APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Kodėl, Arvydai, kodėl?
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Sekmadienio
rytais grįžęs iš lietuviškų Mišių Baltimore
mieste, tuoj atsisuku internete esančią lietuvišką valandos
programą, vadinamą „Lithuanian Melody Time”. Programa yra
buvusios, 1948 m. įkurtos senųjų emigrantų Baltimore lietuvių radijo
valandėlės, kuri veikė iki 2006 m., tęsinys. Valandėlė nustojo eiti,
nes nebesusilaukta finansinės talkos jos išlaikymui. Tuo laiku
jai vadovavęs Gintaras Buivys ryžosi griebtis interneto ir taip tęsti
nutrūkusią radijo programą. Deja, buvę radijo klausytojai daugiausia
yra senyvo amžiaus ir jiems kompiuteriai – nežinoma žemė, tad
savaitinės programos įrašomos į kompaktines plokšteles
(CD) ir išdalinamos jas užsisakiusiems. Ši valandos
programa su Baltimore ir Washington žiniomis kiekvieną sekmadienį
atnaujinama, jos bet kada galima klausyti internete (www.lietu
vis.net). Tačiau vėl, nors lėšos žymiai mažesnės ir pakeliamos,
visa programų ruošimo našta užgulusi ant G. Buivio, jo
žmonos Joanos Vaičiulaitytės ir vieno talkininko Ričardo Reikenio
pečių. Po ketverių metų tokio darbo, kuriam reikia skirti
šeštadienius, jie visi jaučiasi pavargę, buvo liūdna
girdėti, kad jie šią internetinę programą žada nutraukti.
Sekmadienį popiet vėl pasukau atgal į Baltimore, į Lietuvių namų metinį
narių susirinkimą. Pastaraisiais metais ši pelno nesiekianti
Namų bendrovė išgyvena krizę. Namuose vyksta tautinių
šokių grupės repeticijos, Amerikos legiono lietuvių posto,
Pensininkų, Sporto klubo susirinkimai, yra Lietuvių muziejus, knygynas,
palyginti puošni didžiulė salė ir keletas mažesnių, na, ir
baras. Kadangi Namai buvo tirštai gyvenančių lietuvių rajone,
jie išsilaikė iš bare besilankančiųjų ir įvairių
renginių. Lietuviams išsikėlus į užmiesčius ir mirčiai
praretinus jų gretas, nebėra bare besilankančių, reti tapo ir
renginiai, koncertai, minėjimai, tad nebėra nė pajamų. Naujai
atvykusieji įsijungė į Bendrovę, dirba jos valdyboje, bet tai –
saujelė, nes jų dauguma, ypač jaunimas, lankosi rusų klubuose, baruose,
esančiuose arčiau Washington miesto.
Prieš keletą metų valdyba nuomojo sekmadieniais Namų salę
juodaodžiams, pradžioje vienai religinei sektai pamaldoms. Bet jie
pamėgo mūsų Namus ir pradėjo nuomoti patalpas gimtadieniams, vestuvėms,
įvairiems pokyliams. Afroamerikiečiai tiesiog išlaikė mūsų
Namus, bet jų keltas triukšmas gatvėje savaitgalių naktimis
įkyrėjo aplinkiniams gyventojams ir šie užpylė skundais policiją
ir miesto vadovus. Lietuvių namai buvo nubausti. Teko sumokėti baudas
už smulkiausius nusižengimus ir atlyginti advokatams už patarnavimus.
Bet skaudžiausia, kad dabar dėl įvairiausių suvaržymų jau neįmanoma
patalpų nuomoti kaip anksčiau, todėl pereiti metai baigti su 24,656
dol. nuostoliu. Esant tokiai padėčiai ir nedengiant senelio stogo,
kuris verkdamas didžiuliais lietaus lašais per sienas
prašosi keitimo, esamų ižde pinigų gal pakaktų 3–4 metams.
Nelinksmas buvo metinis Namų bendrovės susirinkimas. Šie
susirinkimai niekada nepraeidavo be ginčų, be kaltinimų valdybai, bet
šį kartą jie buvo ypač aštrūs, nevengiantys net
asmeniškumų.
Tiek pokalbiuose prie bažnyčios, tiek Lietuvių namuose buvo minimas
Vygaudo Ušacko atsistatydinimas iš Lietuvos užsienio
reikalų ministro pareigų. Jis, būdamas ambasadoriumi Washington, DC,
artimai bendravo su Baltimore lietuviais. Įvairioms vaišėms
ambasadoje jis tęsė buvusio ambasadoriaus Stasio Sakalausko įprotį
– užuot samdžius amerikiečių „catering” įmones maisto
paruošimui, kreipėsi į mūsų moteris antrabanges ir trečiabanges,
dirbančias Lietuvių namų virtuvėje. Taigi, amerikiečiai svečiai mūsų
ambasadoje galėdavo gardžiuotis lietuviškais patiekalais. V.
Ušacką matėme ir Lietuvių namuose: prakaituojantį
krepšinio aikštėje, prie lietuviško ąžuolo (deja,
džiūstančio) Maryland valstijos sostinėje Annapolis, dalinantį LR
prezidento medalius nusipelniusiems baltimoriečiams, išbandantį
G. Buivio naujutėlį motociklą „Harley”.
Grįžtant prie V. Ušacko atsistatydinimo, sunku suprasti, kaip
jis, palyginti patyręs diplomatas, galėjo įsivelti į tokią bėdą su
prezidente, o įsivėlęs vilkinti savo atsistatydinimą. Tiesa, kad A.
Brazauskas ir V. Adamkus buvo nuolaidesni ir su Seimu, ir su Vyriausybe
nei dabartinė prezidentė, kuri nepripažįsta nuolaidų. Nors pirmasis ir
nevengė išeivijos rūstybės atstatydinant ambasadorių S.
Lozoraitį, niekuo jam neprasižengusį. V. Adamkus toleravo tuometinio
Lietuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio, besilankiusio Amerikoje,
aiškiai politinio, partinio pobūdžio kalbas. Toleravo gal kaip
santarietis, gerbiantis kito nuomonę, nors Amerikoje joks generolas,
ypač vyriausias štabo vadas, neišsilaikytų pareigose taip
kalbėdamas. O gal vengė skandalo Amerikos akivaizdoje, ypač tuo laiku
Lietuvai siekiant narystės NATO?
Mano savaitgalis lietui tapšnojant užsibaigė su pabjurusia
nuotaika. Lietuvių bažnyčia, viena gražiausių Baltimore mieste, jau
seniai ir mums, net nesipriešinant, išslydo iš
rankų kartu su didžiuliais buvusiais vienuolyno ir mokyklos pastatais.
Bet mes bažnyčios nebūtumėme vis tiek įstengę išlaikyti. Juk
vien tik bažnyčios bokšto pataisymas, kryžiaus paauksavimas
kainavo daugiau nei milijoną dolerių. Neseniai teko keisti visą
šildymo sistemą, dabar atnaujinami visų langų vitražai. Bažnyčia
– architektūrinis paminklas ir vyskupija turi ją išlaikyti
ir išlaiko. Sekmadieniais dar tebėra vienerios Mišios
lietuvių kalba, bet jose tik saujelė lietuvių, o pasikeitus klebonui
lietuvių kalbos nebebus.
Lietuvių namų ateitis labai problematiška. Lietuviškas
žodis, girdimas internete iš Baltimore miesto, irgi gali
nutrūkti. Tokių juodų minčių slegiamas vyliausi, kad gal ateinanti
savaitė bus geresnė. Gaila, kad netikiu horoskopais, sužinočiau, kokia
ji bus.
• • •
Atėjo ir kita savaitė, deja, nieko gero man neatnešusi.
Nereikėjo skaityti man „Lietuvos ryto” (2010 m. sausio 26
d.), kuriame buvo išspausdintas Rusijos laikraščio
„Sport Express” pasikalbėjimas su mūsų krepšinio
žvaigžde Arvydu Saboniu. Labai nekalbus ir kartais net ciniškai
žurnalistams atšaunantis, bet, anot laikraščio, šį
kartą netikėtai paėmęs diktofoną ir garsiai taręs: „Noriu, kad
visi tai užrašytų. Pati didžiausia dovana, kurią gavau iš
gyvenimo, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje.” Dabar
Saboniai gyvena Ispanijoje.
Kaip aš didžiavausi A. Saboniu, juk net pereitame savo
straipsnyje „Drauge” išvardijau visų jo vaikų
lietuviškus vardus. Kai jis žaidė ir gyveno Amerikoje, nebuvo
malonu skaityti, kad jo žmona Ingrida net porą kartų buvo policijos
pagauta važiuojanti prie vairo neblaivi, kartą net vežanti savo vaikus.
Bet juk Saboniams viskas buvo atleistina. Tačiau dabar perskaičius jo
žodžius norisi tarti: „Kodėl, Arvydai? Kuo tau Lietuva
prasikalto? Juk jos žemelėje tu gimei, iš savo senelio
paveldėjai ūgį, savo talento dėka išgarsėjai visoje Europoje,
esi populiariausias žmogus Lietuvoje. Net jei tu, tik dėl tau žinomų
priežasčių, nutarei, kad tavo vaikams bus geriau būti ne lietuviais,
bet kažkokiais kitokiais, kodėl turėjai trimituoti apie tai ir dar
rusams, žemindamas savo kraštą? Ar nesuvoki, kad tai
paskatinimas tave idealizuojančiam Lietuvos jaunimui palikti Lietuvą?
Ir ne tik ją palikti, bet ir palikus niekinti? Tad kodėl, Arvydai?
Kodėl?”