AR ĮMANOMA PAGERINTI LIETUVOS TEISMŲ DARBĄ?
Pokalbis su knygos apie Lietuvos teisėtvarką autore

DALIA CIDZIKAITÈ

Ne viena iš pastaraisiais metais surengtų apklausų Lietuvoje rodo nuolatinį žemą lietuvių pasitikėjimąknyga teismais. Ir toks visuomenės požiūris į teismus pastebimas jau daugybę metų. Štai 1998 m. Pilietinės visuomenės institutas pamėgino pasiaiškinti, kaip teismų darbą vertina piliečiai. 2007-ųjų rugsėjį ir 2008-ųjų gegužę atliktos Lietuvos gyventojų apklausos parodė, kad teismais Lietuvoje teigia pasitikintys tik 19 proc. gyventojų, net 34 proc. jais nepasitiki. Pastebėta, kad pusė šalies gyventojų apie teismus, teisingumą valstybėje vykdančią valdžią išvis neturi savo nuomonės. Tai, kad nemaža Lietuvos gyventojų dalis apie teismus neturi aiškiai suformuotos nuomonės, t. y. negali pasakyti, ar jie teismais pasitiki, ar ne, yra ne tik todėl, kad daugelis jų su teismais tiesiogiai nesusiduria. Svarbu ir tai, jog literatūros, skirtos teismams, jų veiklai, įstatymų leidybai apžvelgti, siekiant supažindinti su teisėtvarka plačiąją Lietuvos visuomenę, praktiškai nėra. Rašau praktiškai, nes prieš keletą savaičių į redakciją atkeliavusi Los Angeles, California gyvenančios lietuvės teisininkės Aldonos Meilutytės knyga ,,Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” tokią padėtį bando keisti.

Nors, pasak autorės, Lietuvoje jos knyga yra bene pirmoji tokio pobūdžio teisinė knyga, apie ją Lietuvoje stengiamasi nutylėti. ,,Iki šiol net ir knygoje kritikuoti Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai viešai apie kritiką neužsiminė – tarsi nei kritika, nei pati knyga neverta jų dėmesio”, – laiške rašo A. Meilutytė.

Bet pradžiai susipažinkime su knygos autore.

Lietuvos teismus autorė lygina su Amerikos

— Ne vienoje knygos vietoje galima sutikti sakinį, panašų į šį: „Aš vis lyginu: o kaip būtų Amerikoje?” Ką esate baigusi, kokį teisininkės išsilavinimą turite?

— Lietuvoje gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus valstybinio universiteto (tuomet vadinto Vinco Kapsuko vardu) teisės fakultetą, tad buvau priimta studijuoti teisę. Suprantama, privalomame kartu su kitais dokumentais pristatyti „gyvenimo aprašyme” nenurodžiau, kad mūsų keturių asmenų šeima 1948 m. gegužės 22 dieną buvo tremiama į Sibirą, kad tėvas nužudytas, kad mama buvo kankinama Stalino kalėjimuose... Teisės fakultetą baigiau 1962 metais ir po to dirbau advokate. Amerikoje pavyko Washington, DC esančiame Amerikos universiteto (American University) Vašingtono teisės mokykloje įgyti teisės magistro laipsnį (LLM), kuris suteikia galimybę užsienio teisininkams kai kuriose Amerikos valstijose laikyti teisininko egzaminą. Kalifornijos egzaminą išlaikiau ne iš pirmo karto. Tą kartą, kai išlaikiau, buvau tarp 35 proc. laimingųjų.

— Knygoje teigiate, jog iš amerikiečių turėtume pasimokyti ne tik teismų sistemos, bet ir mandagumo?

— Ne viskas Amerikoje mane žavi, nors iš paviršiaus Amerikos gyvenimą labai stengiamasi nušlifuoti ir išblizginti. Manau, kad labai svarbios vertybės kiekvienos šalies gyvenime yra patriotizmas, geranoriški žmonių tarpusavio santykiai, teisingumo įgyvendinimas. Reikia pripažinti, kad šiems dalykams Amerikoje taip pat skiriama žymiai daugiau dėmesio negu Lietuvoje. Kalbant konkrečiai apie mandagumą, Lietuvoje tiesiog neįvertinama jo svarba, mokyklose iki šiol nesugrąžintas mokinių mandagumo, drausmingumo bei apskritai elgesio vertinimas. Daug kas galvoja, kad mandagumas – tai tik tuščia forma, ne vienas pasako: ,,Kas iš to, kad jis mandagus ir malonus, nors prie žaizdos dėk, o iš tikrųjų, kad galėtų – gerklę perkąstų…” Aš manau, nereikia šiuo atveju formos supriešinti turiniui: nemandagus žmogus irgi gali griebti kitą už gerklės, gal dar net aršiau… Aš kaip tik galvoju, kad mandagumas šiek tiek riboja egoizmo apraiškas, nesiskaitymą su aplinkiniais ir pan. Mandagumo taisyklės verčia žmogų matyti šalia jo esančius kitus žmones ir stengtis tų kitų žmonių neužgauti, jų neįžeisti, būti paslaugiam, pakančiam. Mandagus elgesys, be jokios abejonės, palengvina žmonių tarpusavio santykius ir gyvenimą. Net teisėjo malonus ir geranoriškas elgesys, priėmus teisingą sprendimą, gali kiek apmalšinti pralaimėjusio bylą kartėlį.

— Ar teko girdėti, ar pasitaikė atvejų Lietuvoje, kur teismų darbas būtų lyginamas su Amerikos teismais? Ar su kitų valstybių?

— Be abejo, Lietuvos teisininkai susipažįsta su kitų šalių teise ir teismų darbu, ne vienas yra studijavęs bei stažavęsis užsienyje, taip pat ir Jungtinėse Valstijose. Seimo nariai – įstatymų kūrėjai – irgi dažnai komandiruojami į užsienius semtis patyrimo. Tačiau bėda ta, kad užsienio įstatymai neretai tiesiog mechaniškai perkeliami į Lietuvos kodeksus, nesistengiant giliau suvokti kitų šalių įstatymų esmės ir jų ryšio su būtent tos šalies gyvenimu. Priimti gerus, šaliai tinkamus įstatymus yra sunkus, sudėtingas ir labai atsakingas darbas. Mes dabar jau kritiškai vertiname garsųjį Lenino posakį, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę... Deja, ne tik gera virėja, bet ir geras dainininkas ar menininkas, kaip ir ne kiekvienas geras teisininkas gali sugebėti reikiamu metu pasiūlyti priimti reikiamą įstatymą. Aš knygoje pateikiau pavyzdžių, kaip sukarikatūrinti mūsų įstatymai dėl sprendimo už akių priėmimo, įgyjamosios senaties ir kt.

O Lietuvos autorių knygų apie Amerikos ar kitų šalių teismus aš neaptikau. Nėra knygų, analizuojančių net ir Lietuvos teismų darbą, konkrečius teismų priimtus sprendimus. Teisinės literatūros autoriai dažnai būna disertantai, siekiantys mokslo laipsnių, arba aukšti teisinių institucijų pareigūnai, kurie rašo įmantria „moksline” kalba, nusižiūrėję į kai kurias užsienyje išleistas teisės knygas, vis prikaišioja lotyniškų žodžių, ypač visi pamėgę inter alia...

Knygą parašė, kad atkreiptų dėmesį į teismų darbo svarbą

Knyga pavadinta klausiamąja forma „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” Į šį klausimą tiesiogiai knygoje lyg ir neatsakoma, nors pabaigoje ir pateikiami labai konkretūs, papunkčiui surašyti pasiūlymai.

— Ar tikite, jog įmanoma — anksčiau ar vėliau — pagerinti Lietuvos teismų darbą?

— Tikiu, kad Lietuvos teismų darbą ne tik įmanoma, bet ir būtina gerinti nedelsiant – ilgiau šitokia padėtis neturėtų tęstis. Dėl to ir rašiau knygą, kad atkreipčiau dėmesį į teismų darbo svarbą. Mes daug kalbame apie demokratiją, siejame viltis apie geresnį gyvenimą su laisvuose rinkimuose pačių išsirinktos aukščiausios valdžios – Seimo ir valstybės Prezidento – veikla. Manoma, kad išrenkame pačius geriausius, kuriems patikime tvarkyti valstybės, o kartu ir mūsų pačių, tos valstybės piliečių, gyvenimą.

Civilizuotame pasaulyje valstybės ir visuomenės reikalai tvarkomi tik įstatymais, kuriuos Lietuvoje priima Seimas ir patvirtina Prezidentas. Tačiau politinių partijų prieš Seimo rinkimus skelbtose programose nieko nebuvo kalbama apie įstatymų ir jų priėmimo tvarkos tobulinimą, net neužsiminta apie teismų darbo ir apskritai visos teisinės sistemos gerinimą. O juk tai vienas svarbiausių uždavinių. Kokius įstatymus Seimo nariai priima ir kaip įstatymų laikymąsi užtikrina valstybės teisinė sistema, kurios aukščiausia grandis yra teismai, – štai kas svarbiausia šalies gyvenime. Be tinkamo teismų darbo ir teisingumo įgyvendinimo, visos kalbos apie demokratiją yra tik tuščias muilo burbulas.

— Knyga skiriama teisinės sistemos Lietuvoje bejėgiškumui, negerovėms. O ar yra, Jūsų nuomone, pagirtinų, teigiamų dalykų, tam tikrų Jus patenkinančių poslinkių?

— Kažin ar taip būna, kad visai viskas juoda, nors kartais mums taip ir atrodo. Sovietiniais metais sakydavome, kad viskas labai gerai, tik, deja, kai kokių blogybių vis dar pasitaiko… Bet tai būdavo kapitalizmo liekanos. Dabar atvirkščiai: gyvename kapitalizme, o kenčiame nuo komunizmo liekanų. Tarp beveik 800 Lietuvos teisėjų, neabejoju, yra sąžiningų, jautrių, kompetentingų ir tinkamai atliekančių teisėjo pareigas žmonių. Net tarybiniais metais Kaune buvo teisėjas Henrikas Davidavičius, kuris, visi žinojo, neima kyšių. Tas žmogus vertas paminklo. Tačiau bendrai paėmus – dabartiniai Lietuvos teismai ,,dugne”, tai įrodo ir visuomenės nepasitikėjimas teisėjų darbu.

— Neseniai buvo sudaryta nauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, paskirtas naujas teisingumo ministras Remigijus Šimašius, ar siejate su juo geresnę Lietuvos teismų ateitį?

— Apie naująjį teisingumo ministrą nieko negaliu pasakyti, parodys jo darbai. Apskritai, galvoju, kad ir vienas lauke — karys, todėl manau, kad užimdamas tokį aukštą valdžios postą, jis gali ir privalo imtis iniciatyvos pasiekti reikšmingų gerų permainų teismų darbe. Pradėti būtina nuo teismų sistemos sutvarkymo. Kaip rašau knygoje, būtina panaikinti Konstitucinį Teismą ir Vyriausiąjį administracinį teismą 
– Lietuvai tikrai turėtų užtekti vieno Aukščiausiojo Teismo, nereikia trijų paralelinių aukščiausiųjų teismų, kurie dar ir pešasi tarpusavyje. Konstitucinis Teismas Lietuvoje – tai teismo parodija, aiškus politinis įrankis, kuris pasisavino šalies Konstituciją. Konstitucija – pagrindiniu valstybės įstatymu – privalo vadovautis visi teisėjai, spręsdami bylas, ir kiekvienas Lietuvos gyventojas, gindamas savo teises, turi turėti teisę tiesiogiai remtis Konstitucija.

Teismų darbas tiesiogiai susijęs su dorove ir pilietiškumu

Nors knygos pavadinimas ir apibrėžia autorės dėmesio lauką – Lietuvos teismai ir jų darbas, knyga aprėpia kur kas platesnį temų lauką: visuomenės moralinį veidą, dorovę, pilietiškumą, jo ugdymą.

— Kodėl, Jūsų nuomone, tai svarbu, kalbant apie teismus Lietuvoje?

— Kad Lietuvos teismai „dugne”, pasakė žinomas Lietuvos teisininkas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo narys V. Mikelėnas, o aš tik pakartojau jo žodžius. Manau, kad dirbdamas Aukščiausiajame Teisme, jis geriau negu kas nors kitas galėjo objektyviai įvertinti Lietuvos teismų darbą. Su jo įvertinimu aš sutinku. Visuomenėje, kurioje teismai neatlieka savo paskirties ir neįgyvendina teisingumo, klesti neteisingumas ir savivalė. Tokioje visuomenėje kalbėti apie dorovę nėra prasmės, nes neteisingumas nesuderinamas su dorove. Todėl teismų darbas yra tiesiogiai susijęs su dorovės ir pilietiškumo ugdymu.

– Knygoje nemažai dėmesio skiriate ir lietuviškai žiniasklaidai, pastebite, jog ji, kaip ir teismai Lietuvoje, privalo keistis, kad jai turėtų rūpėti tokie dalykai, kaip sąžiningumas, atsakomybė, profesionalumas. Apie tai tikrai nemažai kalbama ir pačioje Lietuvoje, bet kol kas mažai kas keičiasi. Kaip manote, kodėl?

— Todėl kad tik kalbama, bet nieko nedaroma. Vien kalbų neužtenka, reikia veiksmų. Kalbos reikalingos tam, kad būtų aptarta, ką reikia daryti ir kaip geriau padaryti. Bet būtina daryti, veikti.

Lietuvoje knyga ignoruojama

— Knygoje gausu konkrečių atvejų iš dabartinio Lietuvos gyvenimo, teismo veiklos, teismų sprendimų (Valdo Adamkaus metinė kalba, Uspaskicho ir Petriko bylos, Rolando Pakso ir Stanaičio bylos ir t.t.). Kiek laiko užtruko surinkti visą medžiagą, o vėliau – parašyti knygą?

— Nesu atitrūkusi nuo Lietuvos, kai tik galiu, parvažiuoju, seku Lietuvos teismų darbą, Lietuvos teisinę literatūrą, bendrauju su kai kuriais buvusiais kolegomis, kurso draugais. O kai jau sugalvojau, kad reikia parašyti knygą, tai iš karto ėmiausi darbo ir parašiau palyginti greitai – per trejetą mėnesių. Ilgiau užtruko leidybos reikalų tvarkymas.

— Laiške man rašėte, jog Jūsų knyga ignoruojama. Gal galėtumėte pakomentuoti tai plačiau? Kaip pavyko surasti leidėją? 

— Leidėją Aurelijų Naruševičių pažinojau nuo seniau, esu jam ypač dėkinga už jo rūpesčius išleidžiant knygą. Finansiškai knygos leidimą parėmė Kaune gyvenantis mano brolis Jonas Vytautas Meilutis, pedagogas ir teisininkas, idealistas, atsidavęs kovotojas už teisingumą. Knyga išleista nedideliu 500 egzempliorių tiražu. Sudariau sutartį su knygų platinimo bendrove, kad ši pristatytų knygą į knygynus (iš privačių asmenų knygynai nepriima), tačiau knyga ignoruojama. Teko Kauno centrinio knygyno direktorei net pateikti raštišką prašymą, kad knygą padėtų į teisinės literatūros skyrių. Pokalbyje direktorė pasakė, kad jai knyga nepatiko, todėl ji nedės knygos nei į naujų knygų lentyną, nei niekur kitur knygos nereklamuos. (Kauno centrinis knygynas nėra privatus, direktorė yra savivaldybės samdoma darbuotoja.) Nors Lietuvoje, regis, tai pirmoji tokio pobūdžio teisinė knyga, tačiau iki šiol net ir knygoje kritikuoti Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai viešai apie kritiką net neužsiminė – tarsi nei kritika, nei pati knyga neverta jų dėmesio. Taigi apie šią knygą stengiamasi nutylėti. 

Patys turime įvesti tvarką

Įdomi pasirodė teisininkės pasirinkta dedikacija: ,,Skiriu visiems, kovojusiems ir kovojantiems už mūsų Tėvynės Lietuvos laisvę ir garbę, bei visiems Sibiro tremtiniams”.

— Kaip atsirado ši dedikacija?

— Didelė žala mūsų tautai, kad mes tinkamai nepagerbiame savo tautos didvyrių, Lietuvos patriotų, kurie nekolaboravo su svetimtaučių okupantais, neišdavė savo Tėvynės, o negailėdami gyvybės kovojo už Lietuvos laisvę ir garbę. Pasididžiavimas tokiais žmonėmis, meilė jiems ir didžiausia pagarba turi degti kiekvieno lietuvio širdyje. Amžina garbė šiems mūsų Tėvynės sūnums ir dukterims! Jų – kovotojų ir kankinių atminimas turi lydėti mūsų žingsnius, jų atminimas turi būti įamžintas mūsų siekiuose ir darbuose. Jie, net šešiolikmečiai gimnazistai, aktyviai kovojo su Lietuvos pavergėjais. Turime ir mes šiandien kiek išgalėdami kovoti su neteisingumu, su aukščiausių tautos idealų nuvertinimu ir paniekinimu, žmogaus vertės nužeminimu. Mes privalome kurti garbingą mūsų tautos istoriją.

— Kokios reakcijos tikitės iš žmonių, kurie perskaitys Jūsų knygą? Kokio atsiliepimo lauktumėte iš Jūsų profesijos žmonių?

— Kelios buvusios kolegės ir kurso draugai perskaitė knygą ir pasakė: ,,Teisybę parašei.” Aš norėčiau vieno: kad ir teisininkai, ir ne teisininkai suprastų, jog nieko nedarant, tik skundžiantis ir dejuojant dėl blogos Lietuvos padėties, niekas nepasikeis. Nesame tokie bejėgiai ir nieko negalintys. Patys esame savo šalies šeimininkai, patys ir turime įvesti tvarką. Tvarkos įvedimas prasideda nuo teisingumo įgyvendinimo.

— Kur knygą būtų galima įsigyti?

— Esu atsivežusi 30 egzempliorių, todėl tie, kurie norėtų knygą paskaityti ar įsigyti čia, Amerikoje, mielai ją atsiųsčiau. Prašau man parašyti elektroniniu paštu aldona.meilutyte@gmail.com. Be to, knygą galima užsisakyti ir per internetą.