APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

sabonis

1996 m. kovo 7 d. po valstybės apdovanojimų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, laimėjusiai Europos vicečempionų medalius. Arvydas Sabonis su prof. Arvydu Matulioniu.     Vladimiro Gulevičiaus nuotr.

 
Kodėl, Arvydai, kodėl?

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Sekmadienio rytais grįžęs iš lietuviškų Mišių Baltimore mieste, tuoj atsisuku internete esančią lietuvišką valandos programą, vadinamą „Lithuanian Melody Time”. Programa yra buvusios, 1948 m. įkurtos senųjų emigrantų Baltimore lietuvių radijo valandėlės, kuri veikė iki 2006 m., tęsinys. Valandėlė nustojo eiti, nes nebesusilaukta finansinės talkos jos išlaikymui. Tuo laiku jai vadovavęs Gintaras Buivys ryžosi griebtis interneto ir taip tęsti nutrūkusią radijo programą. Deja, buvę radijo klausytojai daugiausia yra senyvo amžiaus ir jiems kompiuteriai – nežinoma žemė, tad savaitinės programos įrašomos į kompaktines plokšteles (CD) ir išdalinamos jas užsisakiusiems. Ši valandos programa su Baltimore ir Washington žiniomis kiekvieną sekmadienį atnaujinama, jos bet kada galima klausyti internete (www.lietu vis.net). Tačiau vėl, nors lėšos žymiai mažesnės ir pakeliamos, visa programų ruošimo našta užgulusi ant G. Buivio, jo žmonos Joanos Vaičiulaitytės ir vieno talkininko Ričardo Reikenio pečių. Po ketverių metų tokio darbo, kuriam reikia skirti šeštadienius, jie visi jaučiasi pavargę, buvo liūdna girdėti, kad jie šią internetinę programą žada nutraukti.

Sekmadienį popiet vėl pasukau atgal į Baltimore, į Lietuvių namų metinį narių susirinkimą. Pastaraisiais metais ši pelno nesiekianti Namų bendrovė išgyvena krizę. Namuose vyksta tautinių šokių grupės repeticijos, Amerikos legiono lietuvių posto, Pensininkų, Sporto klubo susirinkimai, yra Lietuvių muziejus, knygynas, palyginti puošni didžiulė salė ir keletas mažesnių, na, ir baras. Kadangi Namai buvo tirštai gyvenančių lietuvių rajone, jie išsilaikė iš bare besilankančiųjų ir įvairių renginių. Lietuviams išsikėlus į užmiesčius ir mirčiai praretinus jų gretas, nebėra bare besilankančių, reti tapo ir renginiai, koncertai, minėjimai, tad nebėra nė pajamų. Naujai atvykusieji įsijungė į Bendrovę, dirba jos valdyboje, bet tai – saujelė, nes jų dauguma, ypač jaunimas, lankosi rusų klubuose, baruose, esančiuose arčiau Washington miesto.

Prieš keletą metų valdyba nuomojo sekmadieniais Namų salę juodaodžiams, pradžioje vienai religinei sektai pamaldoms. Bet jie pamėgo mūsų Namus ir pradėjo nuomoti patalpas gimtadieniams, vestuvėms, įvairiems pokyliams. Afroamerikiečiai tiesiog išlaikė mūsų Namus, bet jų keltas triukšmas gatvėje savaitgalių naktimis įkyrėjo aplinkiniams gyventojams ir šie užpylė skundais policiją ir miesto vadovus. Lietuvių namai buvo nubausti. Teko sumokėti baudas už smulkiausius nusižengimus ir atlyginti advokatams už patarnavimus. Bet skaudžiausia, kad dabar dėl įvairiausių suvaržymų jau neįmanoma patalpų nuomoti kaip anksčiau, todėl pereiti metai baigti su 24,656 dol. nuostoliu. Esant tokiai padėčiai ir nedengiant senelio stogo, kuris verkdamas didžiuliais lietaus lašais per sienas prašosi keitimo, esamų ižde pinigų gal pakaktų 3–4 metams.

Nelinksmas buvo metinis Namų bendrovės susirinkimas. Šie susirinkimai niekada nepraeidavo be ginčų, be kaltinimų valdybai, bet šį kartą jie buvo ypač aštrūs, nevengiantys net asmeniškumų.

Tiek pokalbiuose prie bažnyčios, tiek Lietuvių namuose buvo minimas Vygaudo Ušacko atsistatydinimas iš Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigų. Jis, būdamas ambasadoriumi Washington, DC, artimai bendravo su Baltimore lietuviais. Įvairioms vaišėms ambasadoje jis tęsė buvusio ambasadoriaus Stasio Sakalausko įprotį – užuot samdžius amerikiečių „catering” įmones maisto paruošimui, kreipėsi į mūsų moteris antrabanges ir trečiabanges, dirbančias Lietuvių namų virtuvėje. Taigi, amerikiečiai svečiai mūsų ambasadoje galėdavo gardžiuotis lietuviškais patiekalais. V. Ušacką matėme ir Lietuvių namuose: prakaituojantį krepšinio aikštėje, prie lietuviško ąžuolo (deja, džiūstančio) Maryland valstijos sostinėje Annapolis, dalinantį LR prezidento medalius nusipelniusiems baltimoriečiams, išbandantį G. Buivio naujutėlį motociklą „Harley”.

Grįžtant prie V. Ušacko atsistatydinimo, sunku suprasti, kaip jis, palyginti patyręs diplomatas, galėjo įsivelti į tokią bėdą su prezidente, o įsivėlęs vilkinti savo atsistatydinimą. Tiesa, kad A. Brazauskas ir V. Adamkus buvo nuolaidesni ir su Seimu, ir su Vyriausybe nei dabartinė prezidentė, kuri nepripažįsta nuolaidų. Nors pirmasis ir nevengė išeivijos rūstybės atstatydinant ambasadorių S. Lozoraitį, niekuo jam neprasižengusį. V. Adamkus toleravo tuometinio Lietuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio, besilankiusio Amerikoje, aiškiai politinio, partinio pobūdžio kalbas. Toleravo gal kaip santarietis, gerbiantis kito nuomonę, nors Amerikoje joks generolas, ypač vyriausias štabo vadas, neišsilaikytų pareigose taip kalbėdamas. O gal vengė skandalo Amerikos akivaizdoje, ypač tuo laiku Lietuvai siekiant narystės NATO?

Mano savaitgalis lietui tapšnojant užsibaigė su pabjurusia nuotaika. Lietuvių bažnyčia, viena gražiausių Baltimore mieste, jau seniai ir mums, net nesipriešinant, išslydo iš rankų kartu su didžiuliais buvusiais vienuolyno ir mokyklos pastatais. Bet mes bažnyčios nebūtumėme vis tiek įstengę išlaikyti. Juk vien tik bažnyčios bokšto pataisymas, kryžiaus paauksavimas kainavo daugiau nei milijoną dolerių. Neseniai teko keisti visą šildymo sistemą, dabar atnaujinami visų langų vitražai. Bažnyčia – architektūrinis paminklas ir vyskupija turi ją išlaikyti ir išlaiko. Sekmadieniais dar tebėra vienerios Mišios lietuvių kalba, bet jose tik saujelė lietuvių, o pasikeitus klebonui lietuvių kalbos nebebus.

Lietuvių namų ateitis labai problematiška. Lietuviškas žodis, girdimas internete iš Baltimore miesto, irgi gali nutrūkti. Tokių juodų minčių slegiamas vyliausi, kad gal ateinanti savaitė bus geresnė. Gaila, kad netikiu horoskopais, sužinočiau, kokia ji bus.
• • •

Atėjo ir kita savaitė, deja, nieko gero man neatnešusi. Nereikėjo skaityti man „Lietuvos ryto” (2010 m. sausio 26 d.), kuriame buvo išspausdintas Rusijos laikraščio „Sport Express” pasikalbėjimas su mūsų krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu. Labai nekalbus ir kartais net ciniškai žurnalistams atšaunantis, bet, anot laikraščio, šį kartą netikėtai paėmęs diktofoną ir garsiai taręs: „Noriu, kad visi tai užrašytų. Pati didžiausia dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje.” Dabar Saboniai gyvena Ispanijoje.

Kaip aš didžiavausi A. Saboniu, juk net pereitame savo straipsnyje „Drauge” išvardijau visų jo vaikų lietuviškus vardus. Kai jis žaidė ir gyveno Amerikoje, nebuvo malonu skaityti, kad jo žmona Ingrida net porą kartų buvo policijos pagauta važiuojanti prie vairo neblaivi, kartą net vežanti savo vaikus. Bet juk Saboniams viskas buvo atleistina. Tačiau dabar perskaičius jo žodžius norisi tarti: „Kodėl, Arvydai? Kuo tau Lietuva prasikalto? Juk jos žemelėje tu gimei, iš savo senelio paveldėjai ūgį, savo talento dėka išgarsėjai visoje Europoje, esi populiariausias žmogus Lietuvoje. Net jei tu, tik dėl tau žinomų priežasčių, nutarei, kad tavo vaikams bus geriau būti ne lietuviais, bet kažkokiais kitokiais, kodėl turėjai trimituoti apie tai ir dar rusams, žemindamas savo kraštą? Ar nesuvoki, kad tai paskatinimas tave idealizuojančiam Lietuvos jaunimui palikti Lietuvą? Ir ne tik ją palikti, bet ir palikus niekinti? Tad kodėl, Arvydai? Kodėl?”