Ar įmanoma išgelbėti Haitį?

ALEKSAS VITKUS

Jei tikėtume TV evangelistu Pat Robertson, Haičio gyventojai, nors dauguma jų ir katalikai, esą yra Dievo baudžiami už jų praktikuojamą, iš Afrikos protėvių atsivežtą „voo-doo” tikėjimą, tai atrodytų, kad milijonai jų jau buvo neseniai nubausti 2008 metais iškentėjus net keturis tropinių audrų sukeltus potvynius. Deja, atrodo, kad to neužteko. Sausio 12 d. 5 val. p. p. Haičio žmones vėl ištiko nauja nelaimė – stiprus 7 balų žemės drebėjimas, pareikalavęs tūkstančių aukų.

Nepastebimai praėjo jau kuris laikas, gelbėjimo darbai baigiasi, prasideda sugriauto krašto atstatymas. Šio krašto vardas laikraščiuose iki šiol nebuvo dažnai minimas, gal ir todėl, kad tai yra labai neturtinga šalis, neturinti jokios didelės karinės ar politinės reikšmės. Ištikus šiai baisiai nelaimei, atsirado ir dėmesys. Todėl vertėtų susipažinti su Haičiu, jo gyventojais, istorija ir jo glaudžiu sąlyčiu su JAV.

Jei pažiūrėtume į žemėlapį, apie penkis šimtus mylių į pietryčius nuo Florida valstijos rastume iš vakarų į rytus išsidėsčiusias tris nemažas salas. Vakarinė sala yra Kuba, o rytinė – Puerto Rico. Tarp jų yra taip vadinama Hispaniolos sala, kurią kartu dalijasi dvi valstybės – Haitis ir Dominikos Respublika. Salos vakarinėje dalyje esantis Haitis susideda iš dviejų pusiasalių, su per pusę mažesniu už Lietuvą plotu. Krašte, kuris gyventojų skaičiumi (1950 m.) buvo panašus į Lietuvos, šiandien gyvena jau apie 9 mln. gyventojų, 95 proc. iš jų Afrikos negrų kilmės, kiti – mulatai (mišrios rasės) arba negausūs baltieji.

Nors žemės turtų ten beveik nėra, XVIII a. pabaigoje Haitis buvo pati turtingiausia Vakarų pusrutulio kolonija. Tačiau per ištisus du šimtmečius nesaikingai tvarkomas žemės ūkis tapo visiškai nualintas. Šiandien jis tik vegetuoja, o miškai buvo sunaikinti kūrenant malkomis. Žmonės čia gyvena labai vargingai. Sakoma, kad vargšas juodaodis haitietis pragyvena už 1 dol. per dieną.

Portau-Prince, daugiau kaip du milijonus gyventojų turinti krašto sostinė, per šį paskutinį žemės drebėjimą ypač nukentėjo. Nors paskutinių duomenų dar niekas neturi, tvirtinama, jog toje nelaimėje žuvo apie 200,000 žmonių, tūkstančiai prastai pastatytų namų buvo nepataisomai sugriauti.

Neilga, bet įdomi šio krašto istorija. 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado šią salą ir jos valdymą pavedė Ispanijos karaliui. Vyko smarkios kovos su vietiniais, kol 1697 m. ispanai vakarinę salos dalį perleido prancūzams, kurie pradėjo gabenti iš Afrikos vergus darbui jų plantacijose. Po šimto metų čia jau gyveno 450,000 negrų, 25,000 mulatų ir 30,000 prancūzų. Ilgainiui krašte išsivystė dvi pagrindinės kalbos: prancūzų, kuria kalbėjo krašto baltasis elitas bei mulatai, ir kreolų – juodųjų vergų kalba, Afrikos tarmių mišinys su nemaža prancūzų kalbos įtaka.

Prasidėjus JAV nepriklausomybės kovoms prieš Angliją (1775–1783), prie jų prisidėjo ir Haičio savanoriai, vedami prancūzo gen. Marquis de Lafayette. Padrąsinti ir Prancūzijoje įvykusios (1789 m.) revoliucijos, Haičio vergai 1791 m. sukilo. Kai Napoleono 1801 m. siųstą kariuomenę jie sumušė, prancūzai atsisakė savo ambicijų Amerikos žemyne ir 1803 m. už 15 mln. dol. pardavė visą didžiulę taip vadinamą Louisiana teritoriją neseniai susikūrusioms Jungtinėms Valstijoms.

1804 m. sausio 1 d. Haitis pasiskelbė nepriklausomu kaip pirmasis Vakarų pusrutulyje laisvų negrų valdomas kraštas. Iš Haičio pabėgę prancūzų kolonistai ir daugelis laisvų juodaodžių pasitraukė į Kubą, o paskui persikėlė į New Orleans, tuo šiam miestui suteikdami prancūziškai afrikietišką atspalvį. Sėkmingai pasibaigusi Haičio revoliucija sukėlė viltis visoje ispanų ir portugalų valdomoje Pietų Amerikoje. Po ilgus metus trukusių kovų, padedant Haičio kariams ir finansinės pagalbos, nepriklausomybę paskelbė Venesuela, Argentina, Brazilija ir daugelis kitų kraštų. 1831 m. jais sėkmingai pasekė ir Meksika.

Haičio prezidentui Jean Pierre Boyer (1818–1843) 1821 m. laikinai pavyko užvaldyti visą salą. 1844 m. rytinė salos dalis atsiskyrė, pasivadinusi Santo Domingo, vėliau vardą pakeitusi į Dominikos Respubliką.

Po to sekė maištai, perversmai, o su jais krito ir Haičio ekonomika. XX a. pradžioje JAV pradėjo bijoti vis labiau augančios prancūzų ir vokiečių įtakos Haityje. Norėdami apsaugoti 1914 m. atidarytą Panamos kanalą, 1915 m. JAV užėmė Haitį ir gana rūpestingai tvarkė kraštą iki 1934 metų. Nors kai kurios grupės tuo nebuvo patenkintos, saloje buvo gana ramu. Amerikiečiams palikus kraštą, vėl kilo politiniai neramumai, dažnai keitėsi vyriausybės. 1957 m. prezidentu buvo išrinktas Francois Duvalier, tapęs žiauriu despotu, neleidęs jokios politinės opozicijos. Jam mirus 1971 m., valdžia atiteko jo sūnui Jean Claude, kuris pasitraukė iš šalies 1986 m. Po kelerius metus trukusių neramumų 1990 m. prezidentu buvo išrinktas buvęs katalikų kunigas Jean Bertrand Aristide, kuris valdė kraštą, su keliomis nuolatinių perversmų priverstinėmis pertraukomis, iki 2004 m.

Atstatyti krašte bent šiokią tokią tvarką bandė JAV prezidentai Bill Clinton (1994 m.) ir George W. Bush (2004 m.), abu pasiųsdami ten Amerikos marinus. Nusivylę vietinių politikų keliama netvarka, juos greitai atitraukė. Abu prezidentai siuntė kelis milijardus dolerių siekiančią finansinę pagalbą, kuri kažkaip vis nepasiekdavo neturtingų krašto gyventojų. Ilgainiui Clinton dėmesys nukrypo į Balkanų konfliktą, o Bush – į Afganistaną. Nebus lengviau padėtį Haityje pataisyti nei prezidentui Obama, nes dabartinis 2006 m. išrinktas Haičio prezidentas Rene Preval, daugelio komentatorių nuomone, remiasi tomis pačiomis klikomis, kaip ir jo pirmtakai. Į straipsnio antraštės klausimą „Ar įmanoma išgelbėti Haitį?” palieku atsakyti skaitytojams.