę įteisinantį įstatymą. Taip pat, žinant, jog balsuotojai niekad referendumu nepritars, keistai atrodo Prezidento sukurta valstybinė komisija, kuri dvigubos pilietybės klausimą siūlo spręsti referendumu. Nesuklysime tvirtindami, kad dvigubos pilietybės klausimu Lietuvoje žaidžiamas dvigubas žaidimas, gaišinant valdžios institucijų brangų laiką ir leidžiant lėšas svarbių valstybės problemų sprendimo sąskaita.

Prisipažinkime, nesidomime Lietuva

Už Lietuvos valstybės sienų leidžiamoje žiniasklaidoje dažnokai pabrėžiamas užsienio lietuvių rūpestis Lietuvos reikalais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, manoma, kad kiek daugiau nei 400,000 Lietuvos piliečių yra apsigyvenę užsienyje. Deja, deklaruojamas tautinis sąmoningumas ir rūpestis Lietuva vargu ar atitinka realybę. Imkime pavyzdžiu kad ir pereitais metais vykusius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Rinkimuose teikėsi balsuoti nepilnai 12,000 užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių. Ar tai nerodo užsienyje apsigyvenusių lietuvių dėmesio stokos Lietuvos valstybei? Kodėl šiai savąjį pilietiškumą paneigusiai daugumai Lietuva yra įpareigota užtikrinti dvigubos pilietybės mandatą? Kodėl Konstitucinio Teismo sprendimas, kad svetimos valstybės pilietybę priėmęs asmuo nustoja Lietuvos pilietybės, laikytinas žala Lietuvai ir kažin kokių valstybinių interesų išdavyste? Kai ekonominės gerovės tikslu nuolatos apsigyvenama užsienyje, Lietuvos valdžiai nemokami mokesčiai, neatliekama karinė prievolė ir net nesiteikiama balsuoti, ar iš viso morališkai pateisinamas dvigubos pilietybės siekis?

Po Gruzijos patirties su Rusija, kuri savo pilietybę ,,suteikė” Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenantiems asmenims, ar nieko iš to nepasimokinsime ir siekdami universalios dvigubos pilietybės įteisinimo vis dar žaisime su ugnimi? Lietuva jau turi problemų su draugiškos Lenkijos įvesta Lenko korta. Problema Lietuvai bus kur kas didesnė, kai nedraugiška Rusija ims ir suteiks Rusijos pilietybę ne tik Lietuvos teritorijoje gyvenantiems rusams, bet ir visiems, gimusiems bei gyvenusiems Tarybų Lietuvos teritorijoje 1940–1990 metų okupaciniu laikotarpiu. Rusijai pasiaiškinimas būtų lengvas. Sekdami Lietuvos pavyzdžiu, kodėl ir mes lengva ranka negalime dalinti savosios pilietybės už Rusijos valstybinių sienų gyvenantiems asmenims?

Dvigubos pilietybės klausimas Konstitucijoje

Turime pagrindo nepasitikėti kai kuriais Konstitucinio Teismo teisėjais dėl jų abejotinos praeities. Ne vieta Konstituciniame Teisme Tomai Birmontienei, sovietinių laikų milicijos kapitonei, kuri jau Sąjūdžiui esant įkurtam, 1989 metais, Maskvoje apsigynė mokslinę disertaciją ,,Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje”. Tačiau ją Lietuvos prezidentas paskyrė, Seimas antru balsavimu patvirtino teisėjos pareigoms, tad sprendimą tenka priimti, nors dūmai ir graužia akis.

Dabartinio Lietuvos Konstitucinio Teismo priimtu Konstitucijos 12 straipsnio aiškinimu, ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”.

2008 m. birželio 14 d. ,,Draugo” laidoje išspausdintame Dariaus Furmonavičiaus pokalbyje su prof. Vytautu Landsbergiu šis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui vadovavęs politikas buvo paklaustas, kokius linkėjimus jis norėtų perduoti JAV lietuviams, JAV lietuvių organizacijoms, viso pasaulio lietuviams. Pateikiu ilgesnę V. Landsbergio atsakymo citatą:

,,Noriu palinkėti neprarasti supratimo, kad tai, kas pasakyta Lietuvių Chartoje apie viso pasaulio lietuvių dėmesį Tėvynei Lietuvai, net jeigu tai būtų jau ne pirmos kartos išeiviai, kad Lietuva būtų jų rūpesčių objektas, jeigu galima ir meilės objektas, ir buvimo Lietuvoje tikslas – dažnesnio ar retesnio, svarbesnio ar atsitiktinio. Kad Lietuva jų gyvenime užimtų vietą ir kad jie turėtų vietą Lietuvos gyvenime. Ir kad tai nepriklausytų nuo kokių nors nuotaikų, susijusių su pilietybės klausimu, nes žinau, kad labai daug žmonių išeivijoje, ypač turinčių JAV, Kanados ar kurias kitas pilietybes, yra sujaudinti griežtesnio nusistatymo dėl dvigubos pilietybės galimybių. Ta galimybė buvo padaryta labai liberali ir Konstitucinis Teismas pateikė savo griežtesnį požiūrį. Kontekstas yra nuo paties mūsų išsivadavimo, kada mes gerai supratome, kad kai kurios kaimyninės valstybės labai norėtų turėti šimtus tūkstančių savo piliečių, kurie tuo pačiu metu būtų ir Lietuvos piliečiais. Todėl turėjome pasiūlyti pasirinkimą, kad nebūtų nei ypatingo įtakojimo, nei pretenzijų ginti. Kaip dabar, pvz., Rusija, suteikia savo pilietybę jos kontroliuojamos Gruzijos dalies Abchazijos žmonėms, o po valandos jau skelbia, kad ji eis ginti savo piliečių, kurie pernai dar nebuvo jos piliečiai. Štai kokioje pasaulio dalyje esame, tad turime būti atsargūs. Ir jeigu kas nors siūlo priimti koncepciją, kad kiekvienas lietuvis gali būti ir kitos valstybės pilietis, tai po tuo slepiasi lygiai tas pats pasakymas tik atvirkščiai, kad kiekvienos kitos valstybės pilietis gali būti ir Lietuvos pilietis. Ir yra valstybių, kurios mums nedraugiškos, kurios masinę pilietybę Lietuvoje panaudotų prieš Lietuvą. Mes turime ir toliau būti atsargūs.”

Noriu pastebėti, kad panašų požiūrį dvigubos pilietybės klausimu yra išsakęs vienas iš pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas. Įdomu, kad 1918 metais atkurta Lietuvos valstybė griežtai laikėsi dėsnio, draudžiančio tuo pačiu metu turėti kelių valstybių pilietybę. Darbuojantis JAV LB, 2002 metais man teko susidurti su JAV Kongreso atstovo pateiktu senu dokumentu. JAV pilietybę turintis lietuvis 1925 metais apsilankė JAV Pasiuntinybėje Kaune ir dalyvaujant Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos atstovui Ignui Jurkūnui (rašiusiam Igno Šeiniaus slapyvardžiu — A. Gč.) atsisakė JAV pilietybės.

Dabartinis Pilietybės įstatymas

Detaliam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo išnagrinėjimui prireiktų keturių–penkių ilgesnių straipsnių. Prezidento V. Adamkaus pasirašytas, Seimo pataisytas Pilietybės įstatymas, neprieštaraujantis 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimui, įsigaliojo 2008 m. liepos 22 d. ir galios iki 2010 m. sausio 1 d. Šiame įstatyme yra išdėstyti atskiri atvejai, kai asmuo, turėdamas kitos valstybės pilietybę, gali tapti ir Lietuvos piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečiu gali būti ir kitos valstybės pilietis (jo vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai), jei jis yra asmuo, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir buvo ištremtas ar pasitraukęs iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu. Lietuvos pilietybė taip pat suteikiama vaikui, kurio abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Jeigu vaiko tėvai turi skirtingą pilietybę ir vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas laikomas esąs Lietuvos Respublikos piliečiu, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų. Kaip gerai žinome, Respublikos Prezidentas už nuopelnus Lietuvai Lietuvos pilietybę gali suteikti ir išimties tvarka.

Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: (a) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; (b) įgijus kitos valstybės pilietybę ir (c) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Įstatymo 18 straipsnyje įrašyta nuostata, kad priėmus kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybė išlaikoma, jei Lietuvos Respublika su ta valstybe yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybai, ypač jos pirmininkei advokatei Reginai Narušienei, Seimo–JAV LB atstovų komisijai (dabar Seimo–PLB atstovų komisija!) priklauso padėka už galimybės Lietuvos pilietybę suteikti užsienyje gimusiems lietuvių vaikams įteisinimą Pilietybės įstatyme. Tuo pačiu norėtųsi tikėti, kad bus atsisakyta siekio Pilietybės įstatyme įforminti universalią ir neribotą dvigubą pilietybę. Tolimesnės pastangos turėtų būti kreipiamos į dvigubą pilietybę įteisinančias valstybines sutartis, sudarytas su Lietuvai pavojaus neteikiančiomis valstybėmis.